Ištrauka iš rašomos knygos apie piligrimystę Japonijoje „yurayura ゆらゆら“

 

Ir štai aš čia, Tokijuje. Stoviniuoju Ueno parko prieigose. Ant šaligatvio bortelio po užpakaliu pasitiesęs kartoną sėdi susikūprinęs benamis. Apsistatęs visokiais maišais ir krepšiais nelyg siena nuo pasaulio medituoja savo kasdienybę, o gal skaisčiai rusvais žiedais apsipylusią netoliese augančią sakurą. Galbūt ir aš netrukus tapsiu – o gal vos čia atvykęs tapau – valkata, kurio drabužis, prisimenant Matsuo Basho haiku, žemė ir dangus. Virš Tokijo – pilkšva sunki debesų masė. Smulkiais lašais krenta pavasariškas lietus. Visi praeiviai, išskyrus aną elgetą, slepiasi po lietsargiais. Šmėsteli mintis ir man įsigyti lietsargį, bet nugenu ją šalin, juk neišmesi po kelių dienų, reikės tuomet jį temptis su savimi kelyje, o kiekvienas papildomas daiktas reiškia papildomą gramą ant pečių, be to, turiu pončą. Tik dabar jo nepasiėmiau, nes maniau, kad kvailai atrodysiu apsigobęs geltonu ryškiu ponču viduryje Tokijo. Iš tiesų niekam čia, viename didžiausių pasaulio miestų, nerūpi, kaip tu atrodai, iš kur esi, tavo kitoniškumas pirmiausia rėžia akį tau pačiam, bet kelionės pradžioje visąlaik esi jautresnis šiuo atžvilgiu, todėl nori likti nepastebimas, tarsi susilieti su aplinka, ypač dabar, kai prie kiekvieno kampo kabo įspėjimas apie naują virusą. Iš dalies tas puikiai pavyksta – traukdamas lėtai į parką slepiuosi lietuje.

Japonijoje – rytas, o mano galvoje – dar gili naktis. Šis disonansas užtruks mažiausiai kelias dienas, kitaip tariant, kol siela paspės paskui kūną, o juos vis dar skiria 7 valandų ir 8000 kilometrų atstumas. Į Ueno parką nuėjau pačią pirmą dieną Japonijoje vos prabudęs (į Tokiją atvykau beveik prieš vidurnaktį, pusvalandį paslampinėjau po rajoną, kuriame apsistojau, nusipirkau visą parą veikiančioje parduotuvėje 180 ml sakės pakelį ir išgėręs griuvau miegoti žadintuvą nustatęs 9-ai ryto), mat norėjau prisiminti. Prisiminti 2012 metus, kai pirmąsyk lankiausi šioje šalyje. Čia, į Ueno parką, ankstų rytą, nors jau tvyrojo sunkiai pakeliamas tvankus karštis, atvažiavome iš Naritos oro uosto. Čia, lygiai taip pat kaip dabar galuodamiesi miegu, varnoms kranksint sarkastišku japonišku dia­lektu, snaudėme prie gaiviai purslojančio fontano ant medinių platformų, šalia gurkšnojančių rytinius gėrimus pijokėlių, yopparai, kažkur tolumoje trankantis griaustiniui. Čia, uždaryto, kaip ir šiandien, Nacionalinio gamtos ir mokslo muziejaus prieigose, ėmus krapnoti, prisiglaudėme po stogine ir mus užkalbino plačiai besišypsanti japonė su nenustygstančiu vietoje keturmečiu sūneliu. Sužinojusi, kad esame iš Lietuvos – ji, pasirodo, turėjo draugę lietuvę, – pakvietė praleisti popietę kartu: gatvėje sustabdė taksi, vairuotojas baltomis pirštinėmis įkėlė mūsų sunkias purvinas kuprines į bagažinę, susėdome ir nuvažiavome į prašmatnų Tokijo rajoną Ginzą, ten vaikštinėjome po kišenines jaukias meno galerijas, milžiniškas žaislų parduotuves, nusivedė ir į „Nissan“ automobilių saloną, galiausiai pripirkusi mums vaisių ir mielų suvenyrinių niekučių (mes padovanojome jai magnetuką iš Lietuvos) įsodino į taksi ir nuvežė atgal į Ueno parką. Čia, jau nusileidus saulei, susitikome su mus kelioms dienoms priglaudusiu Mugiu. Čia, įžengus pro Ueno vartus, prasidėjo ir mūsų kelionė po Japoniją.

 

 

Reminiscencijos iš anos kelionės plūsta viena po kitos užpildydamos ūmai atsivėrusią tuštumą. Kai esi vienui vienas, nors ir savo valia atsiskyręs nuo gerai pažįstamo pasaulio, pirmosiomis kelionės dienomis, o ir vėliau, kai būna išties sunku pakelti vienatvę, imi ieškoti prieglobsčio prisiminimuose, galbūt naiviai tikėdamasis, kad jie padės nepasimesti svetimoje aplinkoje, padės neužmiršti, kas esi, ir susitaikyti su tuo, kuo pamažu čia, tolimame krašte, tampi. Matyt, į Ueno parką, kuriame merkiamas lietaus kelias valandas šlaisčiausi be tikslo, žvelgiau kaip į savotišką atminties saugyklą, ją atvėręs nejučia praradau ryšį su dabartimi, tam tikra prasme paaukojau ją praeičiai, taigi malonesniems ir gražesniems prisiminimams. Visgi nė prisiminimai negalėjo numaldyti naujo jausmo, atsiradusio dar gerokai prieš kelionę ir su kiekviena diena tik stiprėjusio. Tai baimė. Žodis, kuriuo pradedu ir savo kelionės užrašus.

Bijoti pradedi dar neperžengęs namų slenksčio. Baimė labai konkreti – susirgti, kadangi liga šiuo atveju reiškia, kad kelionė pasibaigs nė neprasidėjusi. Žinoma, bandau save įtikinti, kad būgštauti kaip ir nėra prasmės – esu visiškai sveikas ir stiprus. Tačiau vis viena sunkiai susilaikau nedėliojęs pačių blogiausių scenarijų. Juk taip ilgai laukiau šitos kelionės, liko viso labo įsėsti į lėktuvą, ir štai ūmai pakyla temperatūra. Ką tuomet daryti, kaip pasielgti? Numoti ranka ir vis tiek leistis į kelionę? Sykį jau esu pakliuvęs į panašią situaciją. 2018 metais, likus dienai iki skrydžio į Stambulą, kur turėjau švęsti Naujuosius, pajutau, kad kūnas ima siųsti signalus – ne viskas su juo gerai, tačiau nurašiau juos hipochondriniams polinkiams ir artėjančios kelionės jauduliui. Vis dėlto vos pakilus virš Vilniaus ėmė skaudėti galvą, užsikimšo nosis, supratau, kad prasideda sinusitas. Naujuosius sutikau – tiesa, likus valandai iki vidurnakčio užmigau – gulėdamas lovoje ir karščiuodamas. Galiausiai pakamavęs gerą savaitę, perdėm nesuardęs kelionės planų (Stambulas tebuvo tarpinė stotelė – netrukus skridau į Iraną), sinusitas praėjo. Kaip praėjo ir visos kitos ligos, kuriomis susirgau prieš vieną iš savo kelionių ar jau kelionėje. Vis dėlto...

 

Autoriaus nuotraukos

 

2020 metais, žiemai einant į pabaigą, kai jau tapo aišku, kad iš Uhano turgaus ar laboratorijos, dabar jau nėra skirtumo, ištrūkęs virusas nėra vien lokalus reiškinys ir netrukus neišnyks ten, kur ir prasidėjo, grėsmė juo užsikrėsti vis dar atrodė hipotetinė ir net statistiškai neįmanoma (Lietuvoje kovo pradžioje buvo vos keli susirgimų atvejai). Nepaisant to, likus kelioms savaitėms iki kelionės į Japoniją, pradėjau jausti racionaliai nepaaiškinamą nerimą, jis pamažu virto baime: na, o jeigu štai imsiu ir užsikrėsiu tuo naujuoju virusu (kai kurie draugai jau tuo metu ėmė kaupti grikius, beveik nėjo į viešumą ar mažų mažiausiai nustojo sveikintis paduodami ranką, ką jau kalbėti apie pakštelėjimus į skruostą). Korona juk ne sloga, kaipmat būčiau izoliuotas, vadinasi, žlugtų mano penkerius metus puoselėta svajonė. Vasarą į Japoniją važiuoti beprasmiška, pernelyg karšta, o rudenį laukia nesibaigiančių darbų virtinė: „Nepatogaus kino“ festivalis, dėstymas Vilniaus dailės akademijoje, disertacija ir t. t. Jeigu neišvykčiau dabar, mintijau, piligrimystę reikėtų nukelti mažų mažiausiai metams. Tada mintis, kad pasaulis, dar niekada nebuvęs taip glaudžiai susaistytas įvairiausiais matomais ir nematomais ryšiais, kaip šiais laikais, staiga ims ir sustos, būtų nuskambėjusi, jei, aišku, kas nors ją būtų garsiai įvardijęs, tarsi grynas kliedesys (pirmąsyk apie tokią galimybę pagalvojau Stambulo oro uoste, kuriame turėjau prasitrinti pusę paros laukdamas skrydžio į Japoniją, kai pamačiau švieslentėse grėsmingai raudonavusius pranešimus apie atšaukiamus skrydžius į Kiniją, Iraną, Korėją, Italiją). Tačiau 2020-ųjų pavasarį jis sustojo, o Japonija, kaip ir prieš kelis šimtus metus, kai ją valdė šiogūnatas, aklinai užsivėrė nuo užsieniečių. Taigi jei nebūčiau išvykęs tą kovą, nebūčiau išvykęs nei 2021, nei 20221 metais...

Aišku, tuo metu to nebuvo įmanoma numatyti, o jei ir būčiau numatęs, veikiausiai elgčiausi taip pat. Užuot bandęs pasisaugoti, pabūti tykiai ir ramiai iki kelionės, priešingai, dariau, rodos, viską, ko tokiu atveju nereikėjo daryti: naktinėjau po Vilnių, pernelyg intymiai bendravau su įvairiais – pažįstamais ir nepažįstamais – žmonėmis, gėriau su jais alų iš vienos stiklinės, vieną po kitos rūkiau cigaretes atsilapojęs striukę ir pan. Kitaip tariant, bandžiau su baime tarsi ugnimi kovoti – ne pildamas ant jos vandens, o kaip tik dar labiau kurstydamas (taip kovodamas vos neužsidegiau tiesiogine to žodžio prasme – iki šiol turiu džinsus, kurių klešnėje žioji skylė, atsiradusi, kai vienas aktorius, beje, puikiai suvaidinęs Smerdiakovą spektaklyje „Apsėdimas“, netyčia bare sprigtelėjo nuorūką, ir ši gražiai nusileido į mano kelnių klostę). Sunku pasakyti, iš kur kilo perdėta bravūra. Galbūt iš savotiškos bejėgystės, kai žinai, kad mažai kas nuo tavęs priklauso, o gal iš kažkokio rudimentinio vyriškumo, kai bandai kažin ką sau pačiam įrodyti. Na, tam tikra prasme galbūt ir įrodai, nors baimės nuo to ne mažiau.

Tai puikiai supratau jau skrisdamas į Tokiją. Baimę susirgti prieš kelionę pakeitė baimė susirgti kelionėje. Todėl, užuot džiaugęsis, kad viskas vyksta stebėtinai sklandžiai, ėmiau paranojiškai krūpčioti nuo menkiausio šniurkštelėjimo, kostelėjimo ar nusičiaudėjimo. Kalbėjau sau: Japonijoje būsiu visiškai vienas, be to, kiekvieną dieną turėsiu pėsčiomis įveikti daug kilomet­rų, idant spėčiau laiku, t. y. iki skrydžio atgal, apeiti visas 88 šventyklas, taigi neturiu prabangos gulinėti lovoje (su sąlyga, kad apskritai ta lova atsiras) ir laukti, kol kūnas pasveiks. Privalau būti sveikas. Vadinasi, turiu kaip įmanoma labiau saugotis. Net jei reiktų prie žodžio „saugotis“ pridėti šiuo atveju keistai derantį būdo prieveiksmį – liguistai. Kaip tyčia lėktuve už manęs sėdėjęs vaikinas visą kelią muistėsi, kosėjo ir čiaudėjo. Akies krašteliu mačiau, kad nesivargina nė burnos prisidengti, tad neįstengiau neįsivaizduoti, kaip visos jo bakterijos ir virusai skrieja tiesia trajektorija manęsp. Pasigailėjau, kad kaukę nugrūdau giliai į kuprinę, o štai iš kairės ir dešinės sėdintys mano pakeleiviai jas tvarkingai dėvėjo per visą skrydį. Tad neliko nieko kito, tik stojiškai laukti, kada pagaliau atskrisime į Japoniją.

Tačiau ir pasiekus Tokiją lengviau nepasidarė – hostelyje, kuriame apsistojau, rodėsi, kad kas antras serga. Kažkas pirmą naktį taip stipriai kosėjo, jog net ir pavargęs po ilgo skrydžio vis pabusdavau. Gerai, kad bent nereikėjo kaip įprasta tokio pobūdžio nakvynės namuose miegoti vienoje patalpoje – visi tūnojo kapsuliniuose kambarėliuose. Nors hostelis buvo iki paskutinės kapsulės užimtas suvažiavusių iš viso pasaulio, taigi neabejotinai įdomių žmonių – paskutiniųjų turistų, visas tas 3 paras, kurias ten praleidau laukdamas skrydžio į Šikoku, stengiausi, kiek leido aplinkybės, šalintis žmonių ir su niekuo nekontaktuoti (ironiška, bet, nepraėjus nė kelioms savaitėms, vietiniai gyventojai, vos išgirdę, iš kur aš esu, lygiai taip pat ėmė šalintis manęs). Tai nebuvo labai sunku, kadangi ši įstaiga buvo tiesiogine to žodžio prasme nakvynės namai – ryte privalėjai kažkur dingti ir grįžti tik dienai ritantis į pabaigą (o jeigu žmogus sirgtų, negi irgi pavarytų lauk, pamenu, pagalvojau). Aš, žinoma, ir pats neturėjau nė mažiausio noro kirmyti kokone, taigi iš pat ankstaus ryto sprukdavau lauk.

Į Tokiją, o ne tiesiai į Šikoku nusprendžiau keliauti – tiesa, jau antrą rytą Japonijoje ėmiau gailėtis šio sumanymo – dėl paprastos priežasties: nenorėjau stačia galva pulti į piligrimystę. Galvojau, reikia sau duoti šiek tiek erdvės apšilti: atsigauti po ilgo skrydžio ir adaptuotis prie pasikeitusios laiko juostos. Be to, Japonijos sostinėje žadėjau aplankyti kelis muziejus, prasieiti per džiazo barus ir šiaip patyrinėti ekscesais garsėjantį naktinį Tokijo gyvenimą. Tačiau visi mane dominę muziejai buvo uždaryti, o į jokį barą, nors jie kol kas veikė, kaip veikę, galiausiai taip ir neužsukau. Pirmąsias dvi dienas praleidęs tiesiog tuščiai bastydamasis ilgomis, niekur nevedančiomis, bet bent jau dar neuždarytomis gatvėmis po skirtingus miesto rajonus – Asakusą, Šindžiuku, Ropongi ir pan., – pas­kutinę dieną Tokijuje, iš kurio tikėjausi kažin ko, o gavau tik užaštrintą vienatvės baimės pliūpsnį, sėdau į traukinį ir nuvažiavau prie Takao kalno, stūksančio keliasdešimties kilometrų atstu nuo sostinės.

Takao kalne, mano nuostabai, liaudies buvo ne mažiau nei garsiojoje Šibujos perėjoje, kurią vienu metu kartais pereina ir 3000 žmonių, – ne vienas aš, pasirodo, penktadienį nusprendžiau mieliau praleisti ten, kur žvilgsnis nėra visąlaik įrėmintas tiesių linijų, nutįsusių į begalybę vertikaliai ir horizontaliai. Į kalno viršūnę, nuo kurios turėjo atsiverti visas urbanistinis Tokijo peizažas (baimės juk truputį mažiau, kai į viską žiūri iš aukščiau), lyg šventinėje procesijoje teko slinkti kartu su dalies miestietiškų pramogų netekusia tokijiečių minia, nes viruso teritorija plėtėsi – sėkmingai vengęs kitų žmonių mieste, čia buvau ne tik tarp jų, bet, galima sakyti, tarp jų ištirpęs. Aišku, pats kaltas – mat, patingėjęs paieškoti alternatyvaus tako, pasirinkau pagrindinį – asfaltuotą. Nuo kalno leidausi jau kitu – siauru ir fiziškai sudėtingesniu miško taku, tad ir žmonių pasitaikė vos vienas kitas. Be to, priešingai nei kylant į kalną, čia visi prasilenkdami šypsojosi ir sveikinosi. Nejučia ir nuotaika praskaidrėjo – dar sykį pasitvirtino pagrindinė keliautojų taisyklė – vengti meinstrymo.

Vis dėlto labiausiai ūpą pakėlė ne kas kitas, o pats ėjimas. Regis, Tokijuje irgi nieko kito daugiau neveikiau, vien vaikščiojau, tačiau tik čia neskubriai leisdamasis nuo kalno pajutau, kaip pasaulis man vėlei atsiveria, o dar prieš gerą valandą kamavusi baimė pasitraukia į antrą planą. Juk būtent todėl į Japoniją ir atvykau? Kad eičiau. Ir eidamas nustočiau bijoti. Galų gale ko iš tiesų bijau? Susirgti, tapti priklausomas nuo kitų, man svetimų žmonių malonės, jų nepatiklaus ir rūstaus žvilgsnio į mane – Kitą. Žodžio „jeigu“, kuriuo save gąsdinu įsivaizduodamas visas įmanomas ir neįmanomas ištiksiančias negandas bei nelaimes, kalbant sociologo Anthony’o Giddenso terminais, kontrafaktines abstrakčias galimybes, kurias normalūs žmonės neutralizuoja kasdienybėje, kad tai – viskas, kas galėtų nutikti, bet nenutinka, – netrukdytų gyventi. O gal to, ko nesuvokiu, negaliu jusliškai patirti ir numatyti, kitaip tariant, nežinios, su kuria anksčiau ar vėliau susiduria kiekvienas keliautojas. Dievaži, nežinau. Bet kuriuo atveju šį sąrašą, nors jis ir prasideda, ir baigiasi viena fundamentalia baime – mirties, galima tęsti ad infinitum. Viena aišku: baimę, kaip mėgsta kartoti mano senelė, atsivertusi į krikščionybę, kai nusiavė balerinos puantus, kursto – visi žino – kas. Taip, taip, baimė ne nuo Dievo. Dievas yra meilė et cetera. Jei tik galėčiau tuo tikėti. Bet gal man visai to ir nereikia. Aš tikiu ėjimu. Ėjimu, nugalinčiu bet kokią baimę.

Iš štai aš vėl čia, Ueno parke. Ant šaligatvio bortelio po užpakaliu pasitiesęs kartoną sėdi susikūprinęs benamis. Apsistatęs visokiais maišais ir krepšiais nelyg siena nuo pasaulio medituoja savo kasdienybę, o gal sodriais žaliais lapais išsprogusią netoliese augančią sakurą. Nors dar tik ankstyvas rytas, parkas knibždėte knibžda žmonių. Ant mano kuprinės pritvirtina piligriminė kepurė, kurią jau prieš kurį laiką nusiėmiau nuo galvos. Sėdžiu medžio paunksmėje ir kremtu onigirius užsigerdamas kava iš skardinės. Mano pusėn švysteli vienas kitas smalsus žvilgsnis. Viena moteris netgi užkalbina. Šypsausi. Banga nuslūgo. Jau visai netrukus keliausiu namo. Nejaučiu jokios baimės. Nedidelis skirtumas, vis dėlto esminis.

* Pavienius keliautojus, t. y. neorganizuotas turistines grupes, Japonija ėmė įsileisti tik 2022 m. spalio 11-ąją.

Narius Kairys – rašytojas, „Toliau nei vandenynas“ autorius.