2024 m. gruodžio 4 d. naktį įsiregistravęs į viešbutį, L. praskleidė užuolaidas ir nesusilaikė nenufotografavęs to, ką išvydo pro langą, – blausiai apšviestoje gatvėje stovintį karinį šarvuotį. Nuotrauką su prierašu „Na va, atskridau i demokratijos pabaiga, haha“ atsiuntė man. Tuo metu – Vilniuje vakaras dar tik buvo prasidėjęs – stovėjau ilgoje eilėje prie baro tualeto, taigi iškart sureagavau: „Kas vyksta?!“ Jis atsiuntė dar kelias panašias nuotraukas, tada perfilmavo viešbučio kambaryje per teliką rodomą žinių reportažą, kuriame žurnalistas kažką emocingai komentuodamas rodė ranka į tamsą, ir, man nespėjus atsidaryti naujienų portalo, paaiškino: „Tankai aplink viesbuti gatvese, parlamenta sturmuoja armija. Malunsparniai virs viesbucio uzia. Čia vietinis trumpas ju prezidentas demokratijos ka tik atsisakė. Visi to tikėjosi, bet ne taip... Suimineja opozicija ir zurnalistus. Real time dalyvauju. Pasaulis fuck up eina. Nu blet nachui. Lol.“ Nežinodamas, ką čia tokio protingo atsakyti, – bandžiau suprasti, kaip tai apskritai įmanoma, nors L. liudijimu nė kiek neabejojau, – pridėliojau jaustukų ir nusiunčiau savo asmenukę. Jis atsakė tuo pačiu. Abu kažkokie pavargę, pajuodusiais paakiais, susivėlę. Lyg būtume nugyvenę daugiau, nei skirta. Ir taip toli vienas nuo kito: aš – čia, Vilniuje, o jis – ten, šalyje, kurioje, viso pasaulio nuostabai, per plauką neįvyko karinis perversmas. Neįvyko, nes vietiniai gyventojai, nepabūgę į juos ginklų nukreipusių kareivių, išėjo į gatves priešintis iš ne tokios ir tolimos praeities prisikėlusiai diktatūros šmėklai. Karinė padėtis netrukus buvo atšaukta, ją paskelbęs prezidentas nušalintas, ir korėjiečiai džiaugsmingai uždainavo: arirang, arirang, arariyo.

 

Autoriaus nuotr.

 

Korėjoje pirmąsyk apsilankiau 2020 m. Aišku, aplankytų šalių kolekcininkai tikriausiai neužskaitytų to kaip apsilankymo, nes iš Inčono oro uosto, nors praleidau ten visą parą, taip ir neiškėliau kojos, tiesiog sulaukiau lėktuvo ir išskridau į Frankfurtą. Gryno oro įkvėpti nepanorau dėl ne visai eilinės priežasties: Korėja, kaip ir valstybė, kurioje ne savo valia praleidau tris pavasario mėnesius, užsidarė nuo kito pasaulio. Išvykti galėjai, atvykti – nebe. Prasidėjo karantinas. Taigi tas dvidešimt keturias valandas, kol laukiau skrydžio į Europą, vaikščiojau pirmyn atgal tuščiais koridoriais, klausiausi Jono Meko „Nervuotų dienoraščių“, pykau ant korėjiečių, kam atėmė iš manęs sakės butelį, nes dabar negaliu užsigerti bibimbapo, ir, įsitaisęs nakčiai ant suolo, postringavau apie gyvenimo prasmę bulgarui, kuriam beveik pasisekė mane atversti į daoizmą. Žodžiu, Korėjoje tarsi ir apsilankiau joje neapsilankydamas.

Antrąsyk Korėjoje lankiausi praėjus beveik trejiems metams, pasibaigus visokiems karantininiams apribojimams. Tiesa, aplankytų šalių kolekcininkai vėlgi paprieštarautų, nes mano kelionė į šią šalį, nors turėjau lėktuvo bilietą į Pusaną, rezervaciją budistų vienuolyne ir kruopščiai sudėliotą savaitės maršrutą, pasibaigė taip ir neprasidėjusi Osakos oro uoste. Pasirodo, apsidžiaugęs, esą į Pietų Korėją nereikia vizos, praleidau pro akis reikalavimą užpildyti migracijos tarnybos anketą, tad neturėdamas oficialaus patvirtinimo buvau paprasčiausiai neįleistas į lėktuvą. Gerokai nusiminiau, – tokia nesėkmė manęs dar niekada nebuvo ištikusi, – bet priėmiau tai kaip ženklą iš aukščiau (nesileisdamas į detales galiu tik pasakyti, kad kai kurios kelionės turi baigtis tada, kai turi baigtis, o ne tada, kai patys to norime; tądien kartu su tėčiu, su kuriuo jo gimtadienio proga keliavome po Japoniją, turėjau skristi namo, o ne į Korėją), todėl, užuot sutvarkęs popierius ir įsigijęs popigį bilietą kitai dienai, pakeičiau kelionės kryptį iš vakarų į pietus ir nuskridau tiesiai į... taifūną.  

Trečiąsyk – tik šį kartą be jokių biurokratinių nesklandumų ir force majeure išlygų – Korėjoje apsilankiau 2024 m. pradžioje. Sausio 13 d. nusileidau į tą patį, tik jau atgijusį Inčono oro uostą, ilgai neužtrukęs pase gavau antspaudą ir kirtęs nematomą sieną išėjau į žvarbų, tačiau saulėtą rytą. Nors Korėja tebuvo tranzitinė šalis pakeliui iš Taivano, joje praleidau visą savaitę, per kurią išmokau gaminti kimčius (į dabar išpopuliarėjusio tradicinio korėjietiško garnyro gaminimo dirbtuves su žmona nuėjome jau antrą dieną Seule; vieną puskilogramį suvalgėme beveik iš karto, o kitą, vakuumuotą specialioje pakuotėje, norėdamas parvežti lauktuvių prasitampiau kuprinėje tris savaites, kol galiausiai užmiršau viešbutyje, kuriame apsistojome paskutinę naktį Taipėjuje), buvau nugremžtas iki pirmos odos geležinių rankų senuko korėjietiškoje pirtyje (jos vadinamos „jjimjilbang“, tokios pirtys, iki pandemijos dažnai veikdavusios visą parą, nėra vien įstaigos, kur ateini nusiprausti ir pailsėti, tai gyvybingi bendruomenės centrai, kuriuose šalies visuomenės sluoksniai tampa matomi kaip ant delno: jaunos porelės, tikrindamos socialinių normų ribas, skiria ilgus pasimatymus, šeimos atsipučia nuo kasdienio bėgimo, bendrauja tarpusavyje ir, užsigerdamos fermentuotu saldžiu ryžių gėrimu, valgo kiaušinius, po dienos darbų nusikalę žmonės, išmirkę karštųjų versmių baseinuose ir išprakaitavę pirtyse, gulinėja bendrose poilsio patalpose, o svetimame mieste neišgalintys susimokėti už nakvynę asmenys į nieką nekreipdami dėmesio tiesiog miega), užkopiau į vieną kitą kalną (tarkime, į šiek tiek aukštesnį nei mūsų aukščiausias kalnas Seulo centre stūksantį Pugaksaną, kuris dar prieš dvidešimt metų buvo neprieinamas paprastiems mirtingiesiems ir jau daug šimtmečių saugo Korėjos sostinę nuo piktųjų jėgų), na, ir be daugelio kitų dalykų, kuriuos galima nuveikti per tokį trumpą laiką, iš kažkokių korėjietiškų tarnybų telefonu gavau žinutę, kad Šiaurės Korėja pradėjo karinius veiksmus prieš Pietų Korėją.

 

Autoriaus nuotr.

 

Žinoma, nieko panašaus neįvyko. Galų gale nė nežinau, kas ten buvo parašyta korėjiečių kalba, nes pranešimo neišsaugojau ir neišsiverčiau, galbūt mane tiesiog pasveikino atvykus į šalį, bet šiokį tokį nerimą vis dėlto pajutau. Prieš pat kelionę – turiu tokią tradiciją – paskambinau senelei. Paklausė, kur dabar vykstu. Į Korėją. „Ne, negali, ką tik per TV pranešė, kad į Korėją paleido didžiulę raketą“, – plonu, virpančiu nuo išgąsčio balsu, kaip moka tik ji viena, ėmė gąsdinti senelė. Akimirką sutrikau (panašiai kaip tuomet, kai beveik po metų L. siųs nuotrauką su šarvuočiu), tad, kol ji bandė mane atkalbėti nuo kelionės, – vėl išvažiuoji mėnesiui, – įsijungiau telefono garsiakalbį ir atsidariau naršyklėje tai, ką įprastai atsidarau norėdamas sužinoti, kas šiuo metu vyksta pasaulyje. Nieko. Pasaulyje nieko nevyksta, be to, kas vyksta, kai nieko tokio nevyksta. Sakau, kažką supainiojai. Gal TV rodė kokią seną naujieną, kaip mažas nusipenėjęs diktatorius terorizuoja pasaulį savo raketomis, kurios susprogsta dar nepakilusios ir pasaulio status quo lieka nepakitęs. Viskas bus gerai, nesijaudink, grįšiu, parvešiu lauktuvių kimčių (kaip jau rašiau, neparvežiau). Korėjos niekas nebombarduoja. Keliaujame į saugią, gražią ir labai įdomią šalį, iš kurios neabejotinai parsivešime daug suvenyrų.

Senelės tikriausiai nenuraminau, – nuraminčiau ją niekur nevažiuodamas ir pasiimdamas gyventi pas save, – bet viena vis dėlto aišku: net jei ji ir bus kažką supainiojusi, jos nuogąstavimai apie skriejančią į šalį raketą nebuvo visai pro šalį. 1950–1953 m. karas, lėmęs Korėjos skilimą į Šiaurę ir Pietus, iš tiesų taip ir nepasibaigė. Nors dėl paliaubų buvo sutarta, taikos sutartis niekada nebuvo pasirašyta, Šiaurės grasinimai nusiaubti Pietus ugnies uraganu murmami jau daugiau nei pusšimtį metų (tiek senelis, tiek tėvas, tiek anūkas šiuo atžvilgiu mažai kuo skiriasi). Todėl nė kiek nenuostabu, kad Seule, esančiame vos už keliasdešimties kilometrų nuo kone labiausiai militarizuotos pasaulyje sienos, vienas pirmųjų dalykų, kurį pagauna akis, yra gausybė tarp civilių gyventojų įsimaišiusių šauktinių, nenusivelkančių karinės uniformos net tada, kai susitinka su savo širdies draugėmis ar su bičiuliais maukia sodžiu.

Be kita ko, vis dar yra nemažai garbaus amžiaus korėjiečių, kurie išgyveno karą ir todėl tebemena jo siaubą, kurių šeimos nariai žuvo arba atsidūrė kitoje sienos pusėje. (Prisimenu: Pusane, spalvingame Gamčono rajonėlyje, įsikūrusiame ant kalno šlaito, stotelėje sėdi keturios močiutės, šildosi saulės atokaitoje, šnekučiuojasi ir laukia autobuso, kuris jas nuvežtų atgal į jų prarastą jaunystę – Gamčoną, dabar turistų traukos centrą, anuomet jį įkūrė be namų likę Korėjos karo pabėgėliai, vadinasi, šitos pačios močiutės, jų tėvai ar giminaičiai.) Taigi, karas korėjiečiams nėra iš praeities ataidintis tuščias žodis, tai realybė, nuolatinė grėsmė, su kuria jie susiduria kiekvieną mielą dieną, kad ir kuo užsiimtų, kad ir kokią pažangą – socialinę, ekonominę, politinę, technologinę ir t. t. – būtų pasiekę per kiek mažiau nei šimtą metų, kad ir kaip įsivaizduotų savo valstybę ateityje.

2022 m. vasario 24 d. mes čia, Lietuvoje, irgi nubudome karo paženklintoje tikrovėje. Per ateinančius trejus metus – dėl vieno kito neatsargaus politiko žodžio, dėl kokių nors ūmai pasikeitusių geopolitinių aplinkybių, dėl jaunojo Amerikos diktatoriaus šou jo kabinete – baimė, kad į telefonus štai tuoj gausime pranešimą, esą nuo Juodosios jūros kovų frontas ištįso iki Baltijos, kad Suvalkų koridorius netrukus virsiąs neperžengiama praraja, tai ūmai sustiprėdavo kone iki masinės panikos, tai lyg niekur nieko nuslūgdavo. Vis dėlto, nepaisant šių ciklų periodiškumo ir intensyvumo, karas, kurio pabaigos negali numatyti joks orakulas, tapo mūsų tikrovės dalimi, taigi ėmė veikti mūsų savijautą, mintis, elgseną ir netgi sapnus. Vadinasi, norime to ar nenorime, pripažįstame ar nepripažįstame, esame priversti mokytis gyventi nuolatinės karo grėsmės akivaizdoje. Šiuo atžvilgiu mes neišvengiamai supanašėjome su korėjiečiais, kurie kitokios tikrovės iš tiesų nė nepatiria.

 

Autoriaus nuotr.

 

Žinoma, būtų naivu teigti, kad visi korėjiečiai vienodai žvelgia į bet kurią akimirką galintį atsinaujinti konfliktą. Antai Yonwon, korėjietė menininkė, su kuria praleidome vieną turiningą popietę lankydamiesi sostinės meno galerijose ir muziejuose, kai tarsi tarp kitko paklausiau, ar nebaisu, jei tarp Korėjų vėl kiltų karas, atsakė, kad anksčiau, kaip ir dauguma jaunosios kartos korėjiečių, pernelyg nesureikšmino šios grėsmės. Nuo pat mažens esi mokoma, kaip elgtis bombardavimo atveju (beje, saugiausia vieta – tualetas), tačiau galiausiai tiesiog nebekreipi į tai dėmesio. Pavyzdžiui, sykį penktą ryto gavau žinutę, jog į Seulą atskrieja raketa, bet buvau tiek užsimiegojusi, kad nusprendžiau nieko nedaryti ir toliau miegoti, o atsibudusi sužinojau, kad tai tebuvo kariuomenės klaida. Apskritai mažai kas tiki, kad Korėja vieną dieną ims ir susivienys, taps viena šalimi, gal žmonės to nelabai ir nori, nes reikia atsižvelgti į tokiu atveju neabejotinai išskilsiančius ekonominius ir socialinius sunkumus, tad ir karas atrodo beprasmis dalykas, t. y. nebėra priežasties jam prasidėti: Šiaurė gyvena savo gyvenimą, Pietūs – savo. Skaitydamas žiniasklaidą – tęsiau pokalbį ta pačia tema – susidariau kitokį vaizdą: atrodo, kad Šiaurės Korėja nieko daugiau nedaro, tik grasina apokalipse. Štai prieš savaitę, sausio pradžioje, apšaudė buferinę zoną tarp abiejų valstybių, Pietų Korėjai netgi teko evakuoti vietinius gyventojus. Taip, grėsmė niekur nedingo. Ir aš, tiesą sakant, pastaruoju metu, kai gimė vaikas, pradėjau ją vėl aštriai jausti. Anksčiau, kaip sakiau, tai nebuvo problema, o dabar vis pagaunu save svarstant, ką reikėtų daryti, kaip gelbėti vaiką, jei telefonu gautas pranešimas nebūtų klaida, – juk Korėja, galima sakyti, yra sala, todėl vienintelis kelias prasidėjus kariniams veiksmams būtų jūra. Žodžiu, ne kokia perspektyva. Guodžia tik tai, kad karo šiemet tikrai nebus. Kodėl? Nes nepraėjus nė mėnesiui prasidės Mėlynojo drakono metai, rimtu veidu pareiškė Yonwon. 

Korėjoje drakonas turi visai kitokią kultūrinę reikšmę nei Vakarų tradicijoje. Mūsiškis drakonas – ar jo brolis slibinas – yra siejamas su griovimu ir naikinimu, su išdeginta žeme, apanglėjusiais žmonių ir gyvulių palaikais, todėl šv. Jurgis neturi kitos išeities, tik nudobti jį persmeigęs ietimi, kad sugrąžintų į Žemę dievo tvarką ir viltį. Korėjoje, kaip Japonijoje ar Kinijoje, drakonas, priešingai, yra geranoriškas ir teisingas, nasruose laikantis rutulio formos išminties simbolį. Maža to, Mėlynasis drakonas korėjiečių mitologijoje dargi yra laikomas viena iš keturių globojančių dievybių (kitos trys: baltasis tigras, raudonasis feniksas ir juodasis vėžlys), kurios saugo nuo pikto. Kad ir kokiu pavidalu toji piktybė pasirodytų. 2024 m. vasario 10 d. korėjiečiai turėjo pasitikti Mėlynojo drakono metus – ypatingus tuo, kad pasikartoja tik kas 60 metų. Taigi Yonwon žodžiais, kad karo Korėjoje drakono metais nebus, neturėjau jokio pagrindo abejoti. Ir vis dėlto abejojau. Ši abejonė, kad užtenka vos vieno sparno plastelėjimo, ir įsiplieks naujas kančios židinys, grįždavo kas sykį, kai Drakono metais pakeldavau akis į dangų. 

Švenčiant Naujuosius metus pagal Kristaus kalendorių, keli draugai pasveikino su Gyvatės metais. Sakė, dabar viskas prasidės iš naujo. Bus tik linksmiau ir linksmiau. Gyvatės metai – tai tabula rasa. Tai viltis, prisikėlimas ir atsinaujinimas. Ypač po Drakono metų. Nesusilaikiau nepakomentavęs, esą per anksti kelti tostą, – Gyvatės metai prasidėsią tik sausio 29 d. Taigi, kone už mėnesio. Kas žino, kokios negandos ir nelaimės per tą laiką gali ištikti. Bet šitas mėnuo jau praėjo. Praėjo ir daugiau. Aš esu ateityje. Ir todėl liudiju: atsitiko daug. Tarkim, Pasaulio pabaigos laikrodis ėmė rodyti 89 sekundes iki vidurnakčio Naujųjų metų pagal Mėnulio kalendorių išvakarėse, tačiau nieko tokio, kas dangų parklupdytų ant Žemės, o Žemę išsviestų į dangų, neįvyko. Tiesiog drakonas nusileido iš mėlynų debesų, rangydamasis vandenynais ir upėmis, kalnais ir slėniais, miestais ir dykynėmis išsinėrė iš senos odos, tada apsivijo Žemę ir ėmė ryti savo uodegą.