Neringa Mikalauskienė. Bijai vilko – neik į pasaką

„Bijai vilko, neik į mišką", – sako lietuvių liaudies patarlė. Šiais laikais patys vilkai žmonių bijo. Vos kokį pamato, tuoj uodegą pabruka. Ir traukiasi – į pasaką. Ten vaikosi kiškius ir raudonkepuraites, šiepia dantis juos prigavusioms lapėms, lanku meduolines raganų trobeles apsuka, o žiūrėk, iš kailio išsinėrę patys žmonėmis tampa ir laukia, kol atsiras skaisčiaveidė mergelė juos išvaduotų...
Klapt – ir užsidaro knygos viršelio vartai prieš pat nosį. Ne kiekvienam skirtas tas juodų raidžių trupinėliais nužymėtas kelias. Tik vaikams arba tiems, kurie vaikams rašo. Šiemet vien originaliosios lietuvių literatūros patiems mažiausiesiems, t. y. paveikslėlių knygų, išleista apie penkis šimtus (!). Dauguma tų knygelių lyg vienadieniai drugiai: perskaito vaikas ir, žiū, jau margaspalviai sparneliai nutraukti –­ viršelis perdrėkstas atskirai nuo lapų mėtosi. Nei gaila, nei ką – bus tų knygų. Tik... o medžių ar greitai joms užauginsime?..
Tokios mintys man kyla kasmet prieš balandžio 2-ąją, minint Tarptautinę vaikų knygos dieną. Šią dieną prieš daugiau kaip du šimtus metų (jei norite tikslios datos, tai 1805-aisiais) gimė Hansas Kristianas Andersenas, kuris visai nenorėjo išgarsėti kaip pasakininkas – jam labiau rūpėjo dramaturgija ir kelionių apysakos. Tiesa, šių jo parašytų kūrinių niekas, išskyrus literatūros istorijos specialistus, neprisimena. Pasakos irgi nebuvo skirtos tiesiogiai vaikams: jų literatūra jos tapo gerokai vėliau. O anksčiau ir nemanyta, kad vaikams reikia kokios nors specializuotos literatūros. Galvota, kad jie – tai mažos suaugusio žmogaus kopijos, tik, žinoma, išmano mažiau. Tad visa, ko vaikui reikia, tai nebent didaktinių skaitinių, pavyzdžiui, apie šventųjų gyvenimus. Ne vienas vyresnės kartos lietuvių rašytojas prisipažįsta ir pats užaugęs tik tokią literatūrą skaitydamas. Į vaiką, kaip asmenybę, palengva pradedama gręžtis tik dvidešimtojo amžiaus pradžioje (lietuvių literatūroje – dar vėliau).
Tarptautinė vaikų knygos diena pasaulyje pradėta švęsti nuo 1967-ųjų, o Lietuvoje –­ nuo 1993 metų. Išrenkamos ir apdovanojamos geriausios praėjusiais metais išleistos knygos. Jų kūrėjams (arba vertėjams) uždedamos karūnos –­ kaip ir pridera, atsidūrus šalyje, kuri ne visada būna pasakų: juk esama ir realistinės literatūros tiek mažiesiems, tiek jau paaugusiems –­ vyresniųjų klasių moksleiviams.
Šiemet IBBY (Tarptautinės vaikų knygos draugijos) Lietuvos skyriaus sudarytos ekspertų komisijos premijas už geriausias ir reikšmingiausias 2012 metų vaikų ir paauglių knygas skyrė devyniems rašytojams, dailininkams iliustruotojams ir vertėjams:

Geriausia metų vaikų bei paauglių knyga – Linos Žutautės „Ferdinandas ir Pū" („Alma littera") – (Skiriama Prano Mašioto premija);
Geriausia metų poezijos knyga vaikams – Česlovo Navakausko „Burbulų lietus" („Alma littera");
Geriausia metų knyga mažiausiems skaitytojams – Kęstučio Navako ir Marijos Smirnovaitės „Udo ir Dra niekaip nesusikalba" („Jūsų Flintas");
Reikšmingiausias ir meniškiausias metų vertimas vaikams – Viltaro Alksnėno išversta Kate'ės DiCamillo „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė" („Nieko rimto");
Reikšmingiausias ir meniškiausias metų vertimas paaugliams – Ievos Mažeikaitės išversta Beatrice's Masini „Miško vaikai" („Alma littera");
Gražiausia metų knyga – Pauliaus Juodišiaus „Penktadieniais apelsinus sapnuoti draudžiama" („Nieko rimto") – (Skiriama Domicelės Tarabildienės premija);
Gražiausiai iliustruota metų poezijos knyga – Ievos Babilaitės iliustruota Antano Šimkaus „Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt." („Bernardinai.lt");
Reikšmingiausias metų debiutas –­ Tomo S. Butkaus knyga „Bumba Dumba ir Visatos sukūrimas" („Vario burnos");
Reikšmingiausia metų vaikų literatūros tyrinėjimų ir sklaidos knyga –­ Gintarės Adomaitytės „Už sidabro kalnų" („Edukologija") – (Skiriama Vinco Aurylos premija).

Taigi apdovanotųjų daug, bet... Toks sąrašas turėtų būti skelbiamas ne vien kartą per metus specializuotuose leidiniuose ar vienadieniuose interneto portaluose. Jį turėtų išsikabinti visi knygynai. Kitaip argi, ieškodamas iliustruoto pasakų leidinio, vienas iš mūsų savaitraščio knygų apžvalgininkų, būtų nusistebėjęs: „Visai neseniai naršiau Vilniaus knygynus ieškodamas solidžiai išleisto pasakų rinkinio. Nesvarbu –­ broliai Grimmai, Perrault, Hauffas ar Andersenas. Svarbu, kad viename leidinyje būtų publikuojami garsiausi ir gražiausi vieno ar kito autoriaus pasakojimai. Žinoma, nieko nepešiau. Tiesą sakant, matydamas vaikų literatūros leidybos kultūrą, palaidojau paskutinę viltį greitu metu tokio rinkinio sulaukti. Lentynas uzurpavo sintetiniai vampyrai ir jaunosios koketės liežuvautojos" (G. Kukta, „Literatūra ir menas", 2013-03-25). Profesionaliai savo darbą išmanantis knygyno darbuotojas būtų ištraukęs vos pernai Gražiausiai iliustruotos metų knygos titulą pelniusią knygą „Pasakos. Broliai Grimai" su įspūdingomis Linos Dūdaitės iliustracijomis. Arba – dar geriau! – pasakęs: apgailestauju, neseniai buvo, bet visą tiražą pardavėme. Šiemet laukia kita staigmena –­ Lina Žutautė nebus žinoma vien tik kaip dailininkė: jos apysaka-pasaka „Ferdinandas ir Pū" išrinkta Geriausia metų vaikų bei paauglių knyga. Tikėkimės, kad knygynų darbuotojai to per metus nepamirš. Turime mes kokybiškų tiek originalių, tiek verstinių knygų vaikams. O jei knygynų lentynas uzurpuoja sintetiniai vampyrai ar vilkolakiai, ką gi –­ bijai vilko, neik į pasaką be specialistų sudaryto „Vaikų literatūros grybautojo vadovo". Ir tegu tik skaito mažutėliai... nes, šv. Velykoms su Tarptautine vaikų knygos diena beveik sutapus, tegalima priminti vieną gražiausių Jėzaus ištarmių – „jų yra Dangaus karalystė"...

Draugai