Neringa Mikalauskienė. Vieno bilieto istorija su muzikos atspalviu

Tai tikriausiai nebūtų nutikę žmogui, reguliariai vaikštančiam į „Gaidos“ koncertus nuo pat šio festivalio pradžios spalio 19-ąją. Jis būtų turėjęs naujausią programėlę. Nebūtų nutikę ir žmogui, reguliariai vaikštančiam į koncertus Filharmonijoje – tikriausiai jis irgi būtų kokiu nors būdu sužinojęs apie programos pakeitimus. Netgi žmogui, sugalvojusiam nueiti į koncertą spontaniškai ir įsigijusiam bilietus prieš kelias dienas, taip nebūtų nutikę. Tačiau tam, kuris planuoja savo laiką ir bilietus į Filharmonijoje vykstančius koncertus perka rugsėjo pradžioje (gal net ir viduryje...), o pirmasis jo išsirinktas koncertas – spaliui baigiantis, organizatoriai gali pateikti siurprizų.
Pavyzdžiui, tamsoje skendintį Filharmonijos pastatą, iki renginio likus 20 minučių... „Jūs gal į koncertą?“ – teiraujasi manęs praeivė. „Taip.“ „O jis Šiuolaikinio meno centre.“ „Aišku.“
Tačiau ne taip jau ir aišku čia viskas. Kontrolierius, pamatęs bilietą, nustemba: „O šiandien čia – ne Petro Geniušo koncertas, jis buvo vakar.“ „Vakar?“ –­ negaliu patikėti savo ausimis ir pirmoji mintis, atėjusi į galvą, –­ kad esu nepataisomai išsiblaškiusi. Imu tyrinėti bilietą: „12.10.26 Penktadienis. Gaida. P. Ge­niušas (fortepijonas), V. Ta­rasovas (mušamieji).“ Kontrolierius irgi tą datą mato. „Keista, – sako. – Koncertas tikrai vyko vakar. Čia kažkokia klaida.“ „Tokius bilietus turi dar bent du žmonės, –­ neketinu nusileisti. – Pirkome kartu su draugėmis.“ Esu nusiteikusi čia ir dabar matyti būtent Petrą Geniušą, nes turiu dokumentą – bilietą su Lietuvos nacionalinės filharmonijos „inicialais“. Kontrolierius, mano akyse išvydęs nenugalimą ryžtą, kažkam paskambina, kažkur sulaksto, galų gale grįžęs sako: „Gerai, eikite į šitą, tik sėskite ten, kur vietų atsiras...“ Sakau: „Ir dar mano draugės turi ateiti –­ jas taip pat įleiskite.“ O pati jau lipu laiptais, tyrinėdama paslaugiai įteiktą „Gaidos“ bukletėlį: klausysiuosi Latvijos valstybinio kamerinio orkestro „Sinfonietta Rīga“ ir kamerinio choro „Kamer...“, pirmoje dalyje atliksiančio G. F. Haaso „Remix“ ir „Unheimat“, o antroje –­ Justės Janulytės „Debesų stebėjimą“. Vis dėlto į klausimą, kodėl keičiant programą pasirenkama tokia data, kai žiūrovas lieka be renginio, į kurį planavo nueiti, nes šis įvyko vakar, lieka neatsakyta. Nebent mintyse replika sukasi: „Negi esi tokia naivi, jog manai, kad žiūrovas čia svarbiausias?“    
Tad pasvarstykime, kas tokiame festivalyje svarbiausia?.. Pati muzika, jos atlikimas? Taip. Rinktis modernias ŠMC patalpas šiuolaikinei muzikai atlikti –­ visai logiškas sprendimas. Nesvarbu, kad žiūrovai į šaltą salę renkasi su paltais, nes nedirba drabužinė, įsitaiso ant nuo menkiausio judesio brakštelinčių ir šiais garsais orkestro grojimą „papildančių“ plastikinių kėdžių. Nesvarbu, kad per plieskiančias tiesiai į akis virš scenos pakabintas lempas jie nemato atlikėjų. Tad nenuostabu, jog šiandienio meno mažai kam reikia. Yra ar nėra tų, kurie stebi, klauso, vertina – „ne mūsų reikalas“.
Dar vienas radikalus šių laikų meno pasaulio bruožas – ribų tarp visuomeninės ir privačios erdvės nutrynimas. „Sinfonietta Rīga“ vyriausiasis dirigentas Normundas Šnė į koncertą neatvyko. Jį pirmojoje dalyje pavadavo Guntaras Kuzma, antrojoje –­­ choro „Kramer...“ vadovas Janis Liepinis. Nuo scenos buvo iškilmingai pranešta: „Nor­mundui Šnė šiandien gimė duktė.“ Vadovo ne­buvimo priežastis suprantama, pateisinama: vaiko gimimas vienkartinis, o koncertų, festivalių dar bus. Glumina tik tai, jog organizatoriai mano privalą informuoti susirinkusiuosius apie dirigento šeimos užkulisius – tai, kuo jam galbūt norisi dalytis tik su artimaisiais. O gal ir ne. Karaliai kadaise irgi išnešdavo parodyti liaudžiai ką tik gimusį sosto paveldėtoją. Taigi tą penktadienio vakarą galbūt tapome netiesioginiai liudytojai vilties, jog vaikas pratęs dinastiją –­ N. Šnė pats yra gimęs muzikantų šeimoje. Žiūrovai audringai paplojo, pajutę bendrystę bent jau dėl to, kad visi vienaip ar kitaip esame išgyvenę gimties stebuklą. O dėl muzikos... ją išgyveno anaiptol ne visi. Buvo suabejojusių, ar pirmojoje koncerto dalyje atliktas tikrai H. F. Haasas – pranešėja kompozitoriaus pavardę ištarė neaiškiai, netgi susidarė įspūdis, kad į sceną užlipusi mergina anksčiau niekad nėra pristatinėjusi atlikėjų. Buvo, kam Justės Janulytės „Debesų stebėjimas“ pasirodė tik pritylančių ir pagarsėjančių muzikinių elementų seka – ir ne dėl to, kad pritrūko muzikinio išsilavinimo: tai išgirdau iš žmogaus, kuris reguliariai vaikšto į klasikinės muzikos koncertus. Tačiau manyje „Debesų stebėjimas“ paliko vilnijančio šilko įspūdį, kurį norėtųsi išsaugoti iki pat Vėlinių, apgobiant delnu kaip žvakės liepsnelę. Bet žinau –­ nutols...

Draugai