Guntis Berelis. Anestezija, leidžianti ištverti operaciją, kurią vadiname gyvenimu

× Guntis Berelis

 

Guntis Berelis (g. 1961) – žinomas latvių literatūrologas, eseistas, prozininkas. 1999 m. paskelbė prieštaringai vertintą esė rinkinį „Latvių literatūros istorija“ apie XX a. latvių literatūrą ir rašytojus. Jo kūrybinėje biografijoje romanai „Ugniniai veršiai auksaragiai“, „Žodžiams nebuvo vietos“, kritikos, apsakymų ir esė knygos. 2022 m. pasirodė naujausia eseistikos knyga „...rašyti...“ („...rakstīt...“). Jos tapsmas prasidėjo 2015 m., kai G. Berelis vadovavo Latvijos rašytojų sąjungos Literatūros akademijos Prozos studijai, tuomet perskaitė daug mokymo knygų, kaip parašyti romaną, bestselerį per 30 dienų... „...rašyti...“ – kultūrologinių esė knyga su asmenine autoriaus patirtimi, literatūros istorijos ir literatūros teorijos medžiaga. Spausdinamas vertimas iš šios knygos.

 

Šioje knygoje stengiausi vengti moralizavimo, pamokomų intonacijų, mosikavimo pirštu potencialaus autoriaus panosėje. Tačiau ne visada pasisekė. Galime šaipytis, paniekinamai vaipytis ir stebėtis arba, priešingai, tiesiog žavingai prasiblaškyti pasakodami rašytojų girtuoklystės istorijas ir alkoholizuotus literatų anekdotus, kurių pilna literatūros istorija, tačiau šis dramatiškas ar melodramatiškas klausimas egzistuoja. Būtent jeigu esi rašytojas arba bent sumanęs juo tapti – gerti ar negerti? Net pats paskutinis latras prieš eilinę taurelę užjaučiamai ištars: Viešpatie, apsaugok, girtuoklystė nėra protinis darbas. Tad susiaurinkime klausimą. Rašytojas daugybę būvio džiaugsmų yra linkęs aukoti baltajam popieriaus lapui. Jis sutinka būti visiškas vargšas ir rašyti, o ne už atlygį dirbti samdomą darbą. Jis per pragaro ratus gena žmoną ar vyrą, kad šie negadintų oro ir netrukdytų rašyti. Jis mielai lenkia nugarą, diena dienon kiurkso prie rašomojo stalo, net neišeina laukan pasivaikščioti. Jis atsisako tolimos, malonios kelionės, nes išvyka visam mėnesiui išmuštų iš rašymo ritmo. Ir taip toliau. Žodžiu, rašytojas atsisako daug ko, kas nušviestų arba bent nuspalvintų jo būtį, bet jis jokiu būdu neatsisakys sunkaus ir nuobodaus rašymo proceso. Tačiau sprendžiant iš daugelio rašytojų biografijų, šie alkoholio neatsisakytų net mušami. Taigi alkoholis padeda rašyti ar trukdo? Ne veltui Somersetas Maughamas rašymą palygino su girtuoklyste: prie abiejų užsiėmimų lengva priprasti ir sunku juos mesti (S. Maughamas buvo puikus gyvenimo medžiagos žinovas; nugyveno 92 metus, paskelbė 78 knygas, daugelis jų nebuvo metamos žemėn; jų parašė tiek daug ir tai patvirtina, kad rašymas jo būsenos buvo kažkas panašaus į priklausomybę).

Ir pačios literatūros turtai permirkę alkoholiu, pradedant nuo senovės graikų ir romėnų (bent prisiminkime Platono „Puotą“, o Platonas iki šiolei yra gerbiama asmenybė), kurių tekstuose vynas liejosi upeliais. Prisiminus tokį alkoholizuotos literatūros klasiką Venediktą Jerofejevą su jo „Maskva–Petuškais“, turime atskleisti ir nacionalinę specifiką, vardų sąrašą papildyti Juriu Zvirgzdiniu, Valdžiu Spare ir Lienytės Mednės romanu „Uodų metas“ (išgertuvės šiame kūrinyje prilygtų bent penkioms disertacijoms apie alkoholį ir literatūrą). Tačiau ne vien lėkštai reikia žvelgti, kiek ir ko išgeria autorius, kad įstengtų parašyti romaną, bet kaip literatūriniame tekste funkcionuoja alkoholio sąvoka: nuo alaus paminėjimo liaudies dainose, senojo Stenderio poe­tinės latrystės kritikos, jo sūnaus pjesės „Girtuok­lis Bertulis“ (pirmoji latvių kalba išleista pjesė), pirmojo tikrai plataus masto išgertuvių aprašymo „Matininkų laikuose“ per neoromantikų posmelius, visiškai amoralaus Edvarto Virzos rinkinio „Taurės“, pirmųjų Andrejaus Upyčio romanų, prisodrintų beprotiško girtuokliavimo, per Aleksandro Čako poe­ziją, ypač „Matysą, bokalų bajorą“, ir Anšlavo Eglyčio bohemos paveikslus, vėliau per socrealistų tekstus, kuriuose bent vienas padorus girtuoklis buvo neatsiejamas siužeto elementas (perauk­lėtas alkoholikas viešai priešpriešinamas neperauklėtoms „praeities atgyvenoms“), per Reginos Ezeros ir Zigmundo Skujinio latrus iki jaunosios kartos literatų girtuoklių. Žinoma, pats paprasčiausias variantas būtų socialinė analizė, t. y. fiksuoti, kokiais metodais literatūrinis tekstas diagnozuoja alkoholizmą kaip visuomeninę problemą. Vis dėlto lieka dar begalė klausimų. Kodėl būtent šioje teksto vietoje iškyla alkoholis? Ką tekstas iš jo gauna (praranda)? Koks struktūrinis išgertuvių vaid­muo? Kokia girtuoklystės funkcija formuojant siužetą? Ar yra ryšys tarp girtavimo aprašo ir autoriaus sąmojo išraiškų? Alkoholis ir poezija? Alkoholis ir svajonė arba vizija? Ką gali simbolizuoti alkoholizmas ir girtuoklystė? Ir taip toliau. Čia varia­cijų neįprastai daug, tad išvada aiški be jokios disertacijos: dažnai alkoholis geba ir generuoti siužetą, ir kurti specifišką teksto poetiką, jeigu autoriui pakanka blaivaus proto ir mokėjimo balansuoti ant subtilios grotesko ir tragizmo ribos.

Tačiau šįkart akivaizdžiai patraukli tematika apie alkoholį literatūroje tegul lieka disertacijoms. Panagrinėsime alkoholio ir rašytojų tematiką. Literatūros istorija prisodrinta pasakojimų apie rašytojus, ištvermingus girtuoklius – mat šie daug išgeriantys kūrėjai rašydavo kaip pakvaišę, o kai būdavo blaivūs – neparašydavo nė eilutės. Šis motyvas savaip mitologizuoja tiek girtuoklį rašytoją, tiek jo biografą, dažniausiai irgi girtuoklį, aktyvų kompanioną. Žvelk į kurią nori pusę, priešaky visada iškils koks nors genijus su buteliu rankoje. Čia būtina maža, bet reikšminga korekcija: iki XX a. pradžios krikščioniškoji etika dar veikė kaip vidinis cenzorius, ji tarpsniais kartu su kai kuriais klasicizmo poetikos rudimentais draudė arba bent trukdė autoriams ir jų biografams kapstytis po intymias būvio detales; sakykime, kiek išgerta alkoholio dekalitrų, pamiršti puolusias moteris ar vyrus. Viešasis rašytojo personažas kažin kokiu būdu privalėjo atliepti šviesias ir kilnias idėjas, kurias jis kartkartėmis skelbdavo, o pasaulietiškąsias socialines ir etines būvio normas palikdavo už parašytos biografijos borto. Todėl daugelio rašytojų biografijos atrodo apgailėtinai sterilios. Žinoma, buvo išimčių – autoriai, kurie sukilo tiek prieš estetikos, tiek prieš moralės normas, būtent šie autoriai, tiksliau, jų biografai pradėjo kurti girtuoklystės mitologiją. Šiuo atveju pirmiausia būtina prisiminti prancūzų „prakeiktuosius poetus“ – Charles’į Baudelaire’ą, Paulį Verlaine’ą (juk jis sukūrė šį apibrėžimą), Rimbaud ir likusią kompaniją. Juos lydinčios legendos yra neįprastai spalvingos; manau, joms stiprią įtaką darė jų įspūdinga poezija – vartyki kaip nori, rašytojo biografija ir asmeninės savybės, jeigu ne gyvenamuoju metu, tai po mirties bent iš dalies prasismelkia į jo kūrybos turinį. Tačiau tikrieji šliuzai buvo pakelti po Pirmojo pasaulinio karo – socialinės normos suirusios, visuotinis pakrikimas, žlunga senosios imperijos, iš vystyklų ropščiasi naujos valstybės, o rašytojai muša būgnus – tik laikykis. Šis silpnaprotis karas nužudė ne tik milijonus žmonių, bet ir vidinį cenzorių, būtent todėl XX a. 3 dešimtmetyje susiformavo ir sutvirtėjo literatūrinė girtuoklystės mitologija su jos ikoniškąja figūra – Ernestu Hemingway’umi Paryžiuje; išgerti kalvadoso buvo beveik neįmanoma nepaminėjus Ericho Marios Remarque’o vardo. Tuomet kalvadoso kvapą praturtinti padoriomis sentimento dozėmis, dievaži, reikėjo labai specifiško talento. Įdomu, kad girtuoklystė Paryžiuje buvo savaip estetizuota. Paryžiuje gerti buvo gražu, jokia bėda, jei niūrus girtuoklis Jamesas Joyce’as būtent tenai panirdavo į vienatvę, o išsipagiriojęs kerštavo pasauliui rašydamas nepaskaitomus romanus. Visgi Paryžius kažkokia prasme išliko amžinąja hemingvėjiška švente, o būvio atmatos skleidėsi antrame plane, net Henry Milleris neviešino savo nešvankių romanų (dėl paprasčiausios priežasties, nes jo romanuose, nepaisant veiksmo aplinkos, Paryžiaus paveikslas neatrodė padorus, išskyrus kuklų nuomojamą kambarėlį, kuriame teko gyventi pačiam autoriui). Kitokio pobūdžio mitologizacija vyko JAV. Šio proceso pradininkas 1913 m. buvo Jackas Londonas su autobiografiniu romanu „Džonas Miežius“, arba stipriai gėrusio rašytojo psichologine analize, nepraradusia aktualumo ir šiandien. Vėliau savo atspaudą paliko 3 ir 4 dešimtmečio sausasis įstatymas, kai girtavimas pogrindinėse užeigėlėse buvo traktuojamas kaip protestas prieš socialinių normų suvaržymą, ir viskio butelis rašomojo stalo stalčiuje tapo ritualine vertybe. Tai buvo vos ne girtavimas maro metu. Kad tuo įsitikintume, tereikia perskaityti pačias akademiškiausias E. Hemingway’aus ir Francio Scotto Fitzgeraldo biografijas. Jie gėrė ir apsvaigę storžieviškai kvailiojo – skirtingai nei Paryžiaus legendos, šiuo atveju buvo mitologizuotas grubumas ir primityvumas. Iki sąmonės netekimo pasigėręs F. S. Fitzgeraldas (o E. Hemingway’us kamputyje šaipėsi – mat, berniukas nepakelia, – nors pats buvo panašios stadijos) atkartojo Zeldos šėlsmo priepuolius. Toks paveikslas liko visiems laikams literatūros istorijoje, kaip ir F. S. Fitzgeraldo romanai, kuriuose alkoholis liejosi upeliais. Beje, Havanoje, pamėgtame E. Hemingway’aus bare „El Floridita“, kaip ir anksčiau, galima susidaužti su rašytoju, arba, tiksliau sakant, su juo pačiu susidaužti. Tiesa, jis iš bronzos, bet ar tai ką nors gali trikdyti – E. Hemingway’us yra natūralaus dydžio, prisėdęs ant aukšto suolo bare ir alkūne atsirėmęs į prekystalį, vos vos besišypsantis – provokuojantis E. Hemingway’us. Šie žmonės padėjo tvirtus pagrindus rašytojų girtuoklių mitologijai, ir kiti amerikiečių literatūros klasikai aistringai tęsė vis gražesnės literatūrinės girtuoklių katedros statybą. Pažvelki į bet kurį literatūros užkampį, visur išvysi kokį nors rašytoją girtuoklį. Bytnikų karta, Big Suro komuna su ilgaplaukiu stabu Richardu Brautiganu priešaky, Nobelio premijos laureatų būrelis (kaip tada, kur buvęs, kur nebuvęs atsirasdavo E. Hemingway’us. Williamas Faulkneris, parašęs „Triukšmą ir įniršį“, įkrito į aistringą ilgų savaičių girtavimą). Šiuo atveju gretinti Charlesą Bukowskį būtų beveik banalu. Kaip ir Hunterį S. Thompsoną, kuris ankstyvoje jaunystėje parašė „Romo dienoraštį“. Malcolmas Lowry „Vulkano papėdėje“, viename ryškiausių romanų, tyliuosius latrus palygino su Vakarų pasaulio alkašais. Trumanas Capote, Normanas Maileris, Eugene’as O’Neillas, Williamas Styronas, Josephas Helleris, Tennessee Williamsas... Rašytojų girtuoklių išvardijimas užimtų puslapių puslapius (čia daugiausia JAV autorių pavardžių, nes ši tema JAV buvo uoliai fiksuojama ir subtiliai nagrinėjama, be to, rašytojų biografijos nėra mandagiai nutylimos arba bent pritildytos).1 Žodžiu, rašytojų girtavimo istorija mažai kuo atsilieka nuo literatūros istorijos, kiekviena tauta gali parašyti savųjų rašytojų girtuoklių istoriją.

 

„Suokalbyje“. Marijos Mlinkauskaitės nuotrauka

„Suokalbyje“. Marijos Mlinkauskaitės nuotrauka

 

Tai buvo kiti laikai, tolimos žemės, svetimi žmonės, iš tiesų žinomos, o dabar jau mitologinės asmenybės, kurių girtuoklystė irgi mitologizavosi. O kaip Latvijoje?2 Tereikia perskaityti Andrio Bergmanio memuarus „Bohema buvo mūsų gyvenimo būdas“, iš kurių publikuoti tik fragmentai, kad suprastume, jog ir bufetų literatams šia prasme nebuvo pagrūmota pirštu – jie nesaikingai lakdavo ir besipagiriodami vėl kaulydavo. Prisimenu Jurį Kunnosą, kuris gyvenimo pabaigoje dek­laravo, esą jam baisu mesti gerti, nes tada nebegalėsiąs eiliuoti. Arba amžinasis nonkonformistas Aivaras Neibertas, kuris dažnam patapo netgi nacionaliniu alkoholio lakimo simboliu. Alkoholis plūdo upeliais ne tik sovietmety ir mūsų dienomis. Verta žvilgtelėti į dekadento Pavilo Gruznos autobiografinio romano „Naujoji srovė“ antrąjį planą, kad įsitikintume, jog ir XX a. pradžioje girtaujančių rašytojų tradicija buvo nepaprastai aukštinama, tik jų pagirių kančių aprašymai nieko verti, nes gėrimo procesą buvo galima lengvai ir gražiai estetizuoti, o pagirių meną perteikti sunku.

Šią girtaujančių rašytojų popuri kiekvienas gali tęsti pagal savo skonį ir malonumą. Tačiau padėsime daugtaškį ir užduosime tiesiog elementarų klausimą: jeigu tvirtinama teisingai, jog daugelis tekstų išsiliejo iš butelio, tad kiek teisingas būtų priešingas tvirtinimas – o kiek tekstų liko butelyje? Klausimas, žinoma, retorinis, nes atsakymo paprasčiausiai nėra. To mes nežinome. Gal butelyje likusi kūrinių biblioteka yra daug turtingesnė už dabartinę literatūros istoriją.

Dar kartą pabrėšiu, kad nesirengiu moralizuoti apie alkoholio žalą nei už skverno timptelėti energingo rašytojo, kurio ranka tiesiasi prie degtinės taurelės arba alaus butelio. Pirmąkart sulaikyti neįmanoma, antrąkart – bejėgiška, nes rašytojas, nuėjęs už kampo, atsargiai žvilgtelės per petį ir ners į artimiausią ir pigiausią barą. Vis dėlto šimtu procentų esu įsitikinęs ir galiu tvirtinti, kad degtinė ir kūryba yra absoliučiai nesuderinami dalykai. Žinoma, kartais būna, kai apsiblaususiame prote išnyra kažkokia skubota asociacija arba mazgosi pinklus siužeto posūkis. Pasąmonės keliai nepaaiškinami. Taip pat įmanoma, kad pagirių dieną, kai sąmonė veikia pusiau automatiniu režimu, gali aplankyti ilgai lauktas ir niekaip nesulauktas įkvėpimas arba po šimto gramų apimti kankinanti įtampa, trukdanti mintims patapti žodžiu. Taip nutinka. O kaip iš tikrųjų elgtis prieš geriančių rašytojų armadą? Kodėl jie girtavo ir tebegirtauja? Ar tai ne geriausias liudijimas, kad alkoholis atpalaiduoja kūrybines galias, o kad rašytojas rašytų, jis per pusryčius būtinai turi išlenkti taurelę? Kaip tai ne vieną dešimtį metų darė gamtininkas, aštraus proto rašytojas Geraldas Durrellas. Jo kasdien suvartoto alkoholio kiekis, sprendžiant pagal žmonos liudijimą, viršijo bet kokias normalaus žmogaus vaizduotės galimybes.

Blogiausia tai, kad realybė yra daug niūresnė. Dar kartą prisiminsime J. Londono „Džoną Miežį“, nes šis romanas yra ne tik apie girtuokliavimo džiaugsmus bet ir – svarbiausia – apie tai, kad kasdien geriantis rašytojas pamažu pradeda rašyti niekus, negana to, ir pats ima suvokti, kad tai, ką parašė, yra tikrų tik­riausias niekalas. Jis sunaikina ne tik pats save, bet ir visą savąjį rašytojo laimikį. Baigtis visiems puikiai žinoma – sulaukus keturiasdešimties milžiniška šlovė, didžiuliai pinigai ir arkliška morfijaus dozė į veną. Arba E. Hemingway’us. Paskutiniais gyvenimo metais E. Hemingway’us, tikras mačo, visose sferose įvairiais būdais paliudijęs gyvybingumą – tiek kare, tiek literatūroje, tiek su moterimis, bokso ringe, medžioklėje, žvejyboje, smuklėje, – prarado savo mačizmą ir tapo tikrų tikriausia kiužena, be to, sirgo kažkokia persekiojimo manijos atmaina, ko gero, dėl kasdienių alkoholio dozių. Vis dėlto didžiausia blogybė – gyvenimo brandos metais jis persikvalifikavo į labai vidutinį rašytoją, tai puikiai atskleidžia „Salos vandenyne“, o jeigu jam būtų lemta pabaigti „Edeno sodą“ ir romanas būtų išleistas jam esant gyvam, autorius būtų tapęs pajuokos objektu ir negelbėtų jokie praeities laurai. W. Faulkneris: tarp „Triukšmo ir įniršio“ ir „Miesto“ buvo beveik 30 nepertraukiamos girtuoklystės metų, o literatūrine prasme – bedugnė. R. Brautiganas išgarsėjo ir neįtikėtinai praturtėjo, per 10 metų talentingai nusigėrė, kaip ir rašė, ir paleido kulką į smegenis. Ir taip toliau – dramų bei tragedijų popuri kiekvienas pagal save gali tęsti ir tęsti.

O Ch. Bukowskis? Ar tai nebūtų rimtas argumentas prieš? Ir gerdamas, ir rašydamas apie girtuokliavimą, nugyveno 73 metus, visad džiaugėsi gyvenimu ir tyčiojosi iš pasaulio, be to, paskutinieji jo apsakymai nė per plauką ne blogesni už ankstyvuosius (tačiau ir ne geresni). Jis tradiciškai nenusišovė ir nepasikorė, o numirė nuo leukemijos. „Alkoholizmas... girtuoklystė... Jeigu nebūčiau alkoholikas, aš tikriausiai jau seniai būčiau pasidaręs galą. Aštuonios valandos fabrike. Tas mano aptriušęs rajonas. Gatvės. Tu turi kažkokį prakeiktai bjaurų darbą. Tu vakare leisgyvis parsivelki namo. Ką tu veiksi, eisi į kiną? Įsijungsi radiją savo kambaryje, už kurį moki tris dolerius per savaitę? Eisi miegoti, kad pailsėtum, kitą dieną vėl eitum į darbą ir dirbtum už 1,75 dolerio per valandą? Po velnių, ne! Tu nusiperki viskio butelį ir geri. Arba nusileidi žemyn į barą, gal tenai pasiseks pamosikuoti kumščiais. Gal sutiksi kokią kekšę – kažkas vis tiek nutiks! Ir tu kitą dieną vėl eisi į darbą ir darysi tai, ką reikia daryti? Alkoholis leidžia pasislėpti svajonėje, bet, skirtingai nei narkotikai, tavęs nepaverčia numirėliu. Tu gali sugrįžti. Iš ryto pagirios, tai pats sunkiausias reikalas. Bet tu jas nugali, atidirbi savo valandas, eini namo ir vėl geri... Aš esu visiškai priklausomas nuo alkoholio, aš tau sakau. Tai tikras reikalas (išgerk), – tai vieno jo interviu fragmentas. – O kai atsisėdu prie tos prakeiktos rašomosios mašinėlės, tada po ranka yra pora vyno butelių. Pora butelių... (Juokiasi.)“ Ch. Bukowskis, žinoma, nebuvo originalus. Bernardas Shaw teigia: „Alkoholis – tai anestezija, leidžianti ištverti operaciją, kurią vadiname gyvenimu.“ Racio­naliai primerktomis girtuoklio akimis pasižvalgius po Ch. Bukowskio prozą suvoksi, kad ji iš dalies autobiografiška, bent apytikriai gali apskaičiuoti, kiek jis išgėrė alkoholio. Paaiškės stulbinantys dalykai – šis nepakenčiamas alkašas, dar viena ikoniška rašytojo girtuoklio figūra, tiesioginiame Prancūzijos televizijos eteryje persodina toliau besimaivančius estetus, ramiai įsipila iš viskio butelio ir mielai pozuoja su buteliu rankose, neprimena normalaus girtuoklio, to, kuris gyvena mūsų kaimynystėje, alkoholio užgrūdintoje sovietinėje tautoje. Tai tiesa, Ch. Bukowskiui patiko gerti ir jis tai darė nuoširdžiai, bet ta šmėkla, kuri šnekamojoje kalboje įgavo girtuoklystės prasmę, Ch. Bukowskiui buvo visiškai svetima. Pagaliau esu šventai įsitikinęs, kad, nutrūkus juostai, tokių tekstų tiesiog neįmanoma parašyti, o jeigu jie ir gimsta, apsiblaususiomis akimis ir protu nebegali jiems suteikti bent priimtinos kondicijos (kalbos požiūriu Ch. Bukowskis rašė labai nelygiai, dažnai netgi primityviai, daug negalvodamas apie teksto nėrinį, tačiau kompozicine prasme daugelis dalykų parašyti tobulai). Girtuoklis ir mergininkas – tokia dažniausia Ch. Bukowskio poza arba kaukė, už kurios jis – rašytojas, o ne eilinis latras! – slėpėsi nuo šiurkščių, atšiaurių pasaulio kirčių.

Ir dar vienas aspektas. Tikriausiai ne vienas yra girdėjęs pasakojimą apie dėdulę amatininką, kuris degtinę maukė kaip vandenį, bet ir turėjo auksines rankas. Arba apie santechniką, kuris, nutrūkus juostai, idealiai sutvarkydavo vamzdžius ir unitazus. Arba apie rašytoją N., kuris apskritai nebuvo pastebėtas blaivus, tačiau paleisdavo tokius spalvingus tekstus, literatūrine prasme su juo negalėtų lygiuotis net penki abstinentai. Tačiau narkologai žino elementarią tiesą. Žmogus, veikiamas alkoholio, pamažu degraduoja, nebesidomi savimi ir pasauliu, nesiskuta barzdos, kambaryje nusėda centimetro storio dulkės, o tada praranda profesinius įgūdžius. Tas pats ištinka amatininką, santechniką ir rašytoją. Rašytojas gali nusigerti iki bomžo lygio, rašyti puikiai, gaila – tik trumpam. (Tiesa, šio proceso man pačiam nepasisekė išvysti, kartą per 3–4 mėnesius sutikus J. Kunnosą – jis iš tiesų buvo praradęs viską, bet ne gebėjimą eiliuoti. Sulaukęs 50 metų nepastebimai persikėlė į Anapilį.) Bet vieną kartą ir tai pradings („Edeno sodas“ – išraiškingas pavyzdys), o tada žmogus pražus, nes bus praradęs paskutinį šiaudą, siejantį jį su realybe.

Dar kartą patvirtinsiu – manding, alkoholis ir literatūra yra nesuderinami. Arba tu tiesiog laki, tada per glitų lataką neabejotinai būsi išmestas iš literatūros pasaulio, pateksi į mažytį pragarėlį, kurį galėtume laikyti grafomanų elitu (E. Hemingway’aus metodas), arba nusispjauni į pagundas ir rašai. Saikinga askezė pasitarnauja kūrybinei potencijai, bet ieškoti įkvėpimo alkoholyje – nepaprastai pavojingas žaidimas, nes, ko gero, įkvėpimas tiesiog nuskęs butelyje. Žinoma, matau prieštaravimų: o kaip tada bohema, bendravimas su plunksnos broliais ir seserimis, ar jis bus toks malonus? Vis dėlto metas iškilmingai padėti tašką bohemai ir sugrįžti prie tekstų. Bohema savaip priklauso gyvenimo menui, tiksliau sakant, ji pati iš esmės yra gyvenimo menas, tačiau tai dar vienas elementarus dalykas. Visa literatūros istorija tvirtina, kad dauguma rašytojų nepaprastai žemu lygmeniu moka šį aukštą meną – gyvenimą. Kad tekstais sukurtų ką nors prasminga, gyvenimui paprasčiausiai nebelieka laiko. Rašytojo būvis yra nepaprastai kuklus – jis tik sėdi ir rašo, o kai nerašo ir nesėdi, mąsto, ką dar galėtų parašyti. Beje, tai ir yra svarbiausia priežastis, kodėl dauguma rašytojų, kaip asmenybės, yra nepakenčiamai nuobodūs ir sunkiai ištveriami tipai. Jie nemoka gyventi, jie nemoka gerti, jie moka tik rašyti.

Pabaigoje dar truputį apie A. Neibartą. Pažįstu žmonių, kurie būtų pasiruošę prisiekti, kad jis apskritai niekur ir niekada nebuvo pastebėtas blaivus. Tai tiesa, kad jo viešasis paveikslas – o prieš publiką jam labai patikdavo pasirodyti – buvo žilabarzdis, visada gerokai apgirtęs poetas, kuris gyveno, rašė ir gėrė nesilaikydamas jokių socialinių normų. Žodžiu, toks padorus Niurbulis. Tačiau buvo ir kitas Aivaras, kuris nenoriai rodėsi žmonėse, bet kurį ne kartą teko sutikti ir apie kurį daug papasakojo jo žmona, gyvenimo mūza ir angelas sargas Sarmytė: nepaprastai geras, nuoširdus ir švytintis, giliai į vidų žvelgiąs, kišenėje arba ant stalo – langelių bloknotėlis, į jį nepertraukiamai plūdo tekstai. Ir absoliučiai šviesūs.

1 Su šia iš tiesų patrauklia tema galima susipažinti amerikiečių kritiko Alfredo Kazino apžvalgoje „The Giant Killer“: Drink & the American Writer“ („Milžinas žudikas“: Girtavimas ir Amerikos rašytojai“). Apžvalga lengvai randama internete.

2 Labai konspektyvių nuomonių apie girtavusių latvių rašytojų būvį galima rasti Anetės Kuonstės rašinyje „Ką gėrė latvių rašytojai?“, kurį paskelbė portalas satori.lv. Platesnę istorinę, tačiau gana fragmentišką informaciją galima rasti žurnalo „Karogs“ 2008 m. lapkričio numeryje („Požiūris: Rašytojai smuklėje“).

 

Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis