Robino Pluso nuotrauka

 

Klimato katastrofa ir karų smurtas veda į visuotinį pesimizmą. Norėdami išbristi iš kolektyvinės depresijos, turime rimtai žiūrėti į neviltį ir ją peržengti, kad rastume naujų priežasčių veikti ir patirtume tam tikrą, su konkrečiomis utopijomis susijusį mąstymo būdą, kuris kviečia mus iš naujo apsvarstyti ateitį.

Atrodo, horizontas visur užvertas, o ateitis suskaldyta. Vyraujantys karai dar labiau sustiprina visuotinio niokojimo jausmą. Geopolitiniai rūpesčiai, regis, į ant­rą planą nustumia ekologinę krizę. Mūsų amžininkai, sunerimę dėl ataskaitų apie klimato atšilimą, taršą ir gyvūnų rūšių skaičiaus mažėjimą, siekia veikiau pataisyti arba išsaugoti, o ne pertvarkyti pasaulį.

Vis mažiau mokslininkų ir intelektualų gina pažangos idėją. Atrodo, kad naujoje skaitmeninėje žmonijos būklėje žodis „revoliucija“ labiau priskirtinas technologiniam, o ne politiniam žodynui. Ateities krizė slegia visų sąžinę, o atsparumas, gebėjimas susidoroti su iššūkiais tampa viena iš retų šiuolaikinių vilties formų. Todėl reikia performuluoti garsųjį Immanuelio Kanto (1724–1804) klausimą: „Ko mums leista tikėtis?“

Veikale „Kritik der reinen Vernunft“ („Grynojo proto kritika“, 1781) vokiečių filosofas iškėlė tris pagrindines filosofijos problemas spekuliatyvioje ir praktinėje plotmėse: „Ką aš galiu žinoti?“ – į šį klausimą, anot jo, atsako metafizika; „Ką aš privalau daryti?“ – moralinės plotmės klausimas; „Ko man leista tikėtis?“– atsakymas į šį klausimą visų pirma priklauso religijos sričiai.

Tai buvo laikas, kai Europoje plito Apšvietos dvasia, laikas, kai, kaip pabrėžė I. Kantas, reikėjo išdrįsti naudotis savo paties intelektu, atsiribojant nuo dog­matizmo, obskurantizmo ir monarchijų savivalės. Laikas, kai reikėjo išdrįsti išsivaduoti iš nesavarankiškumo, dėl kurio pats žmogus ir kaltas, ir kai nebuvo neprotinga sukurti, jo 1795 m. žodžiais tariant, „amžinosios taikos“ projektą.

„Nauja ontologinė būklė“

Daugeliu atžvilgių atrodo, kad šis laikotarpis priklauso priešistoriniams laikams. XX a. pasaulinių karų sukeltas nuniokojimas, kurio metonimijomis tapo Auš­vicas ir Hirošima, ilgam laikui apsunkino mąstymą, kad žmonija neva žengia neišvengiamos socialinės ir moralinės pažangos keliu. Po 1945 m. Europos kūrimą grindė pažadas „daugiau niekada“.

Dekolonizacija, socialinės ir mokslinės revoliucijos leidžia viltis, kad galima sutaikyti žmoniją. Tačiau europiečiai žino, kad civilizacija neapsaugo nuo barbariškumo. Ir netgi, kaip teigė filosofas Walteris Benjaminas (1892–1940), „nėra jokio kultūrinio dokumento, kuris nebūtų ir barbarybės dokumentas“. Europoje neviltis nebėra nauja idėja.

Tačiau šiandieninė katastrofos grėsmė kyla ne vien dėl imperialistinės prievartos ir totalitarizmų atgimimo. „Išryškėjo naujas fenomenas, susijęs su dviem priežastimis – atomine epocha ir ekologine katastrofa, kurių teoriniai padariniai identiški, – pažymi filosofas Vincentas Delecroix. – Pasaulinis išnykimas tapo įmanomas, galbūt ir neabejotinas. Todėl dabar susiduriame su įtikinamu apokaliptiniu horizontu, savotiška neperžengiama siena, kuri tolumoje, o atominės situa­cijos atveju priartės bet kurią akimirką.“

Pasibaigus neribotos visatos su begaliniais ištek­liais idėjos įsikibusiai modernybei, pasaulio ribotumo ir net istorinio laiko pabaigos suvokimas esmiškai keičia mūsų santykį su viltimi. „Štai nauja ontologinė mūsų nevilties būklė“, – knygoje „Apprendre à perd­re“ („Išmokti pralaimėti“, leidykla „Rivages“, 2019) apibendrina V. Delecroix.

„Klaustrofobijos jausmas“

Sociologinė mūsų nevilties būklė jau yra dokumentuota. COVID-19 pandemija ir infliacija smogė ir taip nuskurdusiems gyventojams ir susilpnino viduriniąją klasę liberaliosios demokratijos šalyse, kuriose stebime „didžiulę turto koncentraciją, oligarchijos perteklių ir visuotinį socialinį nesaugumą“, – pažymi Nicolas Duvoux, Nacionalinės kovos su skurdu ir atskirtimi politikos tarybos mokslinio komiteto pirmininkas. Iki aštuntojo ir devintojo dešimtmečių darbininkų klasę į priekį stūmė ne tik siekis pagerinti savo materialines gyvenimo sąlygas, bet ir emancipuotos visuomenės perspektyva.

Išsilavinusiųjų klasei didelę įtaką darė progresyvios utopijos, viena jų apraiškų buvo 1968 m. gegužės mėnuo. Žinoma, kaip konstatuoja N. Duvoux, „tik tie, kurie turi pakankamai išteklių ir santaupų, gali tikėtis užkariauti ateitį“. Tačiau, nors kai kurios nelygybės sumažėjo, gebėjimas planuoti ateitį visuotinai nunyko: „Pesimizmas apėmė mases“, – toliau rašo knygos „L’Avenir confisqué. Inégalités de temps vécu, classes sociales et patrimoine“ („Atimta ateitis. Gyvenamojo laiko nelygybės, socialinės klasės ir paveldas“, leidykla „Presses universitaires de France“, 2023) autorius.

Visuomenės lygmeniu nuolat kyla grėsmė laisvėms. Pasak eseisto Gaspard’o Kœnigo, dėl kontrolės ir saugumo manijos plinta „klaustrofobijos jausmas“. „Normatyvumo nuvertėjimas ir algoritminiai stumtelėjimai (angl. „nudge“) abejingai naikina erd­vę, kurios mums reikia, kad kurtume, kvėpuotume, klaidžiotume“, – teigia knygos „Notre vagabonde liberté“ („Klajokliška mūsų laisvė“, leidykla „L’Observatoire“, 2021) autorius.

Leidimai, patvirtinimai, sertifikatai, atestatai, kodai ir slaptažodžiai „persekioja mūsų kasdienybę“, – apgailestauja liberalusis filosofas, pasipiktinęs dėl pavardžių rašymo ant traukinio bilietų, nes „nebegalime keliauti nesekami“. Jis taip pat bjaurisi aktyvaus solidarumo pajamų sąlygojimu1, nes „tuos, kurie beveik nieko neturi, reikia palikti ramybėje“.

„Keturgubai persilenkiam, kad sutilptume į kategorijas, kurios virsta kalėjimais. Tai suteikia pagrindą abejonėms dėl teisinės valstybės viršenybės ir skatina atmesti „sistemą“, – aiškina G. Kœnigas, skaitantis ne tik politinio liberalizmo klasikus Alexį de Tocqueville’į (1805–1859) ir Johną Stuartą Millį (1806–1873), bet ir anarchistą antropologą Davidą Graeberį (1961–2020), kuris ypač gerai „atskleidė biurokratijos viešpatavimą mūsų gyvenime“.

„Sargybiniai“

Viskas vyksta taip, „tarsi būtume palikę savo svajones praėjusiam amžiui“, – filosofas Michaëlis Fœsselis, nepaisydamas juos skiriančio laiko, laiške rašė rašytojui Stefanui Zweigui (1881–1942). Paskutiniame savo kūrinyje „Die Welt von Gestern“ („Vakarykštis pasaulis“), pasirodžiusiame jau po mirties, 1943 m., Vienos rašytojas ir kosmopolitiškas Europos intelektualas nostalgiškai vaizdavo pasaulį prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Pasak jo, tai buvo stabilumo kupinas pasaulis, „saugumo aukso amžius“, kurio centre sugyveno daugybė tautybių, drauge išpažindamos tikėjimą „tiesiu pažangos keliu“.

„Mums taip pat niekas nepavyko taip, kaip planuota“, – toliau teigia M. Fœsselis knygoje „Les Nou­velles Lettres persanes“ („Naujieji persų laiškai“; sud. Blaise Mao ir Elisa Thévenet, leidykla „Usbek et Rica“, 2023). Arabų revoliucijos sužlugo, o į regionus, kuriuose XX a. skilo Europa, sugrįžo karas.

„Mes taip pat turėjome skeptiškai žvelgti į viltis, kilusias po 1989-ųjų, po Berlyno sienos griūties, – pažymi M. Fœsselis. – Ant saugumo aukso amžiaus griuvėsių statomas saugumo ideologijos („sécuritaire“) amžius.“ Terorizmas ir karai, autoritarinio kapitalizmo priežiūros visuomenės, identitarinių partijų ir medijų ideologiniai puolimai, o visų labiausiai klimato akligatvis kuria „apokaliptinę atmosferą“. Taigi, „nostalgija vakarykščiam pasauliui vis stiprėja, nes visiškai nebesame tikri, kad rytoj pasaulis tebeegzistuos“.

Kaip galime išbristi iš šios individualios ir kolektyvinės depresijos? Pirmiausia turime rimtai žiūrėti į neviltį. Ją visą pereiti kiaurai. Ypač kai ji susijusi su ekologine krize. Visos tos ir visi tie, kuriuos paveikia planetos būklė, ir ypač tie, kurie kenčia nuo vadinamojo ekonerimo, „parodo neįtikėtiną gebėjimą atsiverti kitoms gyvoms būtybėms ir siekti gyventi Žemėje kitaip“, – tikina filosofė Corine Pelluchon, knygos „L’Espérance, ou la traversée de l’impossible“ („Viltis, arba Pereiti tai, kas neįmanoma“, leidykla „Rivages“, 2023), autorė. Neturime galvoti, kad toks prislėgtumas yra gėriui būtina blogybė, bet reikia atkreipti dėmesį į jo reikšmę.

C. Pelluchon, kuri pati kenčia nuo tokio nerimo, siekia „parodyti, kad klimato depresija yra būtinas etapas judant link kracho galimybės įsisąmoninimo. Šią depresiją galima įveikti, kai suprantame, kad ji kyla iš meilės pasauliui, o ne iš neapykantos sau ar gyvybei“. Šiuo požiūriu ekonerimas skiriasi nuo nevilties, kylančios dėl asmeninių nusivylimų. Tačiau, pastebi C. Pelluchon, ji taip pat gali apakinti, virsti užsidarymu („enfermement“), kuriame „pragaras man meluoja“ („l’enfer me ment“), nes sergantysis depresija pastebi tik savo skausmą ir į tikrovę žvelgia vien per jo prizmę.

Tačiau, pereidami per šį negatyvumą, galime įvertinti esamos padėties ir besitęsiančios dehumanizacijos rimtumą. Tai gali tapti svertu – ne todėl, kad psichologinis atsparumas būtų visuotinai paplitęs, o dėl to, kad jauni ir vyeresni ekonerimo paliesti žmonės yra mus įspėjantys „sargybiniai“.

Laukinės gamtos atkūrimas2

Juolab kad ateities pradininkai yra išradingi. Naujas pasaulis jau prasidėjo. „Gyvojo pasaulio amžiaus pionieriai“ įsikuria atokiau nuo viešosios politikos ir didžiosios dalies žiniasklaidos dėmesio, teigia C. Pelluchon. Diplomus gavę jaunuoliai, į pensiją išėję įmonių darbuotojai, buvę dėstytojai arba naujieji ūkininkai – jie patylomis taiso pasaulį įsitraukdami į daugybę bendruomenių, ekogyvenviečių, kolektyvinių būstų. „Ištisas pogrindinis iniciatyvų (ypač – agrokultūrinių) gyvenimas verda atokiau nuo pramintų takų“, – tikina G. Kœnigas. Savo naujausiame romane „Humus“ („Humusas“, leidykla „L’Observatoire“, 2023) jis vaizduoja dviejų jaunų agronomų, besirūpinančių dirvožemio atkūrimu, susikertančius kelius.

Naujos praktikos išrandamos alternatyviose ir jau nebe tokiose marginaliose vietose. „Biodaržininkai, ekostatybos mūrininkai nebelaikomi ekscent­rikais“, – aiškina sociologė Geneviève Pruvost, knygos „Quotidien politique. Féminisme, écologie, subsistance“ („Politinė kasdienybė. Feminizmas, ekologija, pragyvenimas“, leidykla „La Découverte“, 2021) autorė.

Sekant utopinių socialistų bendruomenių, kurios XIX a. išrado lopšelius ir savitarpio pagalbos draugijas, pėdomis, ramybės oazėse ir kontrbendruomenėse kuriami solidaraus gyvenimo projektai, kur visų pirma tyrinėjamos galimybės užtikrinti socialinį aprūpinimo maistu saugumą. „Žmonės, kurie aktyviai veikia, ir toliau tiki, kad galima pakeisti pasaulį, nes jie jį keičia, – analizuoja G. Pruvost. – Dėl to viltis yra šių užsispyrėlių, besipriešinančių daugybei „ekocidinių“ projektų, varomoji jėga.“

Viltis sugrįžta, kai piliečiai imasi veiksmų, bet ir dėl to, kad gyvenimas atgimsta. Miškų ir teritorijų, kurios išperkamos, kad būtų paliktos laisvai vystytis arba būtų dirbamos nuosaikiai ir pamatuotai, šalininkai konstatuoja: kaskart, kai apribojamas ekstraktyvizmas, bioįvairovė atsigauna. Kaip pažymi gamtininkai Béatrice Kremer-Cochet ir Gilbert’as Cochet, knygos „L’Europe réensauvagée“ („Laukinės gamtos atkūrimas Europoje“, leidykla „Actes Sud“, 2020) autoriai, užtvankų panaikinimas leidžia nuosėdoms nutekėti nuo viršukalnių į vandenyną, o žuvims migruoti iš jūros į kalnus.

Keleriems metams sustabdžius žvejybą, vandenynai turi galimybę atsinaujinti. Laukinės gamtos atkūrimas, t. y. laukinės gamtos išsaugojimas dėl žmogaus veiklos, ne tik lemia kai kurių pamėgtų rūšių, pavyzdžiui, vilkų, pilkųjų ruonių, juodųjų gandrų ir paprastastųjų girnovių sugrįžimą, bet ir leidžia vėl įveisti ant išnykimo ribos atsidūrusias rūšis, tokias kaip alpiniai ožiai, lūšys, avėdros ir tamsieji grifai.

Perkerėjimas3

Filosofas Baptiste’as Morizot teigia, kad toks požiūris į gyvąjį pasaulį taip pat suponuoja „kitokį humanizmą“, panašų į tą, kurio siekė antropologas Claude’as Lévi-Straussas (1908–2009) knygoje „Le Regard éloigné“ („Atsitolinęs žvilgsnis“, leidykla „Plon“, 1983): „Išmintingai suprastas humanizmas, kuris nepradeda nuo savęs, bet priskiria žmogui pamatuotą vaidmenį gamtoje, užuot pasidaręs jos šeimininku ir plėšiku, neatsižvelgiančiu net į akivaizdžiausius po jo ateisiančiųjų poreikius.“

Būtent šia prasme laukinės gamtos atkūrimas gali būti perkerėjimas. Kaip pažymi B. Morizot, mūsų pasaulis iš esmės lieka neištirtas. „Ieškome protingos gyvybės visatoje, nors jos nuostabiai gausu Žemėje“, – rašo jis knygoje „L’Inexploré“ („Neištirta“, leidykla „Wildproject“, 2023).

Visgi šie požiūrio pasikeitimai ir iniciatyvos neveda į palaimingą optimizmą. „Esu optimistas. Bet turiu pridurti, kad mano optimizmas skirtas… XXII amžiui“, – teigė ekologijos filosofas Arne Næssas (1912–2009). Jis suprato, kad turėsime „išgyventi labai blogus laikus“, kurie „palies net ir turtingas šalis“. Tokia kalba galėtų atitikti italų filosofo Antonio Gramscio (1891–1937) suformuluotą proto pesimizmo ir valios optimizmo koncepciją.

Tačiau, norėdami išvengti kaitos tarp entuziazmo, polėkio ir beveik visuomet po jo kylančio nusivylimo ir išsekimo, galbūt turėtume atsisakyti modernybėje įsigalėjusių binarinių opozicijų, tokių kaip pesimizmas–optimizmas, bet taip pat ir viltis–neviltis. Žodžiai sukuria ir išardo daiktus. Dėl to nemaža dalis filosofijos mus kviečia atsikratyti iliuzinio santykio su viltimi. Nelaimės, nesėkmės ir mirties baimė verčia mus tikėtis laimės, kuri dažniausiai nuo mūsų nepriklauso. „Nėra vilties be baimės ir nėra baimės be vilties“, – sakė Benedictus de Spinoza (1632–1677). O Blaise’as Pascalis (1623–1662) pridūrė: „Mes niekada negyvename, mes tikimės gyventi, ir, nuolatos ruošdamiesi laimei, neišvengiamai niekada nebūsime laimingi.“

Geresni pasauliai

Dėl šios priežasties filosofas André Comte-Sponville’is nuo pat savo pirmosios knygos „Traité du désespoir et de la béatitude“ („Nevilties ir palaimos traktatas“, leidykla „Presses universitaires de France“, 1984–1988) ragina mus „gyventi beviltiškai“. Autorius turi omenyje, kad reikia gyventi ne liūdnai ar nelaimingai, bet su „linksma neviltimi“, kuri yra „valios apologija“, ir geisti be iliuzijų.
Iš esmės „reikia ne tikėtis, o veikti. Tikroji problema yra ne moralinė, o politinė“, – toliau rašo knygos „La Clé des champs“ („Laukų raktas“, leidykla „Presses universitaires de France“, 2023) autorius. Taigi, turime atskirti viltį nuo lūkesčio. Kai viliamės, „tikimės to, kas dažniausiai susiję su asmeniniu troškimu“, – pažymi Corine Pelluchon, – o „lūkestis yra susijęs su kolektyvu ir paradoksaliai atsiranda tada, kai netenkame iliuzijų ir klaidingų vilčių“. Lūkestį netgi galėtume laikyti „optimizmo priešingybe“, tam tikra „tikrovės neigimo forma“. Trumpai tariant, cituodama Georges’ą Bernanosą (1888–1948), ji teigia, kad „lūkestis yra įveikta neviltis“.

Ši vilties kritika virsta veiksmo mąstymu. „Ar horizontas užvertas? Būkime realistais“, – teigia A. Comte-Sponville’is, nepasitikėdamas utopija, kuri, anot jo, yra „ateistų religija“. O Vincentas Delecroix atsako: „Būkime utopistais.“ Nes „utopiją sukuriame ne tam, kad ją įgyvendintume, o tam, kad ja vadovautumės ir net pasitelktume savo analizėms, – toliau rašo knygos „Naufrage“ („Sudužimas“, leidykla „Gallimard“, 2023) autorius. – Utopijai prikišama esą ji nerealistiška, bet kas gi yra realizmas, jei ne daugiau ar mažiau pridengtas konservatizmas? Elgiamės taip, tarsi galutinė pažinimo ir paties proto tiesa būtų „yra kaip yra, teks su tuo susitaikyti“. Lūkesčio „nerealistiškumas“, jeigu nelaikome jo tiesiog paguodžiančiu kliedesiu, turi dvigubą – kritinę ir konstruktyvią – funkciją.“

Būtent šios temos Europai kovojant su nacizmo barbariškumu ėmėsi vokiečių filosofas Ernstas Blochas (1885–1977). Jo 1938–1947 m. parašytame veikale „Le Principe espérance“ („Vilties principas“, leidykla „Gallimard“, 1976) aptariamos svajonės apie geresnius pasaulius ir laimės vaizdiniai, libertarinių ir egalitarinių utopijų projektai. E. Blochas mobilizuoja „anticipuojančią sąmonę“, kad, kaip jis vėliau paaiškina, įgyvendintų „konkrečią utopiją“. Autorius apverčia perspektyvą ne dėl perdėto optimizmo ar neapgalvoto pasitikėjimo ateitimi, bet todėl, kad „esminė utopijos funkcija yra kritikuoti esamą tvarką“. Jo teigimu, „turime išmokti viltis“ būtent dėl to, kad „kažkas yra ne taip“, „kažko trūksta“. Taigi, „tariamas utopijos nerealistiškumas iš tikrųjų yra įžvalgesnis realizmas“, – komentuoja V. Delecroix.

„Nuosaikumo dvasia“

„Le Principe espérance“ („Vilties principas“) sulaukė aršios kritikos, kuri ne visa prarado savo aktualumą. Vokiečių filosofas Hansas Jonas (1903–1993), norėjęs „monstriškos technikos pažangos“ akivaizdoje steigti etiką, mieliau nusprendė sukurti „Le Principe responsabilité“ („Atsakomybės principas“, 1979). Tai savotiškas būdas skatinti „nuosaikumo dvasią“, kad būtų atsižvelgta į būsimųjų kartų, kurias palies ekologinės katastrofos, likimą.

„Nelaimės pranašystė sukurta tik tam, kad neišsipildytų“, – rašė H. Jonas. O knygoje „Le Temps de la fin“ („Pabaigos laikas“, leidykla „L’Herne“, 2007) vokiečių mąstytojas Güntheris Andersas (1902–1992) pridūrė: „Esame „apokaliptikai“ tik tam, kad klystume. Tik tam, kad kiekvieną dieną iš naujo mėgautumės galimybe būti čia, juokingi, bet vis dar nepasidavę.“ Kritiškai perskaitęs šiuos du mąstytojus, inžinierius ir filosofas Jeanas-Pierre’as Dupuy suformulavo „apšviestojo katastrofizmo“ konceptą.

Nors dabartis ypač neramina, nebuvo geriau ir anksčiau. Ir „Le pire n’est pas certain“ („Blogiausia nėra užtikrinta“, leidykla „Premier parallèle“, 2023), kaip teigia Catherine ir Raphaëlis Larrère’ai, kritikuodami „katastrofistinį apakimą“. Juolab kad „padaryta svarbi pažanga“, ypač medicinos ir moterų teisių srityse, pabrėžia André Comte-Sponville’is. Visgi jis pripažįsta, kad nuo Šaltojo karo laikų jam „nėra tekę matyti labiau neraminančios geopolitinės situacijos“.

Tad galbūt turėtume pakeisti savo požiūrį ir „liautis suprasti istoriją kaip savotišką auklėjamąjį romaną, kuriame iš esmės pasakojama apie jaunystės iliuzijų praradimą ir rezignavusios, santūrios brandos pasiekimą, – analizuoja Vincentas Delecroix. – Pradžioje žmonija svajojo, vylėsi; dabar ji sena ir pasidavusi, ji nieko nebesitiki ir netgi su savotiška panieka žvelgia į savo jaunystės iliuzijas ir didžiąsias viltis. Kaip sakoma, ji jau pasimokė.“ Tačiau, tvirtina V. Delecroix, vilties principas nesensta.

„Kūrinijos number one“

Todėl turėtume „žvelgti į istoriją kaip į nenutrūkstamą vilties sprogimo bangų seriją, nepaisant to, ar jos yra revoliucinės tradicijos dalis, ar ne“, – rašo V. Delecroix. Nes protas ir vaizduotė kuria „dabartį ir esamą pasaulio tvarką peržengiančius vaizdinius“. Svarbu prisiminti laimingus istorijos momentus, kai išgyvenome „nekonformistinį džiaugsmą“, nes „vienintelė vertinga nostalgija yra ta, kuri atveria ateities kelius“, – priduria Michaëlis Fœsselis.

Priežastys viltis kyla ne tik iš visuomenės pakraščių. Valdžios institucijos, imdamosis konkrečių veiksmų, gali pakeisti visuomenės santykį su ateitimi. Masinė naujų socialinių būstų statyba „palengvintų labiausiai nuo nelygybės nukentėjusių klasių padėtį ir padėtų joms planuoti ateitį“, – tikina Nicolas Duvoux. Tą patį galima pasakyti ir apie sveikatos apsaugą, kadangi „sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas kelia didelį susirūpinimą“.

Nedideli pakeitimai nesumažino „radikalaus pokyčio“ reikmės, bet sociologija mums primena, kad materialios gyvenimo sąlygos nulemia sąmonę. Mažyčių žingsnių politika negali pakeisti didžiųjų reformų. Tačiau „rūpintis savo daržu nėra nei pajuoktina, nei egoistiška“, – aiškina Gaspard’as Kœnigas. Domėdamasis tiek „Žemės sukilimais“4, tiek „regeneraciniais finansais“ („ReFi“), jis gina tam tikrą sinkretizmo formą.

Dideli pokyčiai nebūtinai yra sukrėtimai. „Vieno pasaulio pabaiga nėra viso pasaulio pabaiga“, – teigia C. Pelluchon, kuri pasisako už „antropologinę revoliuciją“, nes „žmogus nėra kūrinijos number one“. Viltis, kaip ir Charles’io Péguy (1873–1914) poemoje „Le Porche du mystère de la deuxième vertu“ („Ant­rosios dorybės paslapties portikas“), yra mergaitė, kuri vedasi dvi savo seseris, kitas dvi krikščioniškosios teologijos dorybes – tikėjimą ir meilę, ir suteikia joms jėgų, nes „mato tai, ko dar nėra, ir tai, kas bus“.

Viltis nėra įspūdinga ar herojiška, ji „nekelia triukšmo šiame garsiakalbių pasaulyje“, – komentuoja C. Pelluchon. Tačiau jos „meilė gyvenimui ir pasitikėjimas ateitimi“ leidžia „atsitraukti nuo mus žavinčio blogio“ ir išvengti neigimo pasekmių, tokių kaip priklausomybė nuo vartojimo, prezentizmas ir didybės manija. Visgi, kaip pabrėžia filosofė, jei norime šias idėjas paversti veiksmais, „gyvojo pasaulio amžiaus apšvietos“ šalininkai turi būti solidarūs, nes „reakcio­nieriai laikosi drauge, o progresyvieji dažnai šaudo sau į kojas“.

Dėl to šiais naujais metais, kurie ypač paženklinti tragedijos, gali būti naudinga palaikyti visas rezig­nacijai besipriešinančias idėjas ir veiksmus. Neretai siaubingos dabarties akivaizdoje jie iš naujo atveria galimybių erdvę.

 

1 Aktyvaus solidarumo pajamos (pranc. „Revenu de solidarité active“, RSA) – išmoka, galima skirti gaunantiems itin mažas arba jokių pajamų negaunantiems asmenims, net ir neturintiems teisės į bedarbio pašalpą. Prezidentas E. Macronas įvedė papildomą reikalavimą aktyvaus solidarumo pajamų gavėjams, planuojamą įgyvendinti iki 2025 m. – dirbti 15 val. per savaitę. (Čia ir toliau – vert. past.)

2 „Réensauvagement“ (angl. „rewilding“) – veikla, kuria siekiama atkurti bioįvairovę bei natūralius gamtinius procesus ir sumažinti žmogaus įsikišimo būtinybę.

3 Vokiečių sociologas Maxas Weberis iš filosofo Friedricho Schillerio perėmė terminą „atkerėjimas“ (vok. „Entzauberung“, pranc. „désenchantement“, angl. „disenchantment“). Šiuo terminu M. Weberis nusako vieną iš pasaulio modernizacijos, „racio­nalizacijos“ pasekmių – religinio ir maginio pasaulio supratimo atsitraukimą, mokslinio pasaulėvaizdžio įsigalėjimą. „Perkerėjimo“ (užkerėjimo iš naujo, pranc. „réenchantement“) perspektyva gali būti pasitelkta kritiškai atskleidžiant modernistinės racionalizacijos ribotumą, jos logikai imanentiškus iracionalius-maginius elementus, arba siekiant išryškinti emancipacinį maginių, moderniam racionalumui nepavaldžių elementų potencialą. Plg. Silvia Federici, „Reenchanting the world“, leidykla „Between the Lines“ („Perkerint pasaulį“, 2018).

4 2021 m. Prancūzijoje įkurtas radikalus ekologistų judėjimas.

 

Publikuota 2024 m. sausio 5 d.
Iš prancūzų kalbos vertė Tadas Zaronskis