Gojko Božovićius (1972) – intelektualas, poetas, eseistas, literatūros kritikas, leidėjas. Jo kūrybos vertimai išleisti Makedonijoje, Bulgarijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Kroatijoje ir kt. Eilėraščiai išversti į anglų, prancūzų, italų, vokiečių, čekų, portugalų, vengrų, olandų, danų, slovėnų, norvegų, rumunų, slovakų, slovakų, graikų ir lenkų kalbas. Daugelio Serbijos literatūros ir poezijos premijų bei tarptautinės poezijos premijos „Europa Giovani“ (Italija) laureatas. Leidyklos „Arhipelag“ (Belgradas, 2007) įkūrėjas ir vyriausiasis redaktorius, Belgrado Europos literatūros festivalio iniciatorius (2012). Gyvena ir dirba Belgrade.

 

Autorius - Nikodem Szczyglowski

 

Nuo Jugoslavijos subyrėjimo praėjo 30 metų. 2021-aisiais slovėnų rašytojas Drago Jančaras esė „Jugoslavija. 30 metų“ šalis, kadaise sudariusias Jugoslaviją, palygino su archipelago salomis. Esate leidyklos „Archipelag“ vyriausiasis redaktorius. Kokius tikslus keliate leidžiamai literatūrai?

Leidykla „Arhipelag“ įkurta 2007 m. ir tuometinė situacija labai skyrėsi nuo šiandienos – dar neįvykusi didžioji pasaulinė ekonomikos krizė, o pasaulį užplūdusi ir vis dar neatslūgusi didžioji populizmo banga.. Tuo metu Rytų Europos visuomenėje, ypač Serbijoje, buvo gerokai daugiau demokratijos nei pastaraisiais metais. Socialinės, politinės, ekonominės ir kultūrinės sąlygos buvo geresnės. Vėliau Serbijoje prasidėjo ekonominė krizė, populizmo sukelta socialinių institucijų krizė, galiausiai įsivyravo autoritarinė politinė sistema, tokia ji ir šiandien. Nuo jos priklauso pagrindinis leidyklos leidžiamų knygų turinys. Skaitytojams norime pateikti reprezentatyvius šiuolaikinės serbų, Europos ir pasaulio literatūros pavyzdžius, stengiamės parodyti, kas yra šiuolaikinė humanistinė literatūra. Norėdami suprasti pasaulį ir jame atliktume svarbų vaidmenį, turime skaityti geriausias šių laikų knygas. Nespausdiname vadinamųjų populiarių knygų arba tik dėl komerciškai sėkmingų knygų . Svarbiausia knygos išleidimo sąlyga – ji turi būti tiesiog gera, kad ir kaip banaliai skambėtų. Šia prasme „Arhipelag“ būdingas vienas principas, kurio leidėjai vis dažniau atsisako – norime parodyti kultūros ir rinkos santykį, kultūra turi būti atrankos kriterijus.

Ar serbų skaitytojai skaito kroatų, slovėnų ar makedonų rašytojų kūrinius? Ar šių šalių literatūros rinka vis dar įkvepia Serbijos vertėjus ir leidėjus?

Serbijos knygų rinka ir skaitytojai yra labai atviri ir skaito knygas iš viso pasaulio. Verčiama daug įvairių sričių knygų, daugiausia grožinės literatūros. Nors verčiama iš įvairių kalbų, dominuoja, žinoma, anglų kalba. Šia prasme mūsų knygų rinka nelabai skiriasi nuo daugelio kitų Europos šalių. Svarbiausias skirtumas, kad Serbija yra skurdesnė, todėl knygų kainos daug mažesnės nei Europos Sąjungoje, o vidutinis tiražas net kelis kartus mažesnis nei ES vidurkis.

Žinoma, čia taip pat yra knygų iš buvusių Jugoslavijos respublikų. Nors ir trūksta vertėjų iš slovėnų ir ypač makedonų kalbų, vis dėlto leidžiame nemažai slovėnų ir makedonų autorių knygų. Kroatijos ir net Bosnijos ir Hercegovinos rašytojai čia skaitomi gerokai dažniau nei Slovėnijos ir Makedonijos rašytojai. Be to, kai kurių kroatų rašytojų knygų tiražai Serbijoje yra daug didesni nei Kroatijoje. Pavyzdžiui, Miljenko Jergovićius ryškiai matomas mūsų kultūroje: duoda daugybę interviu svarbiausiems Serbijos laikraščiams ir žurnalams, dalyvauja gerai žinomose radijo ir televizijos programose. Visos jo knygos išleidžiamos Belgrade tuo pačiu metu kaip ir Zagrebe, o kartais net anksčiau. Ir jis nėra vienintelis pavyzdys. Ante Tomićius žinomas ne mažiau, Zoranas Ferićius, Robertas Perišićius ir Olja Savićevićius Ivančevićius taip pat turi ištikimų skaitytojų. Šie autoriai, kaip ir rašytojai iš Bosnijos ir Hercegovinos, kūriniuose dažnai nagrinėja, serbų požiūriu, labai skaudžias ir net provokatyvias temas – XX a. 9 dešimtmečio karus ir Jugoslavijos subyrėjimą.

Man atrodo nesąžininga, kad Serbijoje dažniau skaitoma kroatų ar bosnių, o ne slovėnų ar makedonų literatūra. Slovėnų literatūra yra labai novatoriška, šiuolaikiška, su puikiais pasakotojais. Norėčiau, kad serbų skaitytojai geriau su ja susipažintų ir daugiau skaitytų.

Kroatijoje egzistuoja literatūros žanras, vadinamas karo literatūra (daugiausia kalbama apie 1991–1995 m. karą), o jaunieji slovėnų ir makedonų rašytojai vis dažniau kuria istorijas apie laikotarpį iki Jugoslavijos subyrėjimo. Apie ką šiandien kalbama serbų literatūroje?

Serbų literatūra išgyvena tam tikrus pokyčius. Ilgai ji buvo orientuota į istorines temas, pradedant įvairiais mūsų istorijos – kuri, deja, stipriai mitologizuota – laikotarpiais. Tačiau apie 2008 m. skaitytojų lūkesčiai pasikeitė ir daugelis jaunųjų rašytojų pradėjo rašyti visai kitomis temomis, nors vis dar turime daug serbų autorių, kurie daugiausia dėmesio skiria istorinėms temoms: XX a. 9 dešimtmečio karams, Jugoslavijos paveldui, Jugoslavijos subyrėjimui, jugoslaviškajam komunizmui, Pirmajam ir Antrajam pasauliniams karams. Vis dėlto dauguma šiuolaikinės serbų literatūros perėjo prie intymumo, privatumo, emocijų temų, t. y. vidinio žmogaus ir jo jausmų pasaulio. Šia prasme serbų literatūra labai gerai dera su dabartinės Europos literatūros tendencijomis.

Slovėnijoje populiarus Gorano Vojnovićiaus romanas „Jugoslavija, mano tėvynė“ yra gana neįprastas bandymas pažvelgti į Jugoslavijos subyrėjimo įvykių istoriją. Serbijos ir Slovėnijos ar Kroatijos požiūriai į šią temą skiriasi. Ar jaunieji serbų autoriai panašiai bando susidoroti su netolimos praeities traumomis? Ar šia prasme Jugoslavijos ilgesys Serbijoje skiriasi nuo kaimyninių šalių?

Manau, jugoslaviškos nostalgijos reiškinys iš esmės egzistuoja tik Serbijoje. Žinoma, jis juntamas ir Makedonijoje, ypač kai šioje šalyje viena po kitos kyla krizės, nes kaimynai nepripažįsta makedonų tapatybės, galutinai susiformavusios Jugoslavijos laikotarpiu, tačiau kitaip. O Juodkalnijoje neseniai, dar prieš pasikeičiant šalies vyriausybei, priimta rezoliucija, kuria 1918 m. įvykęs šalies prijungimas prie Jugoslavijos karalystės buvo paskelbtas negaliojančiu. Tai gana neįprasta. Tarsi kas nors būtų paskelbęs Prancūzijos revoliuciją negaliojančia. Silpniausia jugonostalgija tikriausiai yra Slovėnijoje, nors jauni slovėnai, neaugę Jugoslavijoje, dabar noriai lankosi Belgrade, didmiestyje, ir jame smagiai leidžia laiką. Bosnijoje ir Hercegovinoje tiek musulmonai, tiek serbai ar kroatai taip pat ilgisi anų laikų, bet ne visi. Kroatijoje šis reiškinys nėra būdingas daugumai gyventojų, nors kai kurie kairieji pabrėžia prisirišimą prie tam tikrų Jugoslavijos idealų. Todėl jugonostalgija nedominuoja jokioje kitoje buvusioje Jugoslavijos respublikoje, išskyrus Serbiją. Jugoslavijos vienybės idėja gimė 1918 m., subyrėjus Austrijai-Vengrijai ir Serbijai laimėjus Pirmąjį pasaulinį karą. Serbija šią naująją valstybę laikė savo valstybe, dėl jos paaukojo net savo vardą. Skaldant Jugoslaviją pirmoji atsiskyrė Slovėnija, po jos – Kroatija, Bosnija ir Hercegovina, Makedonija, o galiausiai 2006 m. – ir Juodkalnija. Tik tada Serbija tam tikra prasme atgavo savo vardą. Iki tol ji buvo visiškai tapatinama su Jugoslavija.

Ar buvusi kalbinė bendrystė ir vadinamoji serbų-kroatų kalba, kokia nors forma vis dar egzistuoja? Kaip tai atrodo leidybos rinkos požiūriu – ar Juodkalnijos, Kroatijos ar Bosnijos ir Hercegovinos skaitytojai renkasi serbų kalba išleistas knygas?

Ši kalbinė bendrystė egzistuoja – visi galime susikalbėti. Žinoma, makedonų ir slovėnų kalbos yra skirtingos, kalbinei bendrystei nepriklauso, tačiau vis tiek jas suprantame, ypač karta, užaugusi buvusioje Jugoslavijoje. Kalbiniu, nebe politiniu požiūriu, tarpusavio supratimas yra gana sklandus, nors kiekviena šalis tvirtina turinti savąją kalbos versiją, ir dėl to kyla įvairių ginčų. Pavyzdžiui, Bosnijoje ir Hercegovinoje pusė gyventojų tą pačią kalbą vadina serbų kalba, o kita pusė – bosnių. Juodkalnijoje ši kalba neseniai buvo oficialiai pavadinta juodkalniečių, o abėcėlė papildyta dviem ar trimis raidėmis, kad būtų galima pažymėti garsus, vartojamus kai kuriose vietinėse tarmėse. Tačiau problema gilesnė, Jugoslavijos subyrėjimas visų pirma sukėlė tapatybės krizę. Šios krizės nebuvo Slovėnijoje – dėl skirtingos kalbos – ir kiek mažiau ji kilo Makedonijoje, bent jau byrant Jugoslavijai, nes niekas rimtai nekėlė klausimo dėl makedonų tapatybės. Tačiau kitos atsiradusios respublikos siekė dar didesnio atstumo nuo Belgrado, todėl jį dar padidino kalbiniu lygmeniu. Kroatijoje sukurta tūkstančiai naujų žodžių, praturtinusių kroatų kalbą, nors dauguma neįsitvirtino. Skaitant naujas kroatiškai parašytas knygas, susidaro įspūdis, kad skirtumas tarp šnekamosios ir rašytinės kalbos nuolat didėja. Serbijoje tokio skirtumo nėra.

Dabar serbų kalba rašoma ir kirilica, ir lotyniškomis raidėmis. Kiek šiandien serbų kalba išleista knygų lotyniškais rašmenimis, o kiek – kirilica?

Tikslių duomenų nėra, bet, man atrodo, lotynų abėcėle išleista daugiau knygų. Spaudoje tai matyti akivaizdžiai, nes dauguma leidžiama lotyniškais rašmenimis. Todėl viešumoje dažnai užduodami klausimai: ar kirilica Serbijoje nyksta ir ar reikia kokių nors įstatymų jai apsaugoti? Tai vienur, tai kitur vis atsiranda papildomų socialinių bei politinių iniciatyvų, susijusių su šiais klausimais. „Arhipelag“ spausdina knygas ir kirilica, ir lotyniškais rašmenimis, priklausomai nuo autoriaus pasirinkimo. Maždaug pusė išleidžiamų knygų yra kirilica, pusė – lotyniška abėcėle. Dauguma skaitytojų Serbijoje net nekreipia dėmesio, kokia abėcėle skaito. Nors tradicinė serbų abėcėlė, žinoma, yra kirilica.

Kas šiandien labiau vienija serbus, kroatus ir slovėnus – Ivo Andrićiaus kūryba ar Svetlanos Ražnjatović-Cecos dainos?

Esama skirtingų serbų, skirtingų slovėnų ir skirtingų kroatų. Tačiau turime kažką bendra. Jugoslavijos palikimą, net jei jis gyvas tik tose kartose, kurios jį prisimena. Šis palikimas pamažu blėsta ir vieną dieną tikriausiai išnyks.. Manau, kalbant apie tarpusavio supratimą, kultūra – geresnė jungtis nei ekonomika ar ypač politika, ši yra daugelio konfliktų tarp buvusios Jugoslavijos tautų šaltinis. Nemanau, kad naujos Jugoslavijos integracijos idėja prasminga, tai tik sukeltų daugiau konfliktų ir nesusipratimų. Buvusios Jugoslavijos tautos nusipelno taikos ir ją pasieks tik tada, kai pripažins, kad gyvena viena šalia kitos, kad turi kažką bendra ir, kuriant savo tapatybę, nebūtina neigti kitos. Turėtume pamėginti susitaikyti su savo istorija. Tragedija įvyko ne tada, kai Jugoslavija subyrėjo, o tada, kai prasidėjo karai. Nuo jų praėjo daugiau nei 20 metų, paskutinis akordas – Serbijos bombardavimas 1999 metais. Tačiau karai tebesitęsia, tik be fizinių susirėmimų, be didesnių incidentų ir ginklų – labiau realių politinių konfliktų lygiu. Visi prieš 20 metų gvildenti klausimai gvildenami ir šiandien, o tai nežada nieko gero – kiekviena tauta vis dar jaučiasi nukentėjusi nuo kitų. Žmonės, turintys tokį stiprų aukos kompleksą, nesugeba visiškai atsiduoti kasdieniam gyvenimui, spręsti ekonominio, kultūrinio ir kitokio vystymosi klausimų. Būtų daug geriau, jei bandymas iš tikrųjų suprasti buvusios Jugoslavijos tautas ir siekti tikro tarpusavio geranoriškumo būtų grindžiamas rašytojų Ivo Andrićiaus, Mešos Selimovićiaus ar Danilo Kišo kūryba, o ne Svetlanos Ražnjatović dainų tekstais. Nors neabejoju, kad ji yra daug žinomesnė.

Nikodemas Szczygłowskis – keliautojas, vertėjas, eseistas, reporteris. Lodzės universitete baigė Viduržemio jūros regiono archeologijos studijas, o Prahoje – Vidurio Europos vadybos institutą, slovėnų kalbos žinias tobulino Liublianos universitete, Slovėnijos kultūros žinovas.

Svetlana Ražnatović (g. 1973 m.), geriau žinoma kaip Ceca, yra Serbijos popfolkloro dainininkė. Ji labai populiari visoje buvusioje Jugoslavijoje ir dažnai net laikoma turbofolko ikona. 1995 m. ištekėjo už prieštaringai vertinamo serbų sukarinto būrio lyderio Željko Ražnatovićiaus-Arkano, kaltinto dėl karo nusikaltimų Kroatijoje ir Bosnijoje, todėl taip pat buvo dažnai kritikuojama