Taigi, beveik visi, kas pasipiktinę „Pussy Riot" įkalinimu, sako, kad apsiribotų išpėrimu ar kažkuo panašiu. Dažniau – išpėrimu. Norą imtis rykščių pareiškė įvairiausi žmonės: nuo Ziuganovo iki Nemcovo. Visi jie mano, kad fizinė bausmė būtų mažesnė sankcija, negu kažkiek metų bendrojo režimo lagerių. Išryškėjo, beje, dėsningumas: kuo daugiau nugyventų metų slegia kol kas nereikalingą egzekutorių, tuo mieliau vartoja jis žodžius: sėdynė, sėdimoji, minkšta vieta, vos ne vietelė. Jauno moters kūno kankinimas aiškiai yra vienas iš nugyvento amžiaus malonumų. Žodžiu, sẽniai, ir visa, kas seniška, jiems nesvetima.
Suprantama, kad oras virpinamas dėlei šmaikštaus žodelio, didesnio aiškumo ir, žinoma, humaniškos minties. Bet vis dėlto įdomu: kas iš jų ne tik žodžiais, bet ir iš tikrųjų paimtų į rankas rykštę? Kai kuriuos lengviau, kai kuriuos sunkiau įsivaizduoti... Ziuganovą, pavyzdžiui, leng­va. Jis kilęs iš Oriolo srities Mymrino kaimo. Oriolo kraštas – ryškiausia raudonojo diržo, o andai – labiausiai įsišaknijusios, kitaip sakant, prigimtinės rusiškosios baudžiavos zona. Šiose vietose sukurti „Medžiotojo užrašai", trenkę į baudžiavinę santvarką su perkūniška manifesto jėga. Galiu įsivaizduoti plakėju ir Nemcovą – toli gražu ne senis ir ne stalinistas, bet koks lengvumas jo žodžiuose ir intonacijoje (kurie girdėjo): „Aš joms į užpakalį įkrėsčiau!"
1878 m. sausio 24 d. Vera Zasulič suvarė tris svarias kulkas į generolą Trepovą, Peterburgo miesto viršininką. Taip jinai gynė politinį katorgininką Bogoliubovą, atsisakiusį nukelti prieš jį kepurę, už ką tas paskyrė nuplakimą rykštėmis. Prisie­kusieji išteisino ją, nes jinai, kaip jie įsitikino, siekė apginti garbę žmogaus, kuris negalėjo to padaryti pats. Skirtingai nuo jų, nerafinuotų miesčionių, nūdienos Rusijoje net žmogaus teisių gynimo minties korifėjai nenagrinėja tokio dalyko kaip jų ginamųjų garbė. Jie, pakartosiu, įsitikinę, kad išniekinti nuplakant – tai švelniau, humaniškiau, negu pasiųsti už spygliuotos vielos.
Kai kas iš jų sušuks net verksmingu balsu: „Bet juk mes perkeltine prasme!" Taip tai taip, tik prasmę jūs kažkodėl vis perkeliat ir perkeliat į rykštes. Kaip tik dėl to ir krimtosi rusų kultūros ir visuomenės veikėjai baudžiavinės santvarkos laikais: ir slavofilai, ir zapadnikai, net Dostojevskis – kuo didesnio valstybės ir bažnyčios akiplėšiškumo šauklys. Baudžiavinė santvarka, kalbėjo jie, luošina tiek aukštesniuosius, tiek ir žemesniuosius, tiek vergus, tiek ir ponus. Tiek ji prigijo ir įsišaknijo Rusijoje, kad jos žymės bjauros dar ilgai ilgai. Ilgalaikis žalojantis poveikis šiurkštins, tvirkins, vulgarins sielas ir papročius, rykštės kirčiai aidės per amžius. Tikrai pranašiškai numatė... Kūno bausmės, panaikintos tragiškai vėlai, tebėra ne tik policijos ir buities kasdienybėje. Jos – tautos sieloje: visų klasių, sluoksnių, religijų ir tikėjimų kalboje. Perti, išvanoti, nučaižyti, prikulti, smogti, duoti į snukį, per sprandą, į nosį, į akį... Lygiai pasigardžiuodami ir su prigimtu reikalo išmanymu visa tai taria ir mažaraščiai, ir išsilavinę, ir vargšai, ir turtingi. Tie iš jų, kurie sako, jog nūdienėje Europoje neįmanomas gėdingas Chamovnikų^* teismas, žinoma, teisūs. Bet neįmanomas ir toks dalykas, kad visa Europa, nuo literatūros ir dailės akademikų iki žymiausių muzikantų ir fronduojančių kulto tarnų, pasisakytų už fizinę bausmę trims jaunoms moterims, kad ir kuo jos būtų kaltinamos.
Tokiu metu vėl prisimeni kultūros teorijas, apibūdinančias Rusiją kaip atskirą civilizaciją, svetimą Vakarams. O jeigu taip, tai milijonai rankų, siekiančių rykštės, – ne Rusijos gėda, kaip mano viena kita balta varna šioj šaly, o Rusijos veidas. Jo bruožai išskydę, disharmoniški, bet tai vieno veido bruožai, ir neatsitiktinė jo putiniškoji išraiška. Bet vis dėlto... Nemcovas: „Aš joms į užpakalį įkrėsčiau, tuo viskas ir baigtųsi." Ne, pone Nemcovai, šaliai viskas tik prasidėtų. O jums –­ na, jums taip, galėtų ir baigtis. Rusijoje vis dėlto 140 milijonų. Verą Zasulič tarp jų pažintumėt iš įsmeigto į jus žvilgsnio. „Kokia mažytė vamzdžio kiaurymė!" – spėtumėt pagalvoti.

^* Chamovnikai – vienas iš Maskvos miesto centrinių rajonų. (Vert. past.)

Iš rusų kalbos vertė Algimantas Litvinas