Marija Šnipaitė. O galėjome Petrą Cvirką tik pastatyti į kampą

Pirmas susitikimas su mokiniais (Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dailės skyriaus vienuoliktokais, – red. past.) po karantino vasaros pradžioje. Praktika. Skverai susitikimams – puiki vieta. Tad – prie Petro Cvirkos. Kiek vėluoju, matau – jau būrelis susirinkęs. Susitikimas ir bendravimas tiek laiko nesimačius šiek tiek nerangus. Susėdam ant laiptų, aptariam buitinius praktikos klausimus. Judu link užduoties. Regis, apie konfliktus dėl šio paminklo daugiau ar mažiau girdėję visi. Kažkuris iš grupelės vynioja pokalbį toliau – atsiduriam ant Žaliojo tilto. Iš nuotrupų to, ką žinom, apgraibomis sudėliojam laikmečio ir paties P. Cvirkos vaizdą, nusipaišom skirtingų barikadų pusių portretus. Užbaigiu pasakojimu apie paminklą, stūksantį požemiuose, kurį gali išsikviesti kada panorėjęs. Tereiks monetos. Ir dar apie tą, kuris lazeriniu žvilgsniu nulydi praeivius. Matau, kad jiems jau aiškiau, kur link suku...

Įsitaisom užnugary. Iš čia jis per petį nerūpestingai permestu švarku, būtinai su tupinčiu ant pakaušio balandžiu, žvelgiantis į stogų briaunų liniją, man labiausiai patinka. Pasiūlau kurį laiką stebėti skverą, užfiksuoti, kas įdomu, o tik vėliau imtis užduoties – pasiūlyti kūrybinį ginčų sprendimo būdą. Kol šie ieškojo, kur įsitaisyti, įkyriai ėmė lįsti mintis, ar ne per greitai ant jų užmečiau šį dalyką. Gal reikėjo skirti daugiau laiko medžiagai susirinkti, išstudijuoti. Tačiau ilgainiui matydama jų piešiamus siūlymus nusiraminau. Regis, kartai, kuriai tas laikmetis gana svetimas, tolimas, nesunku atsispirti „gėrio“ ir „blogio“ kovai, nepulti palaikyti vienos ar kitos pusės, jie geba situaciją permąstyti, interpretuoti.

Pirmas pasiūlymas buvo elegantiškas ir paprastas – Cvirką apsukti, kad šis nusisukęs nuo praeivių stebeilytų į medžių paunksmių šešėlius. Kita pateikta idėja – priešaky pastatyti sieną, lyg prailgintų proporcijų knygą. Taip rašytojas virstų tarsi prasikaltusiu mokiniu, nuvarytu į kampą apmąstyti, ką padarė blogai. Būta siūlymų, matyt, gimusių stebint aplinką. Vietoje Cvirkos ant dabartinio pjedestalo užkelti vietinio, suoliukus betrinančio piliečio skulptūrą, prigulusią dionisiška poza. Arba, prozininką nukėlus nuo pjedestalo, jį apsupti keliomis žmonių iš kasdienybės figūromis. Kita mergina turbūt pasigavusi paminklo mechanizavimo idėją, nupiešė Cvirkos formos sausainių automatą. Įmeti monetą – nukandi galvą ar koją. Kol piešėme prie paminklo sukiojosi žurnalistai, kažką kalbino. Mokiniai svarstė, gal užkalbins ir juos. Užkalbino, tik ne žurnalistas. „Padovanotas atgal į gimtinę!“ – vienas maniškių lape užfiksavo praeivio siūlymą.

Baigiantis dienai mąsčiau: galbūt dalis mokinių užmezgė santykį ne tik su paminklu, bet ir su pačia erdve, situacija, tai paskatins stebėti, kas su paminklu vyks toliau. Regis, neklydau, vakare sulaukiau nuorodos į vieną iš straipsnių... O dabar, kai skveras liko tuščias, atsiribojusi nuo savo asmeninio santykio su šia vieta pagalvoju, kad vis dėlto tai buvo puiki erdvė diskusijoms. Ne muziejuje, kur šalia kada nors bus pakabinta lentelė su paaiškinimu, bet realioje vietoje. Su visu landšaftu, laiptais, praeiviais ir saule, vidurdienį pakylančia virš Cvirkos pakaušio, kai žiūrint tam tikru rakursu matai tik juodą siluetą su spindulių aureole virš galvos.

Simas Novikas. „Stok į kampą – gal pasimokysi“