„Netiesa, kad NAUJASIS žmogus –­ tai protas, nugalėjęs baimę. Netikėkit! Baimė lieka. Išorinio pasaulio, likimo, mirties baimė, nežinomybės, nebūties, tuštumos baimė. Netiesa, kad menininkas yra didvyris ir bebaimis nugalėtojas, kaip kad mus moko įprastinė legenda. Patikėkite manimi – tai vargšas žmogus, ir bejėgiškumas yra jo dalis, nes pasirinko jis akistatą su baime. Puikiausiai žinodamas, ką daro.“

Tai žodžiai iš žinomo XX a. vidurio ir antrosios pusės Lenkijos ir visos Europos menininko Tadeuszo Kanto­ro (1915–1990) „Mažojo manifesto“ –­­ kalbos, pasakytos 1978 m. balandžio 8 d. gavus Rembrandto premiją. Minint menininko gimimo šimtmetį, 2015-ieji UNESCO paskelbti Kantoro metais.
Nors po 2012 m. Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje veikusios išsamios Kantoro parodos jo kūryba Lietuvai tapo artimesnė, tačiau vis dar menkai pažįstama – paroda, veikusi birželio–rugpjūčio mėnesiais, sulaukė nemažo Vilniuje apsilankiusių turistų dėmesio, tačiau šis laikas nebuvo palankus išsamesnėms diskusijoms, seminarams, kurie galėjo būti surengti akademiniais mokslo metais su dailės ir teatro disciplinas studijuojančiais studentais.

Lietuvos meninės kultūros atsinaujinimo sąjūdis 7 dešimtmetyje itin susijęs su to meto Lenkijos mene vykusiais procesais – ne kartą minėta, kokia reikšminga lietuvių menininkams buvo informacija, pasiekianti juos per nedažnas keliones į Lenkiją ar Lenkijos meno žurnalų puslapius. Yra žinoma, kad su Kantoru buvo susitikęs Vincas Kisarauskas, lankęsis jo dirbtuvėje, gavęs patarimų dėl techninio asambliažų įgyvendinimo; Kantoro kūryba darė įtaką Lietuvos menininkams, tyrinėjusiems asambliažo plastinės raiškos galimybes.

Kantoras neapsiribojo viena kūrybos sritimi – buvo rašytojas ir dramaturgas, tapytojas ir piešėjas, režisierius ir pedagogas. Jo kūryba senokai atkreipė pavienių Lietuvos teatro žmonių dėmesį –­ pirmiausia domino teatro istorikus, kritikus, teoretikus, tačiau mūsų kultūros spaudoje maža buvo jo kūrybai skirtų refleksijų. 1991-aisiais, praėjus metams po Kantoro mirties, keletą jo ir jam skirtų tekstų, parūpintų ir išverstų eseisto, poeto, vertėjo, teatro kritiko, dramaturgo Giedriaus Gabrėno (1952–1995), paskelbė meno kultūros žurnalas „Krantai“.

Tačiau teatrinė menininko kūryba Lietuvai liko nežinoma. Tik 1995-aisias Lietuvos rusų dramos teatre režisierius Linas Marijus Zaikauskas, remdamasis Kantoro scenarijumi „Velopolė, Velopolė“, pastatė spektaklį „Pasaulio pakrašty“, o Atviros Lietuvos fondo namuose viešėjusi parodų kuratorė, meninio centro „Artspace“ direktorė italė Gabriella Cardazzo pristatė kartu su režisieriumi Duncanu Wardu 1987-aisiais sukurtą filmą „Kantor“. Abiem atvejais auditorija buvo negausi, ir šiandien Kantoro kūrybą tenka suvokti kaip šalia esantį kultūros istorijos fenomeną, o ne aktualius mūsų meno procesus gebantį paveikti reiškinį.

Kantoro kūrybos gaivalo yra 9 dešimtmečio Jono Vaitkaus spektakliuose, statytuose Kauno dramos teatre, taip pat –­ Vitalijaus Mazūro plastinėse idėjose bei „Lėlės“ teatre sukurtame ryškiame dailininko teatro pavyzdyje. Kantoro kūriniai, 7 dešimtmečio pabaigoje matyti dailės parodoje Varšuvoje, didelį įspūdį padarė Audronei Girdzijauskaitei, kuri ir vėliau savo teatro recenzijose galėjo vertinti netiesiogines šiuolaikinio Lietuvos teatro ir kantoriškosios kūrybos paraleles, pavyzdžiui, iš chaoso gimstančias jo kūrybos idėjas įžvelgti Rimo Tumino pastatytoje Sauliaus Šaltenio dramoje „Lituanica“ (1996). Eimunto Nekrošiaus kūryboje paralelių su Kantoro spektaklių estetika yra įžvelgusi lenkų kritikė Maryla Zielińska, analizuodama jo „Otelą“ (2000).

*

Tadeuszas Kantoras gimė 1915 m. lapkričio 6 d. nedideliame miestelyje Velopolėje, beveik du šimtus kilometrų nutolusiame nuo Krokuvos. Jo tėvas Marianas Leonas Kantoras buvo mokytojas, žurnalistas, istorijos tyrinėtojas, visuomenės veikėjas, per Pirmąjį pasaulinį karą Mirskio pseudonimu kovęsis Lenkijos legionuose, 1942-aisiais nužudytas Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje.

Vaikystę Kantoras praleido motinos, močiutės ir dėdės, kuris buvo katalikų kunigas, prižiūrimas. Po dėdės mirties 1924 m. kartu su motina jis išvyko į Tarnuvą, kur pradėjo mokytis vidurinėje mokykloje, susidomėjo teatru, pradėjo tapyti, mokėsi griežti smuiku. 1934–1939 m. studijavo Dailės akademijoje Krokuvoje –­ čia jam didelę įtaką padarė scenografas Karolis Fryczas, žinomo anglų teatro menininko ir modernių XX a. pirmosios pusės teatro idėjų generatoriaus, režisieriaus ir scenografo Gordono Craigo bičiulis. Baigdamas studijas, Kantoras artimai bendravo su garsėjančiais jaunais menininkais, Krokuvos grupės nariais, tarp kurių – Maria Jarema, Stanisławas Osostowiczius, Jonaszas Sternas, Henrykas Wicińskis. Kantoro teatrinė veikla taip pat prasidėjo akademijoje – 1937-aisiais jis įkūrė Lėlių teatrą, kuriame pastatė pirmąjį spektaklį – Maurice’o Maeterlincko „Titanžilio mirtis“ (šią paskutinę rašytojo simbolisto pjesę marionečių teatrui pirmasis dar 1905 m. Dailės teatro studijoje Maskvoje pastatė Vsevolodas Mejerholdas), vėliau kartu su Wanda Baczyńska išvertė Aleksandro Bloko „Balaganėlį“.

Per Antrąjį pasaulinį karą Kantoras gyveno Krokuvoje, pastatė keletą spektaklių, tarp kurių – Julijuszo Słowackio „Baladina“ (1943) ir Stanisławo Wyspiańskio „Odisėjo sugrįžimas“ (1944). Po karo dirbo scenografu Krokuvos teatruose, organizavo dailės parodas. 1946-ai­siais susitikęs su žinomu teatro režisieriumi Leonu Schilleriu, kuriam laikui išvyko į Lodzę ir dirbo kartu su juo. 1947 m. pusmetį praleido Paryžiuje, ten susidomėjo moderniosios tapybos kryptimis, siurrealizmo daile, o grįžęs į Krokuvą pradėjo dėstyti Aukštesniojoje dailės mokykloje. Čia 1948-aisiais įkūrė Menininkų klubą, rengė parodas, kuriose buvo eksponuojami siurrealistiniai ir abstraktūs kūriniai.

Kuo toliau, tuo labiau jausdamas jam artimos meninės raiškos ir tuo metu vyraujančio socialistinio realizmo ato­trūkį, Kantoras vis daugiau laiko skyrė eksperimentams teatre. 1950-aisiais, atleistas iš dailės mokyklos, kūrė scenografiją, bendravo su Krokuvos teatro menininkais, galiausiai 1955 m. kartu su Maria Jarema ir Kazimierzu Mikulskiu įkūrė teatrą „Cricot 2“ (pirmasis spektaklis – Witkaco „Sepija“, 1956). Šis teatras leido Kantorui įkūnyti rūpimas šiuolaikinės kūrybos teorijas ir savitas, įvairias meno sritis susiejančias plastines fantazijas, kuriose nėra vietos nuosekliam pasakojimui ir paviršutiniškoms tikrovės iliustracijoms. Tai formos teatras – ne veltui jo būstinė buvo Krokuvos dailės namuose, kurie priklausė Dailininkų sąjungai.

6 dešimtmečio viduryje Kantoras pradėjo rašyti teorinius, poleminius tekstus, rengė asmenines parodas, kuriose pirmą kartą Lenkijoje pristatė informel kūrybą.

Nuo 6 dešimtmečio pabaigos jis jau aktyviai dalyvavo tarptautinėje meno aplinkoje, keliavo, rengė parodas, jose dalyvavo – tarp jų ir „Documenta 2“ Kaselyje (1959), ir Venecijos bienalėje (1960). Ypač reikšmingi Kantorui 1963-ieji: Krokuvos galerijoje „Krzysztofory“ jis surengė pirmąjį Lenkijoje environnement projektą, čia taip pat pastatė Witkaco pjesę „Beprotis ir vienuolė“, įtvirtindamas teatrinę kūrybą netradicinėse erdvėse, pradėjo kurti ambalažus (emballages) – po metų net paskelbė ambalažų manifestą. Prancūziškas žodis, reiškiantis įpakavimą, Kantoro kūryboje virsta daikto esmės paieška, skatina galvoti apie „aukštosios“ ir „žemosios“ kultūros sąvokų reliatyvumą.

Kantoras – pirmasis lenkų menininkas, pradėjęs kurti hepeningus: 1965-aisiais Krokuvoje parodė pirmąjį krikotažą –­ veiksmo kūrinį, gimusį eksperimentuojant kartu su teatro „Cricot 2“ aktoriais, analizuojant specifinės aktorinės vaidybos metodiką. Pirmiausia krikotažo terminą Kantoras ir naudojo kaip hepeningo sinonimą; dauguma krikotažų – „Vestuvės“, „Labai trumpa paskaita“, „Tyli naktis“ –­ kolektyvinė kūryba, jų temas, atskirus įvaizdžius siūlė patys aktoriai.

Kantoras pirmasis pasiūlė ir pritaikė meninei praktikai „atvirą formą“ –­ ją kuriant privalėjo dalyvauti ir pats žiūrovas. Tačiau po keleto metų tokios kūrybinės strategijos teko atsisakyti –­ kaip pats sakė, „atsirado šimtai, tūkstančiai pasekėjų, užsiiminėjančių tuo pačiu. (...) Tad susidarė situacija, kad pats kūrinys prarado būties pagrindą. Tapo visiškai plokščias, tarsi per jį būtų pervažiavęs milžiniškas visuotinio (...) avangardo velenas“.

Vienas labiausiai žinomų šio laikotarpio Kantoro spektaklių – „Spinta“ (1966), kurį jis pastatė Baden Badene su vokiečių aktoriais. Spektaklio pagrindas –­ Witkaco pjesė „Mažame dva­relyje“. Netrukus menininkas buvo pakviestas dėstyti Krokuvos dailės akademijoje, kur dirbo iki 1969-ųjų. 7 dešimtmečio pabaigoje prasidėjo aktyvios „Cricot 2“ teatro tarptautinės gastrolės.

Daug reikšmingų kūrinių Kantoras sukūrė bendradarbiaudamas su Varšuvos galerija „Foksal“ – hepeningai, interaktyvios parodos, objektai gerokai praplėtė to meto Lenkijos dailės išraiškos priemonių arsenalą, atskleidė meninės kūrybos kaip tarpdalykinių eksperimentų galimybes, ragino abejoti tradicinių meno žanrų ir formų hierarchijomis.

1970 m. Kantoras dalyvavo parodoje „Hepeningas ir Fluxus“, kuri vyko Kelno „Kunstverein“ parodų salėje, tais pačiais metais rodė „Neįmanomos architektūros“ projektus – fotokoliažus, žinomose erdvėse vaizduojančius keistus, joms svetimus objektus – panašų principą savo „Vilniaus sąsiuvinyje“ 1981–1985 m. naudojo Mindaugas Navakas.

1972-aisiais, Edinburgo festivalyje kartu su „Cricot 2“ teatru pristatęs spektaklį „Vandens vištelė“, Kantoras sulaukė tarptautinio teatro bendruomenės pripažinimo. Witkaco kūryba ir toliau jam teikė daug impulsų – Pary­žiuje jis pastatė „Batsiuvius“, Krokuvoje – „Meilutes ir baidykles“ (1973; spektaklis vėl buvo parodytas Edinburge, vėliau – Pa­ryžiuje, Romoje, Nansi ir kitur).

1975 m. „Krzysztofory“ galerijoje Kro­kuvoje įvyko spektaklio „Mirusi klasė“ premjera; netrukus vyko pripažinimo sulaukusios tarptautinės gastrolės. Šis spektaklis įtvirtina reikšmingą Kantoro kūryboje Mirties teatro fenomeną. „Mirusi klasė“ buvo suvaidinta daugiau nei pusantro tūkstančio kartų. Neįmanoma grįžti į praeitį – tai svarbiausia ir šio spektaklio, ir kitų Mirties teatro kūrinių tema.

Paskutinio savojo Mirties teatro spektaklio – „Šiandien mano gimtadienis“ – Kantoras nespėjo užbaigti: menininkas mirė 1990 m. gruodžio 4 d. Krokuvoje. Premjeriniai spektakliai, užbaigti bend­raminčių iš teatro „Cricot 2“, 1991 m. sausį įvyko Paryžiuje ir Tulūzoje. Šiame spektaklyje pats Kantoras turėjo vaidinti Skurdžiojo vaizduotės kambario savininką – bet premjeroje jį pavaduoti teko tuščiai kėdei.

Mirties teatrui priskiriami labiausiai žinomi Kantoro spektakliai „Velopolė, Velopolė“ (1980), „Tepražūva menininkai“ (1985), „Niekad čia nebesugrįšiu“ (1988) – juose svarstoma apie mirtį, laikinumą, atmintį.

Paties Kantoro atminimą saugo ir puoselėja „Cricoteka“ – menininko kūrybos dokumentavimo centras: archyvas, muziejus, galerija, mokslinių tyrimų studija, kūrybinė laboratorija. Paties Kantoro įkurtas 9 dešimtmečio pradžioje kaip teatro „Cricot 2“ centras, šiandien jis stengiasi nepamiršti svarbiausių Kantoro idėjų ir jas propaguoti aktyviomis, neįprastomis formomis – pirmiausia, pasak centro vizijos, „ieškant joms vietos dabartinių ir būsimųjų kartų vaizduotėje bei sąmonėje“. „Cricotekos“ kolekcijoje – keletas šimtų objektų ir kostiumų iš „Cricot 2“ teatre vaidintų spektaklių, Kantoro rankraščiai, piešiniai, vaizdo įrašai, nuotraukos ir daugybė laikraščių, žurnalų, knygų.

*

Kuklus lietuviškas Kantoro metų štrichas – Keno McMulleno filmo „Gražutės ir baidyklės“ („Lovelies and Dowdies“) peržiūra, kuri įtraukta į renginių, skirtų mėgstamo Kantoro dramaturgo, giminingos sielos Stanisławo Ignaco Witkiewicziaus-Witkaco (1885–1939) kū­rybai, programą. Šiam Kantoro pamėgtam menininkui skiriamas ir seminaras, kuriame Catherine Thieck, Pary­žiuje veikiančios galerijos „Galerie de France [Le Studiolo]“ vadovė, pristatys ir komentuos prancūzų ir amerikiečių kino režisierės Teri Wehn Damischo filmuotą medžiagą, kurioje kalbama ir apie 1983 m. Pompidou centre vykusią parodą. Joje buvo eksponuojami ir Witkaco, ir Kantoro kūriniai; būtent Kantoro dėka Europos menininkai galėjo įdėmiau pažvelgti į Witkaco kūrybą. Seminaras, Witkaco fotografijų parodos iš Stefano Okołowicziaus kolekcijos atidarymas ir K. McMulleno filmo peržiūra vyks Vytauto Kasiulio dailės muziejuje rugsėjo 25 dieną.