× Lina Laura Švedaitė

 

Ona Juciūtė – skulptorė ir tarpdisciplininio meno kūrėja, dažnai dirbanti su pramoninėmis medžiagomis, rastais objektais ir kasdienybės fragmentais. Jos kūryboje svarbus mastelis, svoris, stabilumo ir trapumo įtampa. Menininkės praktika apima ir scenografiją. Savo darbais O. Juciūtė kviečia permąstyti santykį su daiktais, erdve ir pačia materija. Apie tai ir kalbamės.

 

Ona Juciūtė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Šiandien pasaulyje yra labai daug daiktų. Koks tavo santykis su tokia gausa?

Daiktai man visų pirma yra laikmečio, poreikių, mūsų norų ir vilčių liekanos – tokia šiuolaikinė archeologija. Nenoriu moralizuoti dėl ekologijos – kiekvienas kuria savo santykį su ta gausa. Daiktai, pirminės ir antrinės rinkos, industrija, reklamos strategijos etc. mane įkvepia kaip tam tikra esminė, nefiltruota informacija apie mus, žmones. Mėgstu antrines rinkas kaip tam tikrą muziejaus priešingybę: nebegeidžiamus, atmestus daiktus, kažką, kuo norime atsikratyti. Apskritai man artima menininkės Isos Genzken found world mintis: mes atsiduriame jau veikiančiame pasaulyje skirtingu laiku ir jame vykstančius ilgus procesus galime stebėti tik čia ir dabar – ne iki galo pažindami šaknis ir be jokios galimybės sustabdyti pačius procesus. Tai mane išlaisvina, nes galiu pasitikėti savo akimis ir intuicija.

Muziejaus priešingybė – labai įdomu! Tačiau gyvuoja ir kitoks – daiktų kaupimo reiškinys, taip pat dalyvaujantis ilgame procese. Kaip tu jį suvoki?

Nesiplėsiu su rimta analize apie posovietinius žmones, trūkumą ir panašiai. Mūsų tėvai yra kaupikai, dažnai su draugais pasijuokiame iš to. Nepaisant tam tikrų praktinių niuansų, vis dėlto tai kažkas mielo ir gražaus. Mano tėtis, pavyzdžiui, jaučia daiktams tiek švelnumo, skiria dėmesio, jų neišmeta, taiso. Daiktai tarsi tampa jo tęsiniais, gyvais, kintančiais organizmais.

 

„A Day in Bed“, 2024, sviestinis ragelis, aliuminio liejinys. Blaise’o Adilono nuotr.

 

Italų filosofas Emanuele Coccia knygoje „Namų filosofija“ primena, kad daiktai turi psichę. Ar sutinki?

Sutinku, jei psichę apibrėžiame kaip kažką labiau išorinio nei vidinio. Man patinka E. Coccia mintis, kad pasaulis yra vienas didelis interjeras, kuriuo dalijasi skirtingos būvių rūšys: žmonės, daiktai, gyvūnai, augalai, idėjos, stichijos. Jame dingsta hierarchija, visi turime savo vaidmenį. Dalinamės tuo pačiu oru, metame šešėlį dėl tų pačių dangaus kūnų. Šiame suvokime man įdomi psichės, kaip santykio tarp skirtingų reiškinių ir formatų, sąvoka. 

Tavo darbai yra nuolatinėje šiuolaikinio meno muziejaus „Kiasma“ ekspozicijoje Helsinkyje. Kaip apibrėžtum pasiekimą šiuolaikinio meno lauke – ar tai tarptautinis matomumas, institucinis pripažinimas, ar kas kita?

Atsidurti tarptautinio muziejaus kolekcijoje visada smagu. Tačiau ši istorija man dar ir asmeniškai miela. Muziejai ir kolekcininkai pirkdami meno kūrinius „daro investiciją“ ir nėra linkę rizikuoti, todėl retai pirmuoju menininko muziejumi tampa tokio masto institucija kaip „Kiasma“. Tai, kad mano kūriniai atsidūrė tokioje kolekcijoje, prieš penkerius metus buvo gana smagi žinia. Šiame gerai skaičiuojančiame pasaulyje vieno žmogaus aistra (turiu galvoje muziejaus kolekcijos kuratorę) gana nusistovėjusius, griežtus procesus gali pasukti eksperimentine linkme. Norėtųsi, kad ir mažesnės kolekcijos bei pavieniai kolekcininkai dažniau eksperimentuotų, ieškotų ko nors, kas priverstų juos rizikuoti. 

Kartais tenka išgirsti nuogąstavimų, kad mano kūriniai per trapūs, gal reikėtų pergalvoti medžiagiškumą ar viską sukišti po stiklu. Todėl norisi priminti, jog „Kiasmos“ tarybos neišgąsdino kūriniai iš duonos raugo ir prieskonių, jungiamų su skirtingais metalais. Būtent trapumas ir paradoksalūs medžiagų deriniai yra mano kūrybos ašis, kurią, tikiu, verta saugoti.

 

Kūrinys iš būsimos parodos. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Kodėl tau rūpi trapumas?

Trapume randu daug tiesos – man tai tartum medžiagų priešinimosi žmogaus reikalavimams išraiška. Gamybos industrija ir pavieniai meistrai pluša, kad daiktai būtų ilgaamžiai, simetriški, lygūs. Mūsų kūnai tam dar nepajėgūs. Man įdomu atverti tas daiktų darymo puses, kurias visada mėginama slėpti: klijų juosteles, įtrūkimus, susiraitymus. Gaminių netobulumas visada primena žmones, mūsų nerealistiškus norus ir rezultatus, kurie niekada nebūna pakankami.

Dėstai Vilniaus dailės akademijoje. Kas tau šiandien svarbiausia dirbant su jaunais kūrėjais – kokį mąstymo būdą sieki perduoti?

Stengiuosi savo mąstymo būdą pasilikti sau. O dirbant su jaunais menininkais man labai svarbu suprasti ir įsigilinti į jų mąstymą, drauge ieškoti įrankių tam mąstymui skleisti ir juo dalintis su kitais. Norisi tikėti, kad galime kurti palankią aplinką įvairioms idėjoms ir raiškoms vystyti, jas skleisti. Šiaip mane džiugina darbas Skulptūros katedroje, sutinku daug įdomių jaunų žmonių, kurie mane vis nustebina savo jautrumu, savitumu, pasipriešinimu ir humoro jausmu.

Tavo kūrybinė praktika pasiekia ir teatrą. Kas tau yra gera scenografija?

Gera scenografija yra veikėjas. Dažnai matau scenografijas, kurios atlieka fono vaidmenį, ir tai gana nuobodu. Šiandien teatrui noriu kelti vis daugiau reikalavimų – tegu scenografija būna konceptuali, medžiagiškai jautri iki niuansų. Jei matydami šiuolaikinį meną svarstome, kaip kūrinys padarytas, kodėl daiktams scenoje leidžiame būti „butaforija“, slepiančia savo tikrąjį medžiagiškumą? Na, ir šiaip kūryboje mane traukia drąsa kartais būti nepatogiems, neatsargiems, neskoningiems ir mažiau rūpintis, kad kas nors nesupras, rimtai mes čia ar ne.

 

Kūrinys „Topics“ muziejaus „Kiasma“ parodoje „Rock, Paper, Scissors“. Pirje Mykkänen nuotr.

 

Jau kurį laiką Lietuvoje daug ginčų kelia memorialinis menas. Kaip vertini sovietmečio paveldą, esantį viešosiose erdvėse, ir šiandieninius sprendimus jį perinterpretuoti ar pašalinti?

Netikiu atminties ištrynimu, todėl šalinimas dažnai skamba kaip sudėtingo klausimo supaprastinimas. Neturiu vieno atsakymo, bet manau, kad jis slypi gyvame santykyje su praeitimi. Paradoksalu, bet atsiradusios tuštumos tampa ypač matomos. Žiūrėdama į Žaliąjį tiltą kaskart suvokiu, kad ten kažko stinga, ta skylė tampa labiau matoma už buvusius monumentus. Bet nieko čia naujo, jau prieš šimtą metų Robertas Musilis sakė: „Nėra nieko nematomesnio už monumentą.“

O kaip vertini šiuolaikinę viešųjų erdvių skulptūrą? Turiu galvoje Mykolo Saukos atvejį ir kitus darbus.

Menas, atsiduriantis viešojoje erdvėje, yra tarsi lakmuso popierėlis. Jis parodo, koks mūsų bendrabūvis, kokios skirtingos mintys lanko tas pačias erdves. Man atrodo nesuvokiama, kad šiandien dar gali pykdyti nuogas senas kūnas ar surūdijęs vamzdis, kai galerijos pilnos plaukų, šiukšlių, kramtomosios gumos, cigarečių nuorūkų ir panašiai. Viešoji erdvė neturi profesionalų filtro ir kartais dėl to yra ypač gyva, o kartais, paradoksaliai, ypač konservatyvi. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi visais kolegomis, kurie drąsiai veikia gatvėje. 

 

Onos Juciūtės personalinė paroda „Legroom“ šiuolaikinio meno centre „La Halle“ Prancūzijoje. Blaise’o Adilono nuotr.

 

Ar lankydamasi šiuolaikinio meno parodose skaitai kūrinių aprašymus? Ar tau, kaip kūrėjai, svarbus žodis, tekstas?

Tikrai skaitau, man labai rūpi žodis ir tekstas, mano gyvenime jie vaidina reikšmingą vaidmenį. Visgi labai svarbu, kad medija būtų pasirinkta tinkamai. Tikiu, kad vizualioji kultūra yra savarankiška, tad būna apmaudu, kai kūriniai tampa teksto iliustracija. Arba tekstas tampa kūrinio teisininku. Tačiau džiaugiuosi ir ilgai prisimenu geruosius pavyzdžius – kai tekstas papildo kūrinius, atveria platesnį parodos kontekstą, kuria nuotaiką.

Gyvename postantropoceno laikais – meno ir mokslo žvilgsnis krypsta į gyvūnus, grybus, bakterijas. Kur šiandien krypsta tavasis?

Aš užaugau name, kuris, galima sakyti, stovi miške. Kadangi esu vienturtė, palaikiau glaudų santykį su gamta. Man ji buvo savotiškas šeimos narys, vaizduotės ir žaidimų draugė. Tėvai iki šiol juokiasi, kad pirmieji interesai (ir net žodžiai) buvo susiję su vabalais, šliužais, grybais ir kitais gyventojais. Atvykę svečiai gaudavo dovanų sliekų, lervų ar negyvų vabzdžių. Todėl mano žvilgsnis ten krypsta jau daug metų, nors visai negalvojau nei apie antropoceną, nei jo postterpę. Į meninę praktiką to pasaulio neįtraukiu, nes neatrodo, kad ten stinga mano interpretacijos. 

Apie savo praktiką irgi nieko naujo nepasakysiu – kūryboje domėjausi ir toliau domiuosi žmonių santykiu su gamyba, darymu, saviraiška bei kasdienybe. Šiandien ruošiuosi parodai Jungtinėje Karalystėje, kurią balandžio 25 d. atidarysime kartu su nuostabia menininke Ulijona Odišarija. Ten bus nemažai visokių likučių, gamybos ir eksponavimo tradicijų, be abejonės, ir mūsų santykio su daiktais.

Jeigu būtum daiktas, kas būtum?

Kadangi dar esu žmogus, tai ir atsakysiu, kaip atsakytų žmogus: silpnaregio akiniai. Jie turi geriausią žiūros tašką, be to, niekada nelieka namie. Bet jei būčiau daiktas, gal išties gyvenčiau geriausią gyvenimą kaip medinė papuošalų dėžutė pridulkėjusiais kampučiais, sauganti močiutės gintarus, arba kiaušinio laikiklis, kasryt atliekantis savo vienintelę misiją. Kas ten žino.