P. Aleksandra Strelcova-Kelpše,

P. Aleksandra Strelcova-Kelpše,

su įdomumu perskaičiau jūsų apžvalgą „Trys šalys, trys istorijos, nė vieno atradimo" lapkričio 7 d. „Literatūroje ir mene". Mane, vieną iš „nenormalių", pasak jūsų, vertėjų, ši apžvalga paskatino rimtai susimąstyti apie tolesnį gyvenimo kelią, todėl viešai pasižadu apsvarstyti jūsų patarimą „nedirbti vertėju". Vis dėlto dar paprašyčiau jūsų paaiškinti kai kurias savo įžvalgas, konkrečiai – išdėstyti argumentus, kuriais remdamasi tvirtinate, kad Sallos Simukkos romane „Raudona kaip kraujas" „verčiant iš suomių kalbos dingo visa šiaurės šalių tekstams būdinga atmosfera". Suvokiu, kad perskaitėte šį romaną originalo kalba ir galėsite atskleisti vertimo neadekvatumą.

Manau, kad redaktorė darbą atliko gerai, todėl paprašyčiau argumentuoti ir teiginį dėl „kalbos kultūros klaidų", kurios „jau tapo norma" ir pateikti taisytinų, nevartotinų žodžių, žodžių junginių ar sakinių pavyzdžių iš minėto Sallos Simukkos romano.

Aida Krilavičienė

Draugai