Greitai pralekiam paskutines stoteles – nė gyvos dvasios paviljonuose. Troleibusas išvysto savo didžiausią įmanomą greitį finišo tiesiojoje. Negalvodamas atsistoju ir įsikimbu į geltonos spalvos turėklą prie durų. Dažniausiai tą patį padaro ir dar koks nepažįstamasis, be kurio troleibusas atrodytų net savas ir jaukus. Dairausi per aprasojusius langus. Tik tada, beveik neužgožtas važiuoklės ir variklio garso, į erdvę nuskamba pranešimas: „Kita – paskutinė maršruto stotelė. Gerbiamieji keleiviai, išlipdami nepalikite savo daiktų.“

Miestui plečiantis, paskutinės stotelės vis mažiau tokias primena, veikiau tai milžiniški asfalto baseinai, jūros. Tokiame baseine ir išlipu. Čia viso labo tik pakeičiu transporto priemonę. Gal todėl paskutinė stotelė man virto tarpine. Nors tokios vietos iki šiol išlaikė pirminę funkciją, tačiau dabar asfaltuotos aikštelės apaugo miestu. Urbanizuoti priemiesčiai pastaraisiais dešimtmečiais padvigubino miesto plotą, o gyvenimas juose priverstinai nuvedė prie vadinamo multimodalinio transporto (kuris apima visas tuo metu tinkamiausias transporto priemones: dviratį, autobusą ar automobilį). Tačiau kokį įvaizdį, formą paskutinės stotelės įgavusios dabar? Ką veiksime tokiame infra­struktūros pavelde?

Raudondvario plento aikštelėje galėtų tilpti maždaug 92 automobiliai. Nuo šios stotelės ir pradėjau pasakojimą. Tokių vietų yra kiekviename Kauno rajone. Taigi bent 8 rajonai turi asfalto baseinus, kuriuose vienu metu atvyksta ne daugiau nei 3 autobusai / troleibusai. Ekstensyviai išnaudojama vieta iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti neprisitaikanti, neatvira pokyčiams, nors tokios vietos sukurtos dėl poreikio judėti, miesto dinamikos. Atrodo, tarsi paskutinės viešojo transporto stotelės judumą įkalina į pastovius, nekintančius maršrutus. Kitaip tariant, maršrutinis transportas turi pradžią ir pabaigą.

Paskutinėse stotelėse žmonės tik išlipa – į autobusus įlipančiųjų nėra. Tokią savybę pastebėjau važinėdamas 39-uoju maršrutu. Paskutiniame kilometre stotelės paprastai be paviljonų nuo lietaus. Todėl vairuotojai nesibaimina praleisti stotelių ir lėkti tiesiai į tikslą – paskutinę stotelę. Dažniausiai ten įkurtos sodų bendrijos, priemiesčiai su privačiais dvišlaičių stogų namais ar paskutinės socialistinių daugiabučių eilės arba nesibaigiantys agrokultūros tyrai. Tokios vietos yra itin panašios, neišskirtinės. Tiksliau – paskutinės stotelės leidžia nepriskirti jų jokiai konkrečiai vietai, nes aplinka yra beribė arba, kaip šiuolaikiniam miestui kritikų priskiriama, atopiška. Jei nedaug žmonių tokiose vietose gyvena ir neturi poreikio ten vykti, tai nevyksta ir socialiniai, ekonominiai ar kitokie mainai tarp vidinių ir išorinių miesto teritorijų. Ypač jei ji vidury miesto.

 

Pauliaus Kliučininko iliustracija

 

Nykumą mieste galima matuoti pasitelkiant viešojo transporto parkus. Jie gali padėti pažiūrėti į pas­kutinių stotelių fenomeną kitaip. Tai kitokių savybių turinti vieta – vienas geriausių nesibaigiančios apatijos plotų pavyzdžių arba atskaitos taškų (netgi labiau nei sodų bendrijos, priemiesčiai ar daugiabučių eilės). Parkavimo laukas Islandijos plente pravažiuojant nuolat primena, kokia jame surikiuota, surūšiuota ir nekintanti erdvė, nesukurianti poreikio apsilankyti. Negana to, ji primena nesibaigiantį automobilių turgų miesto šiaurės rytuose. Tačiau jame veikia rinkos ekonomika, miesto prekyba ir tai yra taip pat įdomu ir nenuspėjama, kaip koks antrinio vintažo pusrūsis – niekada nežinai, ką rasi. Depai ir parkai paprastesni – jie nuspėjami, modernistiškai surikiuoti pagal tvarkaraštį ir jokios miesto ekonomikos ar prekybos nepuoselėjantys. Tų vietų įvaizdis turi utilitarią funkciją. Taip sąmonėse atsiranda nuobodulio kraštovaizdžių arba erdvių, nesurištų su konkrečia vieta – utopijų. Tad apie šias vietas neįmanoma kalbėti kaip apie išskirtines ar šias mintis pritaikyti prie konkrečios vietos, nes jų savybės būdingos visoms tokio tipo vietoms. Tačiau paskutinės maršrutų stotelės yra priešingas fenomenas. Neaptverta erdvė priklauso miestiečiams, turi kitokių, išskirtinių, atviros vietos savybių. Neužstatyta erdvė mieste gali būti įprasminta žmonių veiklų, išraiškos pagal susitarimą tam tikru metu. Tačiau gali ir nevykti nieko, kas minėta. Piliečiai ją gali užpildyti ateity. O gali tokio poreikio neatsirasti arba jis gali būti uždraustas. Tačiau dėl tos amžinos galimybės ir atsiranda prasmė turėti nenuspėjamų atvirų erdvių ar jas saugoti. Aikštelės netelpa nei į utopijos, nei į atopijos rėmus. Tokias vietas įrėmina tik patirtis – priešingybė nuoboduliui. Patirtys tapo mano pretekstu priimti nuobodžias vietas įdomiai.

Paskutinė maršruto stotelė – vieta, į kurią einame išskirtiniais tikslais. M. Foucault apibrėžė tokias vietas kaip heterotopines arba konkrečiąsias (žinoma, terminus apie erdvę lengvai pasisavina architektai, miestų planuotojai – jie žodžiams suteikia adaptuotą prasmę ir taip heterotopija tampa miesto erdvių, kuriose atsispindi visuomenė ar laikas ir į kurias einame turėdami specialų tikslą, apibrėžimu). Tačiau heterotopinė erdvė nebūtinai yra vieša erdvė. Stotelėse įrašytas istoriškumas arba retrospektyva: miesto žemėlapis atspindi erdvę, maršrutų tvarkaraščiai – laiką. Nurodo, kas yra, kas buvo ir kas kartosis. Čia dalyvauja įvairios socialinės visuomenės grupės ir tai atspindi visuomenę. Atrodo, visos savybės atitinka apibrėžimą, tačiau ar tokios vietos išlieka heterotopinės?

Jeigu XXI a. miestas yra atviras, tuomet tolstančios ribos yra jo esmė. Planingas maršrutinis transportavimas tampa po operacijos neištirpstančiais siūlais. Besiplečiantis miestas reikalauja juos traukti ir paskutines stoteles kelti vis toliau. Tačiau Lietuvoje yra gausybė laike sustingusių paskutinių stotelių, užimančių centrinės aikštės dydžio teritorijas (kaip stotelė prie Kauno pilies ir buvusio fabriko). Tokios miesto vietos tiek pat nuobodžios ir mirusios, kiek aktyvios, neprognozuojamos, atviros – plika akimi nematomos savybės. Tačiau plika akimi matomi žmonės – gezai, moterytės po darbų kontorose, įkaušę vyrukai, moksleiviai ir kiti tranzitiniai keleiviai – yra vieša veiksmo vieta besidalijantys dalyviai. Žinoma, jei gerai įsižiūrėsite pro aprasojusius troleibuso langus, paskutinių stotelių kraštovaizdyje turėtų būti įkomponuota greito naktinio maisto vieta su dienos šviesos lempomis. Tokia savybė žymi kokybinį pokytį ir paskutinių stotelių metamorfozės pradžią. Alternatyvios veiklos sukuria kitą miesto sluoksnį ir papildo heterotopinę vietą. Įdomu, kad pagal paros laiką galima nuspėti, kas vyksta tokiose vietose, tačiau jau po kelių valandų nelieka jokių fizinių įrodymų – tik atvira veiksmo vieta. Asfalto baseinai tampa neriboto universalumo ir scenarijaus taškais. Terminas „paskutinė stotelė“ laikui bėgant tampa nebeaktualus. Tokios vietos įsisavinamos neformaliais būdais. Kai nebelieka paskutinių stotelių ar autobusų parkų, tuomet šie plotai užpildomi socialiniu veiksmu. Tokiu, kokio tuo metu reikia. Arba tokiu, kokį esame įpratę matyti – su įvairiu socialiniu veiksmu vakarais, automobilių kultūra, bendrąja erdve. Arba, formaliai tariant, paskutinės stotelės yra ateities miesto ir mainų vieta.

Tekstas ir nuotrauka yra Architektūros fondo projekto „Aikštėje“ kuruojamo ciklo „Materialūs pasakojimai“ dalis. Projekto strateginis partneris – Lietuvos kultūros taryba.