1947 02 21 – 2015 03 29

Petras Dirgėla – vienas ryškiausių istorinio, istoriosofinio romano kūrėjų, prozininkas, eseistas. Skaitančiosios visuomenės ir literatūros kritikos dėmesį patraukė jau pirmoji P. Dirgėlos kartu su broliu Povilu parašyta knyga – novelių ir apsakymų rinkinys „Žaibai gęsta rudenį" (1971). Vėliau pasirodė drauge parašyti apsakymų ir apysakų rinkiniai „Pasimatymai", „Aistrų atlaidai", romanai „Likime, keliauk sau", „Šalavijų kalnas", „Pogodalis", „Šermenų vynas". Nuo 9 dešimtmečio pradžios P. Dirgėla rašė vienas, per tą laiką išleido dar šešetą novelių, apysakų ir eseistikos knygų, tris romanus, su Rimantu Šaveliu parašytą kino scenarijų „Arkliavagio duktė". Nuo 1985 m. vienas po kito ima pasirodo istoriniai P. Dirgėlos romanai – „Kūlgrinda", „Joldijos jūra", „Anciliaus ežeras". Žymiausiu P. Dirgėlos veikalu laikytinas jo istoriosofinių romanų ciklas „Karalystė. Žemės keleivių epas": „Benamių knygos" (1997), „Ceremonijų knygos" (2002), „Vilties pilnųjų knygos" (2003), „Alibi knygos" (2004). Kūryba įvertinta daugeliu premijų, 2003 m. paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Kūriniai išversti į dešimtį užsienio kalbų. P. Dirgėlos proza unikali savo daugiaprasmiškumu, mitologija ir istorija, orientacija į universalijas, intertekstiškumu. Vytauto Kubiliaus teigimu, jo kūryba yra lietuvių literatūros istorijoje „precedento neturintis reiškinys". P. Dirgėla buvo stebėtinai įžvalgus plačios mąstysenos analitikas. Jo meninė ir publicistinė veikla buvo aktyvios pilietinės pozicijos pavyzdys.
Lietuvos rašytojų sąjunga

Mirus žymiam rašytojui PETRUI DIRGĖLAI, Lietuvos kinematografininkai užjaučia velionio šeimą ir artimuosius.

Mirus rašytojui Petrui DIRGĖLAI, nuoširdžiai užjaučiame velionio žmoną, sūnus ir kitus artimuosius.
Lietuvos rašytojų sąjunga

Mirus talentingam prozininkui, ilgamečiam žurnalo redakcijos kolegijos nariui Petrui Dirgėlai, nuoširdžiai užjaučiame jo šeimą, artimuosius, kolegas rašytojus.
„Metų" redakcija

 

Petras Dirgėla
HELIODORAS PIKUTIS SU AUTORIUM

Pirmą kartą Heliodoras Pikutis jį pamatė 1979 metų rugpjūčio devynioliktą dieną ant aukšto Minijos kranto.

– Na, aš esu. Petras Dirgėla, – sumurmėjo jis. – Tikrų tikriausias tavo tėvas.
Buvo graži saulėta diena. Petras Dirgėla mėtė į viršų mažus vaikus. Jis buvo vienmarškinis. Jo rankos buvo neįdegusios ir tokios plonos, kad, rodės, sulūš lyg smilgos, gaudydamos krintantį vaiką.

– Tu manęs nepakeltum, – tarė jam Heliodoras Pikutis.

– Žinoma, – atsakė Petras Dirgėla, – Tu juk toks storas.

Ir Petras Dirgėla toliau sau mėtė į viršų pačius mažuosius.

Heliodoras Pikutis nuliūdo. Jam pasidarė baisu, kad yra toks storas ir nepakeliamas, kad niekada nepatirs skrydžio svaigumo ant gerų šiltų rankų.

Heliodoras Pikutis nuo visų pasislėpė. Visi vaikeliai buvo laimingi, Heliodoras tūnojo nelaimingas tamsoje ant šieno. Heliodoras niršo. Heliodoras neapkentė Petro Dirgėlos. Petras Dirgėla buvo silpnas žmogus. Jis neturėjo valios. Nė nepabandė Heliodoro pakelti ir švystelt į viršų.

Kitą rytą Petras Dirgėla atžagariai perbraukė ranka per Heliodoro plaukus ir sumurmėjo:

– Na, ir ką čia mes toliau darysim?

Jis nepaklausė, ar Heliodoras naktį verkė. Jis nepajuto Heliodoro širdies skaudėjimo.

„Kodėl, – krimtosi Heliodoras, – kam jis mane sugalvojo, jeigu ir nepabandė pakelti manęs nuo žemės?"

 

Petras Dirgėla. „Mažas vaikelis su senelio lazda". Novelės. – V.: „Vaga", 1982.