Balandžio pabaigoje Jonavoje pirmąkart apdovanoti rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus premijų laureatai, dalyvavę rašinių konkurse  „Jonavos tautinių mažumų gyvenimo ženklai – miesto istorijos liudytojai“. Konkurso tikslas – įprasminti daugiatautę Jonavos krašto istoriją. Premijos įsteigimą inicijavo rašytojo šeima. Siūlome pirmąją vietą pelniusį Jonavos Senamiesčio gimnazijos 4 klasės mokinės rašinį.

---

  Vienintelis gamtinis Žemės palydovas, mano naktinių skaitymų draugas, daugybę tekstų yra paskandinęs savo jūrose. Šiąnakt vėl susitinkame ir šiurename lapus: Raudoniems saulėlydžiams begęstant, baltų rožių sidabrinės akys žiūri į mane pro langą... Noriu pamatyti tas akis, todėl žvelgiu į snaudžiantį, bet budrų, vieną akį pramerkusį miestą. Šiandien man rožės skleidžiasi jo danguje –­ daugybė žvaigždžių su sidabrinėmis blakstienomis. Tai nepaprasta, nes

jos – tų pačių žvaigždžių akys – padėjo nepaklysti keliautojams pirmose kelionėse aplink pasaulį, parodė kelią į Ameriką. Tą patį žvilgsnį prieš šimtmetį juto ir Šatrijos Ragana, grožėdamasi rožėmis sode... Tų pačių sidabrinių žvaigždžių, kurios spindi virš didelių ir išdidžių miestų už tūkstančių kilometrų, ašaros krinta ir ant Jonavos – mažo smeigtuko pasaulio žemėlapyje.

Jį prieš tris šimtmečius įsmeigė Dominykas Kosakovskis. Jis ant Neries kranto sužvejojo iš Vilniaus atplaukusią miesto viziją, kurią jau siekė įgyvendinti Gediminas, siųsdamas europiečiams laiškus: Tegul jie atvyksta su vaikais, žmonomis ir galvijais, tegul ateina ir išeina pagal savo norą ir be jokio kliuvinio. Tikėtasi sukurti tokį garsų pasaulyje miestą, kaip vilko staugimas kunigaikščio sapne. Jonava taip pat turėjo aidu atsiliepti į šį staugimą, dainuodama iš gaidų, kurias kaip privilegiją Marijai Kosakovskienei įteikė karalius Augustas III. Jis leido įkurti Jonavos miestelį, (...) turgus ir prekymečius, apgyvendinti laisvus įvairių religijų žmones, t. y. krikščionis, totorius, žydus...

Ten, ties senamiesčiu, kur miesto ištakos, – senos Kauno, Žvejų, Bravoro gatvės, bažnyčia, sinagogos –­ šiąnakt spindi ryškiausia žvaigždė. Mėgstu ten pasivaikščioti liūdnai stebėdama bėgančią šaligatvio juostą ar džiugiai žvelgdama į kaitrią pavasario saulę. Šiandien ten einu kartu su svečiais žinodama, kad sulauksiu jų nuostabos: Oho! Jūs turite senamiestį? – Žinoma, kad turime, – sakau didžiuodamasi, bet suprantu, kad šie, atrodytų, iki skausmo pažįstami skersgatviai slepia daug mano pačios dar neįmintų paslapčių. Todėl šiąnakt ieškau raktų, tinkančių raudonų plytų namelių durims, ateinu ir išeinu pagal savo norą ir be jokio kliuvinio.

Miestelis pasitinka mane iškilmingai ir tragizmo persmelkta nuotaika, be kurios, atrodė, grįžimas į praeitį neįmanomas, išnyksta. Jonava švenčia! Šiandien miestelyje nepaprasta diena. Čia lankosi svarbiausias, garbingiausias ir autoritetingiausias valstybės vyras. Antanas Smetona – pirmasis Lietuvos Respublikos Prezidentas. Moterys pasipuošusios dailiomis suk­nelėmis, kokias mačiau tik tarpukario mados albumuose, kažkur girdisi pirmosios Lietuvos estrados žvaigždės Danieliaus Dolskio pakilus tonas: Žengia pulkas linksmai... Linksmai ir iškilmingai jonaviečiai Lietuvos Nepriklausomybės dieną Prezidento akivaizdoje gieda valstybės himną. Kartu su lietuviais traukia Tautišką giesmę ir žydai, nors niekas neverčia jų to daryti. Pastarųjų miestelyje gyvena daugiausia – apie 80 %. Galbūt, pridėjus jų tautiečio – estrados pažibos – balsą, šis skaičius taptų ir dar didesnis. Be to, dar esama lenkų, sentikių. Visi jie, regis, sutaria, gyvena taikiai ir vieningai. Nori papasakoti man savo istoriją, ir aš nežinau, su kuriais turėčiau eiti – grįžti į XVI amžių ir prisiminti Liublino uniją? Ar po 1831 metų sukilimo su sentikiais kolonistais atsikelti į Jonavą iš Rusijos gilumos? O gal pasilikti šiame laikotarpyje?

Kitame kambaryje išgirdusi per naktinę televizijos laidą tariamą miestelio vardą, trumpam dar sugrįžtu į šiandieną. Mandagi žurnalistė negaili pagyrų kraštiečiui rašytojui ir jo naujai knygai apie gimtinę. Grigorijus

Kanovičius tarsi negirdi pagyrų ir dėsto svarbiausią knygos misiją – rašydamas apie Lietuvos žydus jis gydo ne kitus, o save, stengiasi atsiprašyti tėvų, o kiti turi patys ieškoti savo santykio su šia miestelio istorijos dalimi, kol dar yra žmonių, kurių prisiminimai padėtų tai padaryti. Aš taip pat noriu pajusti savo santykį su praeitimi.

Ir iš dangaus ima kristi žvaigždės. Po vieną, po dvi... Ištiesiu rankas į dangų ir atrodo, kad viena jų įkrenta į delną. Tai tik raktų ryšulys, o žvaigždės vis krenta: 150 000 šešiakampių Dovydo žvaigždžių – į tarpukario Lietuvą, į šešias darbo dienas ir poilsio šventę – šabą. Jos krenta į medžius, įstringa jų šakose, leidžiasi į kaminus, atsimuša į senamiesčio gatvelių akmenis ir kiekviena skambėdama pradeda pasakoti savo istoriją, dainuoja savo romansą...

Viena jau spindi už lango, namelyje, prie kurio stoviu. Žinau, kad dabar turiu raktus ir galiu įeiti, todėl puolu ieškoti tinkamo. Iš tolumos atskuba nedidukas žmogus, mandagiai atsiprašo ir man pasitraukus įeina pro duris. Nustembu, kad jos neužrakintos. Visai šalia, už kampo, pašnibždom slaptomis istorijomis dalijasi du lietuviukai:

– Daktaras Bliumenfeldas nuėjo patepti vaikui akių.

– Nesąmonė, aš tavim netikiu.

– Man mama pasakojo.

– O kam jiems tepti akis?

– Kažkada seniai vienas aklas žydas dūrė į Kristų ant kryžiaus. Kai jam ant akių užlašėjo Kristaus kraujo, jis suprato, ką daro. Todėl ir tepa. Kad praregėtų...

Man darosi įdomu, todėl atsargiai praveriu duris ir įeinu. Ten gydytojas, jau rūpestingai apžiūrėjęs naujagimį, išsitraukia iš lagamino vaistų ir duoda juos neprašydamas atlygio. Staiga vėl trinkteli durys ir pasigirsta iškilmingas balsas:

– Taigi, mielieji, Dievo patikėtinis Codikas Cypkinas dėkoja jums, kad vykdote Dievo valią. Kai pasaulyje judėjų bus ne mažiau kaip rusų ir kinų, tada mes įkišim ranką į kišenę ir ištraukę parodysim visiems Izraelio priešams va šitokią grauženą, – ir pagarsėjęs Jonavos piršlys ranka pademonstruoja, ką reikės daryti.

Šeimininkai mandagiai padėkoja už sveikinimus ir ironiškai primena Codikui Cypkinui nepamiršti, kad šis gyvena svetimoje šalyje, todėl prieš išeidamas į gatvę išdidumą verčiau paliktų čia.

Aš taip pat išeinu į gatvę, mane pasitinka tokia pat išdidi žąsis. Netoliese matau turgaus aikštę, girdžiu prekeivius, besiderančius su miestelėnais, girdžiu, kaip arkliai pasagomis daužo grindinį ir skambina linksmą melodiją, o jų vežimuose išdėliotos įvairiausios prekės. Pasipūtusi plunksnuotė, atkrypavusi iki manęs, turbūt taip pat viena iš jų. Nenoriu įsilieti į šurmulį, todėl pasuku į kitą pusę prie žydų pradžios mokyklos.

Randu tinkamą raktą ir atrakinusi duris įeinu. Čia skleidžiasi jaunų žvaigždučių spinduliai. Klasėje kartu su rabinu mažieji skaito šventąsias knygas. Taip stengiamasi išmokyti vaikus gyvenimo tiesų, kad jie per daug nesisielotų dėl žemiškų nepatogumų ir nepriteklių. Ką tik jie baigė vieną ištrauką ir dabar rabinas laukia klausimų. Tas, kuris užduos patį sunkiausią, bus pagirtas. Rabinas džiaugiasi – klasėje pakyla daugelio rankos.

Mokyklos sienos, vaizdas pro langą man atrodo tokie pažįstami... Prisimenu, kaip prieš kurį laiką su bendraklase ieškojome žydų kultūros ženklų mieste. Pamačiusios žemėlapyje apsibrauktą pastatą adresu – Klaipėdos gatvė 44, nudžiugome: Dabar ten parduodami pigūs saldainiai! Ir nors buvusioji mokykla šiandien apvilkta modernių drabužiu, kurio kišenės prikimštos saldumynų, galbūt toks jos vaidmuo ne be pagrindo. Juk lietuviai sakydavo: nueisi į žydo parduotuvę ko nors nusipirkti, tai būtinai gausi namo parnešti saldainių vaikams – kiekvienas lietuvis turi savo žydą. O Jonavoje kiekvienas gyventojas jų turėjo net kelis: vienas apaudavo, kitas aprengdavo, trečias maistą parduodavo ir dar bet kuris iš jų paskolindavo pinigų ištikus bėdai.

Sutrinku, ar turiu savo ryšulyje bent vieną raktą nuo žydų krautuvės. Turėtų būti. Todėl tyliai išeinu. Kiek tolėliau visa eilė namų su durimis, atsiveriančiomis tiesiai į gatvę. Šios durys išduoda, kad jos neabejotinai saugo krautuvėlių turtą. Vienos durys praviros. Pažvelgiu. Ten siuvėjas savo gyvenimo romansui akompanuoja eikliu žirgu „Singer". Mikli adata jungia siūlo kilpas lyg jo paties gyvenimo akimirkas taip greitai, kad, rodos, nori visą miestelį aprengti. Kitoje gatvės pusėje – dar vienas muzikantas. Jis atsisėdęs lauke ritmingai kaukši plaktuku į bato pakulnę ir šypsena palydi lietuvių porą, su kuria ką tik kalbėjosi. Bandau išgirsti nueinančiųjų pokalbį:

– Man jis patinka, nors ir prie pinigo. Jei būtų mūsiškis, tai, žiūrėk, net nepasisveikintų su tokiais prasčiokais, o žydas gali ir valandą draugiškai kalbėtis...

Atsirakinu dar vienas duris. Spyna sunkiai pasiduoda, o įėjusi pamatau jų dar daugiau. Ant prekystalių, spintelėse išdėliotos spynos, net ant palangių – ir ten spynos. Ak, taip! Tikriausiai esu Kremnicerio parduotuvėje, apie kurią neseniai skaičiau knygoje „Miestelio romansas". Negaliu sulaikyti šypsenos matydama tokį „spynų namą". Atsidarau dar ir stalčių, tikėdamasi ten išvysti jų dar daugiau. Bet atrandu pluoštą laikraščių. Žvelgiu į praeities antraštes: „Išmušė žydų gimnazijos langus", „Šančiuose daužo žydų langus", „Dar tebemuša langus"... Pagalvoju, kad turbūt liūdna, kai tau išmuša langus, o tu nenori jų įstiklinti – juk kam investuoti į savo namus, jei tiki, kad ateis Mesijas ir visi žydai iškeliaus gyventi į Jeruzalę... Laimė, šie laikraščiai pažymėti svetimų miestų vardais, galbūt krautuvėlės savininkui jų atvežė giminės. Nežinau, ar byrėjo Jonavoje langai, tačiau girdėjau istoriją, kad vaikai, lietuviai, pro sinagogos langelį, kur moterys besimeldžiantiems nešdavo pietus, perdavė negyvą vištą. Toliau kantriai vartau spaudą. Viename laikraštyje rašoma, kad „Jonava dega", o šalia jo – lapelis su paskubomis išraitytu priminimu: labdaros draugija renkasi rytoj. Su tuo lapeliu rankoje ir sustingstu, kai nematytas vyras įžengia į vidų. Ne žydas. Jo klausiu:

– Čia jūsų parduotuvė?

– Parduotuvė čia buvo maždaug prieš šimtmetį, kai miestelyje gyveno daug žydų. Čia viskas buvo jų.

Dabar taip nėra... Aš, kaip ir tu, ieškau likusių žydų kultūros ženklų. Jis ištiesia ranką ir paėmęs mano rastą lapelį perskaito: Draugija? Jų buvo visoje Lietuvoje ir įvairių. Žydai šalyje elgėsi santūriai. Pats Prezidentas ir ministrai nešykštėjo jiems pagyrų už ištikimybę Lietuvos valstybei ir užtikrino, kad jų pilietinės teisės nebus varžomos. O žydai visuose miesteliuose buvo vieningi, stengėsi padėti vieni kitiems. Net Jonavoje susikūrė žydų labdaros draugija.

– O kam jie padėdavo?

– Neturtingiems miesto ir valsčiaus žydams. Paprasta. Jei labai reikėdavo, ir lietuviams pinigų paskolindavo. Ką dar čia rašo?

Pašnekovas paima mano atrastą pluoštą laikraščių, o aš išeinu. Dabar tikrai tikiu, kad esu praeityje. Esu dėkinga jam už informaciją, bet kitus dalykus noriu pamatyti pati. Juk net žymus sostinės žydas Vilniaus Gaonas, kai jam apsireiškė angelas ir paklausė, ar nori, kad šis jam atskleistų visas paslaptis, atsakė: ne, aš noriu jas įminti pats.

Gatvė lyg apmirusi. Aušta. Miestelio kvėpavimas visai lėtas. Aš jau visai praradau laiko nuovoką ir tik matydama pasipuošusius vyrus, skubančius į sinagogą, spėju, kad šiandien – šabas. Šeštadienis. Lietuviai būriuojasi šalia krautuvėlių, pyksta, kad jos vis dar neatidarytos, kol kažkuris sumanesnis praneša –­ juk šventė. Tai jūs sekmadieniais malkas kapojat, o žydai niekada nedirbs. Ir iš tiesų – kol vyrai meldžiasi, moterys linksmai kalbasi viena su kita, pamačiusios praeinančius lietuviukus, kviečia pasivaišinti macais. Atpažįstu, kad tai jie – ­mano jau anksčiau sutikti baugių istorijų kūrėjai. Išsigandę ir dabar puola bėgti garsiai šaukdami. Aš irgi bėgu aidint kurtinančiam šauksmui, kol kitoje gatvėje prisėdu prie vieno namo prieangyje sėdinčių moterų. Ir kam aš bėgau? Juk žinau tas kvailas jų istorijas – neva žydai į macus katalikų vaikų kraujo įmaišydavę... 150 000 Lietuvos žydų kiekvieną savaitę... Tebūnie.

Šalia sėdi moterys, vilkinčios visai prastais drabužiais. O jų dubenėliuose lyg ir sriuba. Tačiau kokia? Iš vandens ir bulvių? Mama mokydavo niekada nežiūrėti į svetimą burną, todėl nusišypsojusi ir padėkojusi, kad leidžia ir man šalia prisėsti, žvelgiu į gatvę. O ten visais takeliais jau išdidžiai žengia šventiškai pasipuošę žydai. Jie vaikščioja, kalbasi. Ir šiame skurdžiame fone atrodo dar nepaprastesni, dar turtingesni.

Nenoriu niekam sukelti rūpesčių, todėl, kiek pasėdėjusi svetimo namo prieangyje, ruošiuosi eiti toliau. Bet niekur negaliu rasti savo raktų... Viena iš moterų, matyt, nusprendusi, kad aš ne vietinė (jei tik ji žinotų, kad aš iš kito laiko!), pakviečia dar pasilikti –­ tuoj čia pravažiuos žydų laidotuvių procesija: Kaip pasakoj. Nustembu pamačiusi baltus arklius, kurie dar tik artėja tolumoj. Iš tiesų nepaprastas vaizdas. Tiesia gatve jie veža mirusįjį į paskutinę gyvenimo stotelę – kapines kalnelyje.

– Jie ir laidoja kitaip. Kniūbsčius guldo, o duobę tik iki kelių iškasa, kad paskui anksčiau už katalikus į

Paskutinįjį Teismą prisikeltų.

Dienos laikas tirpsta ir aš, padėkojusi už įdomų pasakojimą, pakylu, bet nežinau, kur toliau eiti. Vėl einu atgal į miesto širdį. Nežinau, ką dar galėčiau čia pamatyti, – mačiau gimimą, mačiau mokyklą, darbą, mirtį... Pakeliu akis, matau, kad ir patys žydai rikiuojasi į koloną, lyg irgi ruošiasi kažkur eiti.

– Jūs kur? – paklausiu.

– Nežinau. Bet atgal jau turbūt nesugrįšim, – atsako vienas rikiuotės gale.

– O man galima kartu? – klausiu supratusi, kad irgi jau noriu išeiti.

Tačiau niekas man neatsako. Net prieš tai kalbėjęs žydas liūdnai pažvelgia į mane ir nusisuka.

Pasiryžtu vis dėlto eiti. Juk tylėjimas – sutikimo ženklas? Einu pažįstamomis gatvėmis vis tolyn, į patį užmiestį, pasuku pažįstamo Girelės miško link.

Aš nežinau, kas buvo paskui. Ėjau per daug nuo jų atsilikusi. Mane, nespėjusią dar pasukti į miškelį, apkurtino šūviai ir vokiški keiksmai. Bėgau nežinoma kryptimi. Supratau, kad tada, bėgdama kartu su vaikais, kuriuos žydė norėjo pavaišinti macais, pamečiau raktus ir dabar negaliu niekur įeiti. Aš nebeturiu, kur sugrįžti, nes visi, su kuo susitikau, jau lyg žvaigždės žiba danguje.

Vėliau mane rado žolynuose šalia to miško. Stambi rudmarškinė ranka judino, keikėsi, bet aš vėl užsimerkiau. Kažkas buvo apsiautęs mane švarku su prisiūta geltona dešimties centimetrų skersmens žvaigžde. O gal tai aš, nuraškiusi ją danguje, pati prisisiuvau, norėdama pasilikti bent tokį prisiminimą, nenorėdama prarasti visų žvaigždžių...

Ryto saulė juokdamasi sviedžia spindulį į veidrodį, šis pagauna jį ir meta jai atgal, bet kreivai. Spindulys nukrenta tiesiai man į akis. Pramerkiu jas, bet dar ilgai negaliu susivokti erdvėje. Tai, kas vyko šią naktį, man atrodo neabejotinai tikra. Ir miestas darosi vis artimesnis. Aš žinau, kodėl tūkstančiai žvaigždžių kas naktį budi virš Jonavos. Dabar aš žinau, kas tos žvaigždės. Pakeliu galvą jau nuo visai kito lietuvių literatūros klasiko poezijos knygelės:

Užmigo žemė. Tik dangaus
Negęsta akys sidabrinės.