1. Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina Jūsų lūkesčius?

3. Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos parodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina..." Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?

4. Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam", imitaciniam, negyvam?

5. Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!" – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.

I. Ir nieko nauja po saule... Tarsi civilizaciją formuojantys sociumai prieina tokį fatališką momentą, kai kultūros tradicijas ima organizuoti technokratiškas mąstymas: kultūros rinkoje nardo tik papilkėjusiais veidais, puikiai skaičius išmanantys asmenys, kurių pagrindinis tikslas – ne tik technologinę, bet ir dvasinę kultūrą paversti rentabiliu ekonomikos padaliniu. Taip kurpiamas vartotojiškas padaras – homo economicus. Nuolat kalama į galvą: alternatyvos nėra ir negali būti. O klausimas, kaip mokytis būti „žmogumi kaip žmogumi", nebeturi reikšmės. Tai tik tuščia, sakykim, konfucianistinė frazė. Homo economicus yra rinkos žmogus. Kadangi tai fatališka, rinkos formuotojai a priori atleidžiami nuo atsakomybės. Vienintelis jų rūpestis – kuo daugiau dalyvių (gamintojų ir vartotojų) įtraukti į rinką, užtikrinti „kultūros" tiekimo ir vartojimo balansą. Be to, „kultūringumas", „išsiauklėjimas", kaip ir sveikatos būklė, visuomenėje vis labiau tampa tik mados ir socialinio prestižo reikalu.

II. Kadangi nėra tokių „grynų" esačių kaip menas ir kultūra, o esti šių fenomenų kontekstai ir idėjos, fenomenai apmąstomi „reliatyvioje būtyje". Juk alksta ne kultūra, alksta žmogus. Vadinasi, bet kuri kultūros (meno) idėjų ir formų raiška priklauso nuo individo (kaip dorovinės esybės) ir visuomenės sąmonės būvio. Tačiau visuomenė kultūros nekuria, ji labiau yra reaktyvus organizmas, atliepiantis individo ir konkrečių bendrijų, tiesiogiai dalyvaujančių kultūros kūrime (ir vartojime), artefaktus. Taip formuojamas jos kultūringumas. Antra vertus, visuomenės kultūringumo raidos laipsnis, ta invisible hand (ar plaštaka), visada jaučiama ant kuriančiojo individo, bendrijos kupros. Bėda ta, kad visuomenė, fatališkai susitapatinusi su rinkos logika, į visus reiškinius (politinius, edukacinius, meno ar pan.) ima žvelgti tik per malonumo, naudos, ekonominės vertės, tačiau ne pažinimo aistros, atvirumo pasauliui kaip kosmui prizmę. O praradusi šį intelektualinį-dvasinį impulsą ir poreikį, ji virsta negyvybinga, segmentuota „publika". Visuomenė-publika, savo psichinės energijos (libido) aktyvacijai sužadinti (ak, ta žiebtuvėlių švieselių jūra!), be perstogės laukia vis naujos hedonizmo porcijos įšvirkštimo žemiau juostos. Tiesa, ši kultūrinė esencija pateikiama dailiose pakuotėse, pažymėtose „dvasingumo", „jausmo", „patriotizmo" ženklais.

Ką gi, kaip sakė Güntheris Andersas, „sensacingi šablonai tampa tikrąja realybe". O tokia isterijos gamybos kaina-dia­g­nozė – neurotinis klaikas būti išprievartautam. Būtina hospitalizacija. Tačiau kažkodėl prievartaujama sąmonė jaučia ne skausmą, o malonumą.

III. Visuomenė-publika kultūrą uzurpavo savo įgeidžiams ir kaprizams. Tad, patiriant vis stipresnį publikos haliucinacinių išgyvenimų poveikį, kultūrai (menui) turėtų būti palikta bent mažytė erdvelė galimybei apmąstyti ir teigti žmogaus (egzistencijos) santykį su pasauliu (daiktais). Tai yra ne tik įkainiais paremtu socialiniu produktu (vartojamąja preke), publiką maitinančiu salduoliais ir banalybėmis ar pasąmoninių simbolių bakchanaline pramoga. Kad toks kultūrinis kontekstas netaptų visų priimta mada, reikalingas nesuinteresuotumas, distancija ir stebėjimas, o ne panirimas, atspindėjimas, ekshibicionistinė ego demonstracija. Būtina ir tokiai atsakomybei įsipareigojusi kritika. Nes „priimta būti tuo ir tuo", atrodo, keičiasi taip pat greitai kaip „priimta nešioti tai ir tai", ir pirma turi su antra bendra tai, kad niekas, matyt, net ir mados veikėjai, nežino to beasmenio žodžio „priimta" reikšmės" (Robertas Musilis). Dar daugiau, prisiminkime Ciceroną, kuris interpretuodamas „kultūros" sąvokos ištakas kaip „dirvos įdirbimą", teigė, kad dvasią, protą būtina įdirbti taip, kaip valstietis įdirba žemę. Toks apibūdinimas verčia mus žvilgtelėti į žmogaus (individo) vidinio (dvasinio) pasaulio išskirtinumą bei jo tobulinimo (įdirbimo) reikiamybę. Taigi kultūra, jos produktai nėra tik paprasti savišvietos įnagiai ar vartotojiškai geidžiamos turėti „genialumo" ikonos. Tai ne tik ego deklaratyvumo ir šurmulio brendai (išnyrančios pasąmoninių kompleksų mitologemos), siekiant realizuoti sėkmingą projektinę vadybą. Tai ne tik mūsų veiduose (Viešpatie, kažkoks amžinas paauglystės sindromas!) įrašyti, vaizduotę ir atmintį persmelkę konstruktai, skirti lengvai virškinamoms manipuliacijų aukoms. Pasikartosiu: kultūra, visų pirma, sąmonės įdirbimas, kai modeliuojamame kontekste telpa jausmo (vadinasi, ne jutiminio fakto), mąstymo (vadinasi, estetikos), argumentacijos (vadinasi, kritikos), distancijos (vadinasi, paslapties) segmentai. Tai egzistencinė ir pažintinė strategija būti, o ne tik taktika patenkinti sociumo psichosomatinius poreikius.

IV. Keletas minčių atsakant į klausimą: kokie (kultūros kaip fenomeno) reiškiniai, ženklai (taigi tendencijos) kelia nerimą:

a) visuomenė-publika, tapusi rinkos šeimininke, iš kultūros gamintojo agresyviai reikalauja prekės – reginio, kuris (be mąstymo ir susimąstymo) atitiktų jos kolektyvinius (pasąmonės?) perversiškai stiprius afektus ir, sunaikinęs visus atsitiktinumus, apvaisintų ją masiniu malonumu. Šis keistas religiškumas žudo individo sąmonės pažintinę ir estetinę (vadinasi, ir kritinę) struktūrą. Imame alsuoti jusliniu vienodumu, primityviu stereotipiniu sustabarėjimu, išaugančiais į pompastiką, deklaratyvius mitus, sentimentalumą, kurį, manyčiau, taikliai apibūdino R. Musilis: „Visiems „jausmingiems" žmonėms būdinga teikti pirmenybę jutimo faktui, o ne pačiam jausmui";

b) taip kuriamas kultūros kontekstas tampa dažnai represyvus kuriančiojo atžvilgiu, t. y. mažutė rinka (ak, ta duona kasdieninė) ir negausus jos žaidėjų būrys tiesiog verčia jį prisitaikyti ir įtikti. Tokioje aplinkoje pranašumą turi ne idėjų žaismė, stilistikų kova, mokyklų varžymasis, o „ekspertai" ir kontroliuojančios, dalijančios finansinius srautus valdžios institucijos. Matyt, tai objektyvu, bet šiek tiek liūdna, kai į kultūrą norisi žvelgti kaip į dinamišką, gyvybiškai atsinaujinantį, neprisitaikantį prie senų patogių išnarų, standartų reiškinį, t. y. fenomeną, pasiduodantį sokratiškai ironijai ir refleksijai;

c) gaila, jog ir meno kritika („kritikų draugija") neretai balsu atliepia publikos užgaidas, t. y. prisitaiko prie jos „patinka-nepatinka", „veža-neveža" būsenų ar tarnauja apibrėžto rato užsakovų (turbūt ne iš idėjos?) norams ir preferencijoms. Kitaip tariant, kritika tampa kūrinių atžvilgiu deklaratyviai anotacinė. Kartais susidaro įspūdis, kad ji sąmoningai atsisako kultūrinio konteksto raiškos formų apmąstymo. Vadinasi, ir pačių kritikų idėjų, jų „mokyklų" tarpusavio rungimosi.

2. Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?

T. S. Eliotas „East Coker" Kvartetų dalyje stipriai rėžė: „For us, there is only the trying. The rest is not our business" („Mums skirtas tik mėginimas. Visa kita – ne mūsų reikalas"). Kad ir ką beplepėtum, gyvenimas vietoje nestovi. Tikrai įsiminė ne vienas kultūros įvykis, reiškinys. Visų pirma, poetiniai tekstai ir jų nemažai. Tiesa, norėčiau paminėti „sąžiningai stebėtojiškos" distancinės estetikos kūrinius, kurie vertė mane susimąstyti: tai Romo Daugirdo knyga „Mėnulio dezertyrai" ir kompozitoriaus Tomo Kutavičiaus kūrinys „Dieviškas šėlas" fortepijonui ir simfoniniam orkestrui.

P. S. Jei jau už kultūros konteksto pasaulyje neįmanoma veikti, tai gal galima bėgti nuo „kultūros", kuri vis labiau darosi tik socialinių, psichosomatinių publikos poreikių (pa)tenkinimo įrankiu. Tai yra tapti individu ekstrapasauliečiu (socialinio antropologo Louis Dumont'o sąvoka) paliekant visuomenę. O iš pradžių – bent nesocialiu mintyse.