1. Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina jūsų lūkesčius?

Labai jau sudėtinga įvardyti, ko lietuviškame mene trūksta. Paprasčiau pasakyti, ko ten gerokai per daug – meno. Padūsavimų, balsų tyruose, rožių žiedų ir kitų gražių dalykų. Meno, kaip jį vadina dvasingumo versmėmis trykštančios lietuvių kalbos mokytojos, tebesigraudinančios nuo Šatrijos Raganos ir tebenagrinėjančios Sarbievijų su tikėjimu, kad joms dievybė už tokį spektaklį paplotų. Tiesa, mokykloje tebuvau mokytas būtent literatūros grožio, todėl apie dailę, teatrą, kiną ir kt. nelabai ką išmanau. Bet kužda širdis, kad dėl dvasingumo ir ten panašiai. Tad taip, nūdienos menas lūkesčius pateisina net daugiau, nei reikia.

2. Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?

Dažniausiai pakanka atsiversti bet kurį kultūrinį leidinį ar internetinį puslapį – iškart sukrečia. Labai intensyviai laukiau Mantvydo Leknicko pirmosios knygos, bet ji išėjo, todėl dabar jau nieko nebelaukiu.

3. Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos parodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina..." Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?

Savaime aišku, nevertina. Dėl dviejų priežasčių – pirma, dažniausiai nauji kultūriniai pasirodymai nebūna verti vertinimo; antra – knygos išleidimas, parodos atidarymas ir t. t., jei tai gera knyga ar paroda, ar dar kas – tik dalis įvertinimo. Esminė problema, kad, vadinkime šiandienos terminais, vartotojams to visiškai nereikia. Būtent todėl ir nereikia – nes tikros kultūros neišeina vartoti ar nusipirkti ir turėti: ji yra arba ne. Tai veikia netgi su bakterinėmis kultūromis.

4. Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam", imitaciniam, negyvam?

Idėja galėtų būti neprasta, t. y. kultūros skatinimas iš valstybės pusės. Tačiau, žinoma, yra šiokios tokios grėsmės; maža to, neaišku, kokie projektai bus finansuojami ir kam teikiama parama – labai lengvai vietoj kultūros galima priauginti runkelių. Vis dėlto nėra to blogo – turėtume sulietuvintą van Gogho saulėgrąžų variantą.

5. Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!" – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.

Džiugina meteorologiniai, nerimą kelia stichiniai. Būčiau linkęs nujausti, kad rytoj galbūt lis, ir naujausios kultūrinės bei meninės hidrometeorologijos skyriaus tendencijos tai beveik patvirtina. Gal taip gudri gamta sprendžia šiuolaikinio kultūrinio smogo ir smulkiųjų meno dalelių pertekliaus ore, kuriuo, leiskite priminti, visi kvėpuojame, problemą.