Poetas, eseistas Rolandas Rastauskas: „Istorijoje, deja, liks viskas“

1. Kaip jaučiatės žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojęs? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas, ar mėginote kaip nors jose dalyvauti?

Eugenijaus Maciaus nuotrauka

Iškart prisipažinsiu – labai mėgstu detaliai studijuoti ir čia pat (dažniausiai kavinėse) reflektuoti įstabųjį „Žmonių" ir „Stiliaus" figūrantų pasaulį. Kažkada paleidau žmonėms šūkį: „Jeigu tavęs nėra žurnale „Žmonės", tu – ne žmogus." Kūrybos, žinoma, tai neveikia, nors glamūras, be abejo, yra labai gražus. Grožis per se! Kartais (kad ir Editos Vilkevičiūtės fotosesijos!) – bauginamai gražus, nors trendžio niekad nepainiočiau su dendžiu. Politikos scena čia stipriai atsilieka, nors titaniškomis Herkaus Kunčiaus pastangomis šis tas ir nuveikta. Bet veidai vis tiek ne tie. Ir kūnai, neslėpsime, ne tie. Kur valdo roleksas ir botoksas, be implantų man itin nejauku. Kas nukniaukė mano implantus?

2.Kaip gyvenate savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?

Su draugais jaučiuosi lengvas nelyginant Nerijus Juška, tarp kolegų – it alpinistas, pakibęs tarpeklyje. Konkurenciją jausčiau būdamas tenoras... O dabar...

3.Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?

Laikas, kadangi ten ją dar kas nors, nemigos kamuojamas, perskaito ir net pakomentuoja. Rankose maloniausia laikyti „Naująjį Židinį-Aidus". „Knygų aidus", deja, jau mažiau. Bet vis tiek malonu. Dar. Gaila, kad Vertėjų sąjunga neleidžia vertimų žurnalo.

4.Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?

Na, kažkada buvau labai arti LIFE, pastarasis liko nepralenktas. Degančiom ausim klausiausi pirmųjų „Vilnius Jazz" koncertų. Gyvenimas provincijoj kino ekraną sumažino ligi cigarečių ar degtukų dėžutės, šiemet iš pirmos eilės Liuksemburge žiūrėtas paskutinis Woody's Allenas labiau šiurpino ir glumino, negu glostė ir guodė. Žodžio „renginys" apskritai nevirškinu. Profesionaliajam menui reikalinga profesionali publika. Ar tokią turim? Vargu bau.

5.Įsteigtoji Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?

Remti visas, vadinasi, esmingai neremti nieko. Tokia strategija pasmerkta. Lietuva gali suskambėti („ES skambiausioji styga") ir sužibėti tik aukštosios kultūros dėka. Vadinasi, investuoti reikia į talentingiausius. Viena Urmanos arija ar keli Gražinytės-Tylos mostai kraštui atneša naudos nesakysiu kiek kartų daugiau už ką. Nesuprantu, ką reiškia „moralinė valstybės parama". Kas tai? Premjero kalėdaitis?

6.Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?

Klampus klausimas. Nustebino Eglės Paulinos Pukytės „Bedalis ir labdarys" –­ itin grakščiai sustyguota „oratorija" apie emigracijos kloakas ir stigmutes. O svarbiausioji penkmečio knyga, manding, Tomo Venclovos „Visi eilėraščiai" –­ švyturys poezijos audrose pasiklydusiems laivams. Pagal svarbą kažkur visai netolie­se –­­ kapitaliniai Zenono Norkaus veikalai. Teatre – Oskaro Koršunovo „Žuvėdra", kurią galima atlikti pagal iškvietimą kad ir privačiame apartamente, parkelyje ar palėpėje. Pritrenkė Luko Geniušo interpretuojamas Chopinas. Dimos Golovanovo fortepijoninės improvizacijos. Šarūno Nako radijo esė. Ir, be abejonės, Valdo Ozarinsko „Juodoji pagalvė". Pastaraisiais metais Edvido Žuko dėka turėjau laimės artimiau pabendrauti su Pranu Gailiumi – štai šitas a Samogitian in Paris paliko tikrai neišdildomą įspūdį. O istorijoje, deja, liks viskas.

7.Kokia Jūsų, kaip kūrėjo, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų prišaukiančių kūrybinę sėkmę?

Tarnaudamas dienraščių lyderiui, dešimt metų kiekvieną penktadienio rytą per keletą valandų parašydavau esė, nereikalaujančią jokių ypatingų taisymų. Taip gimė „Kitas pasaulis" –­ praėjusio amžiaus pabaigos mano penktadienių Summa. Dabar taip nebemoku: frazė ilgėja, vingrėja, galop it gyvatė ima ryti pati save. Rašyti galiu anaiptol ne visur. Geriausiai sekdavosi viename vaikų kambarėlyje, kuriame niekada negyveno vaikai.