Kiekviena biblioteka ir skaitykla turi savitą, sudėtingą socialinį gyvenimą. Nuolatiniai skaitytojai buriuojasi, kas rytą laukia, kol biblioteka atvers duris, nes gyvenimas už jos ribų tiesiog per daug triukšmingas, per daug žmonių, sirenų ir blyksinčių šviesų. Bibliotekų sienos suteikia prieglobstį, savitą mikrokosmą. Didelę socialinio gyvenimo dalį sudaro bibliotekininkės, kurių biurokratinis dosnumas kartais sutaupo delspinigius ar atveria duris į puslapius, kurie antraip būtų užversti. Yra ir bibliotekos simpatijų, kurių šiukštu nereikia kalbinti, tik nuolat bandyti pagauti jų žvilgsnį. Kartais tik jos ir palaiko valią keltis anksti ryte ir ateiti dirbti. Yra tokių, kurie šiušina ir laido piktus žvilgsnius, jie pareigingesni nei bibliotekų darbuotojos. Dar viena kategorija – bendražygiai: nebūtina pažinoti, bet jų buvimas ir akivaizdus stresas (plaukų rovimas, dūsavimas, kompulsyvus kasymasis ar dažnos rūkymo pertraukėlės) ramina. Ir galiausiai bibliotekų mik­ropasaulį užpildo sargas ar budinčioji, kurie, atrodo, vieninteliai mato tave, ateinantį anksti ryte ir išeinantį vėlai naktį, ir įvertina (bet nebūtinai vertina) tavo pastangas, kančias.

Knygos, elektroniniai ištekliai – tai tik dalis bib­liotekų traukos. Yra ir kitų svarių klausimų. Tarkim, ar yra kavinė ar kavos aparatas? Geriamo vandens fontanėlis? Daiktų saugykla? Rūbinė? Minkštos kėdės? Ar toli reikia eiti norint papietauti? Ar yra pažįstamų, kurie blaškytų, ar tų, kurie motyvuotų?

Aprangos stilius taip pat svarbus, nors biblioteka ir yra demokratinė erdvė, kurioje kiekvieno troškimas sužinoti vienodai reikšmingas. Pompidou centre esanti viešoji biblioteka veikia iki 22 valandos (matuojant Paryžiaus bibliotekų standartais, tai ilgos darbo valandos). Neretai norint į ją patekti reikia laukti eilėje, bet įėjus laukia tipiška prancūziška égalité: visi šviečiasi ir geria prastą 50 centų kavą iš automatų, o pasilenkęs po stalu pamatysi ir suplyšusius sportbačius (pro skyles prasišviečia suplyšusios kojinės), ir dar nenunešiotą „Chanel“ batelių odą. Nemažai dirbu Britų bibliotekoje Londone, kurios skaityklose visi tiek į save, tiek į aplinkinius žiūri per rimtai. Čia sėdi eilės tvarkingai išlygintų marškinių po kašmyriniais megztukais ir apvalių akinių, kurie visgi negali paslėpti iš padilbų žvelgiančių akių. Socialinis gyvenimas minimalus: visi stojiškai palaiko vienas kitą, geležinis susikaupimas, ir jauti dėkingumą, kai sargai ateina paplekšnoti tau per petį ir priminti, kad skaitykla uždaroma po 10 minučių.

 

Rimvydo Strielkūno nuotrauka

 

/ / /

Kartais mane apima antropologinis smalsumas, o gal labiau poreikis švaistyti laiką žiūrint, kas vyksta kitų sėdinčiųjų skaityklose kompiuterių ekranuose. Šiandien vienas vyrukas gal dvi valandas niekaip nenuleido akių nuo to paties puslapio ekrane, kuriame galėjau įskaityti tik vieną didelėmis raidėmis parašytą žodį – „Įvadas“.

Pastaruoju metu, kai reikia paskubomis kaišyti disertacijos spragas, aš irgi kartais stringu ties įžanga ir daugiau nebepasistumiu. Bet gal strigti ties įžanga nėra blogai. Išties kokia nuostabi vieta strigti, – bib­lioteka, įžanga, tyla. Pradžios romantika. Gal todėl žmonės ir laukia prie bibliotekų durų, veržiasi vidun, nes čia saugu nežinoti, tą patį puslapį skaityti pusvalandį, valandą ar dvi. Čia visi atėjo kažko sužinoti, vien įėjimo į biblioteką veiksmas yra revoliucinis – tai pripažinimas, kad kažko nežinai. Ypač dabar, kai internete skandina komentarai, nuomonės, o socialiniuose tinkluose – dažniausiai niekam neįdomios nepažįstamųjų problemos.

Bibliotekos ir pats mokslas iš esmės yra destruktyvūs. Dažniausiai skaityklas paliekame sugriautu pasitikėjimu, nes viskas, kuo tikėjome iki tol, paneigta naujos knygos ar straipsnio. Žinios ir mokslas yra eksponentiškai auganti hidra, jos galvoms ir inovacijoms nėra galo, supratus vieną mokslinį straipsnį, vietoje jo atsiranda dar penki. Nerekomenduoju eiti į biblioteką, jei nesate pasirengę keisti nuomonės, mąstymo, atnaujinti žinių. Kenkia sveikatai, lieka tik piktintis, kad pasaulis ne toks, koks buvo.

Atrodo, nežinoti sau leidžiame tik bibliotekose ir gūglindami. Koks intymus mūsų santykis su internetinėmis naršyklėmis: patikime joms savo didžiausias paslaptis, slaptą smalsumo šerdį. Naršymo istoriją slepiame net nuo draugų ar mylimųjų, nežinojimas yra gėdingas. Kai ekspertiškumas, specializacija ir pasitikėjimas savimi lemia ne tik profesinę sėkmę, bet neretai tampa ir vieninteliu matu, pagal kurį esame vertinami kitų, nežinojimas yra savo pažeidžiamumo ir ribotumo pripažinimas.

Prisimenu prieš daugiau nei 10 metų filosofiją dėsčiusį Vytautą Radžvilą sakius, kad jis supranta viską. Kokį įspūdį toks pasitikėjimas padarė mano jaunai galvai ir koks nebrandus atrodo dabar. Kai pati pradėjau dėstyti studentams, toks visažiniškumas viliojo. Bet jis apgaulingas, saldžiai glosto savimeilę ir palengva nuodija smalsumą. Užtruko, kol supratau, kad ne tik normalu, bet ir naudinga pasakyti kitiems: „Atleiskit, nesu tikra, pasitikslinsiu ir sugrįšiu prie šio klausimo kitą savaitę.“ Tai edukacinis metodas. Pažeidžiamas, ribotas dėstytojas padeda sukurti mokymosi bendruomenę, o ne hierarchiją.

Tas pat galioja ir tarpusavio santykiuose, ir politikoje. Visažiniai politikai, kurie mano galintys užimti bet kokius postus – Vilniaus mero ar teisingumo ministro kėdes, – galbūt lengvai sukuria pirmą įspūdį, bet, žvelgiant iš perspektyvos, atrodo nebrandžiai. Žinoma, tokia yra modernios politikos dalis, politikai karjeristai turi paskleisti rinkėjams miglą, įtikinti, kad yra kvalifikuoti. Štai neseniai į JAV Atstovų rūmus išrinktas respublikonas George’as Santosas melavo, kad yra baigęs universitetą ir dirbo prestižiniuose bankuose. Viskas tik todėl, kad įtikintų kitus tariama kvalifikacija. O juk tinkamas savo ribų įvertinimas irgi yra kvalifikacijos dalis. Jausdamiesi antžmogiais, kurie gali padaryti bet kokį darbą, jie negali pripažinti, kad reikės kitų pagalbos, žinių ir įžvalgų.

/ / /

Žaidimas visažiniams. Kartu su keliais kolegomis išsirikiuokite į eilę ir už 10 metrų nubrėžkite liniją ant žemės. Kiekvienas turi įvardyti savo srityje svarbią knygą ar mokslinį straipsnį, kurio nesate skaitę. Išgirdę kiekvieną tokį veikalą, visi, kurie taip pat jo neskaitė, turi žengti žingsnį į priekį. Žaidimą laimi pirmas peržengęs liniją, t. y. neperskaitęs daugiausiai svarbių knygų. Laimėtojui kitą rytą leidžiama pačiam pirmam ateiti į biblioteką.

Marija Antanavičiūtė – politinių mokslų doktorantė, akivaizdžiai per daug laiko praleidžianti bibliotekose.