Povilas Andrius Stepavičius. Atsimenam, primiršom, užmiršom

2018-ieji Lietuvai atnešė ne tik šimtmečio minėjimo iškilmes bei įvairius smagumynus, bet ir savotišką dilemą. Dabar kiekvieni metai po 2018 m. bus šimtmečio metais (ir taip bus iki 2040 m.). Vadinasi, kiekvieni metai bus nenumaldomai susiję su tarpukario Lietuvos Respublika. Tai aiškiai parodo ir kasmet Seimo paskelbti atmintinų metų sąrašai. Žinoma, nereikia šių eilučių autoriaus žodžių priimti pernelyg rimtai. Seimo paskelbtieji atmintinų metų sąrašai yra natūrali valstybės politikos dalis – jie rodo, ką valstybė mano esą svarbu atsiminti jos piliečiams. Beje, šie sąrašai neretai tampa įvairių projektų ir idėjų postūmio garantais.

Tačiau ne vien valstybė nustato, ką žmonės turi atsiminti. Ši galia gal net labiau turėtų priklausyti patiems piliečiams. Ginčai dėl K. Škirpos, J. Noreikos-Vėtros, P. Cvirkos, senesni ginčai dėl Žaliojo tilto skulptūrų ir dar daugelis pavyzd|žių galėtų puikiai iliustruoti minėtą mintį. O ką jau kalbėti apie istorinės architektūros išsaugojimo batalijas! Tad iš tiesų būtų galima sakyti, kad žmonės yra aktyvūs jiems svarbios istorijos puoselėtojai, pasakotojai bei skleidėjai. Tačiau nei valstybė, nei jos gyventojų aktyvumas visko aprėpti negali. Beje, jiems to daryti ir nereikia, kadangi tuo užsiima istorikai, kurie primins pamirštus, užmirštus ar primirštus įvykius, juos suaktualins ir argumentuos. Šią mintį norėčiau pagrįsti trimis skirtingais Lietuvos istorijos įvykiais, būtent apimančiais savotišką tripakopę atminties sistemą: atsimenam, primiršom, užmiršom.

 

Gyčio Norvilo nuotrauka
Gyčio Norvilo nuotrauka

 

Pirmasis įvykis, apie kurį, būtų galima sakyti, atsimenam. 2019 m. žymi net 450-ąsias Liublino unijos metines. Įvykis žinomas beveik kiekvienam. Atsimenamas dviprasmiškai. Vieni jį suvokia kaip Lietuvos valstybės tragedijos pradžią, kiti – kaip neišvengiamą to meto politinį sprendimą, dar keliais šimtmečiais pratęsusį LDK gyvavimą. Šia proga buvo surengta nemažai renginių: Valdovų rūmuose nuo liepos 6 d. (sic!) iki gruodžio 1 d. eksponuojamas Jano Mateikos paveikslas „Liublino unija“, apie Liublino uniją skaitytos paskaitos, rengtos diskusijos ir t. t. Galiausiai jubiliejų savotiškai papildė kita Valdovų rūmuose surengta paroda apie garsiausią LDK giminę – Radvilas. Joje pristatoma giminės istorija susieja itin skirtingus Lietuvos istorijos laikotarpius. Susidomėjimas tiek J. Mateikos paveikslu, tiek Radvilų paro­da rodo, jog šiuos dalykus (t. y. Lietuvos istoriją po Liublino unijos) pradėjome priimti kaip savus. Pradėjome juos minėti, atsiminti, domėtis, kalbėtis, matyti ir galbūt net jausti. Apie jutimą kalbu visiškai rimtai.

Antrasis šiek tiek primirštas įvykis susijęs su Vilniumi. 1919 m. spalio 11-ąją po 87 metų pertraukos atidarytas Vilniaus universitetas. Tiesa, tuo metu jis buvo pervadintas Stepono Batoro universitetu. Ir nereikia slėpti, kad tai lenkiškas universitetas lenkų okupuotame Vilniaus mieste. Tačiau, žiūrint iš miesto istorijos perspektyvos, įvykis, atrodo, tikrai reikalauja šiek tiek daugiau, nei būti primirštas. Visgi į Vilnių tuo metu grįžo studentai (tai reiškia ir studentišką gyvenimą!), profesoriai bei mokslininkai. Kūrėsi tyrimų centrai ir kitokios mokslinės institucijos. Vilniuje mokėsi ir dirbo tokie žmonės kaip visų mėgstamų tarpukario Vilniaus nuotraukų autorius J. Bułhakas, dailininkas F. Ruszczycas, visiems puikiai pažįstamas Cz. Miłoszas, prof. Edvardą Gudavičių įkvėpęs istorikas H. Łowmiańskis ir kt. O Lietuvos istorijoje ieškantieji lietuvių tikrai jų ras ir tarpukario Vilniaus universitete. Net jei universitetas ir nenusipelno tapti Lietuvos istorijos dalimi, tikrai nusipelno didesnio dėmesio, kadangi neišvengiamai yra Vilniaus miesto istorijos dalimi. Šiuo atveju, lyginant su Liub­lino unija bei Radvilomis, Stepono Batoro universitetui kol kas nebuvo skirta deramo dėmesio.

Galiausiai trečiasis, užmirštasis, įvykis. Apie jį patys istorikai nedaug težino, kadangi tai labiau vieno paminėjimo klausimas. Bet vis dėlto prieš 800 m. (1219 m.) tokioje Lietuvos ir Haličo-Voluinės sutartyje tarp stipriausių Lietuvos kunigaikščių (ir Mindaugo) paminėta pirmoji Lietuvos moteris – Šiaulių žemės kunigaikštienė Plikienė. Nors jos paminėjimas galbūt yra išimtis senojoje mūsų istorijoje – mirus vyrui (Plikiui), ji veikiausiai atstovavo pilnametystėms nesulaukusiam sūnui ar sūnums, tai vis tiek yra svarbus ir įsimintinas faktas, rodantis, kad tam tikromis aplinkybėmis moteris galėjo figūruoti tarp to meto valdžios atstovų. Kaip būtų smagu, jei šie metai būtų buvę paskelbti Lietuvos moterų metais. Tačiau tą faktą užmiršome, jo nesuaktualinome ir neišgarsinome. Nors apie šią sutartį, Mindaugą ir XIII a. žino vos ne kiekvienas lietuvis.

Dėl to tikrai nereikia savęs plakti. Akivaizdu, iš istorinių įvykių raizgalynės nėra taip lengva išsipainioti (prisiminkime siautulingus ginčus dėl K. Škirpos ar Vėtros). Svarbu suprasti ir tai, kad tam tikros istorijos atkarpos suaktualėjimas (šiuo atveju tarpukario Lietuvos) gali užgožti kitas svarbias sukaktis. Visko juk neatsiminsime, tačiau svarbu bent jau tyčia neužmiršti.