Prodiuserė Ana AblAmonova: „Svarbiausia yra išbaigtumas ir kokybė“

1. Kaip jaučiatės žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia Jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojęs? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas, ar bandote kaip nors jose dalyvauti?

Vytauto Vepšto nuotrauka

Veikia daugelis veiksnių. Stengiuosi žiūrėti kuo plačiau ir atsirinkti tai, kas man yra svarbu ir atrodo vertinga, pasiduodu tik svarbiai ir vertingai įtakai. Politinėse diskusijose aktyviai nedalyvauju, politinių peripetijų neišmanau, todėl negalėčiau argumentuotai reikšti savo pozicijos. Galiu vadovautis tik kukliomis žiniomis ir nuojauta. Nuojauta kužda, kad yra nemažai informacinių manipuliacijų. Neišmanau – nediskutuoju. Užimu stebėtojos poziciją.

2. Kaip gyvenate savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?

Geri darbo rezultatai yra pati geriausia reklama, propaganda ar kaip tai bepavadintume. Ir jei viskas palaipsniui įsisuka – tereikia spėti su viskuo susidoroti. Perdėta propaganda gali turėti ir neigiamo atspalvio. Didesnį malonumą teikia gerų rezultatų sukūrimas nei „veiklos propaganda". Žinoma, komunikacija, senų ryšių palaikymas ir naujų mezgimas yra labai svarbu – bet juk tai yra kasdienė prodiuserio duona, gerų rezultatų kūrimo technologija.

Savo vykdomos veiklos aplinkoje –­­ Lietuvoje, Europoje, šiuolaikinėje operoje, prodiusuojant, tarp įdomių ir talentingų žmonių – jaučiuosi labai gerai. Tikriausiai tai yra didelė laimė atrasti aplinką, kurioje save gali geriausiai pritaikyti. O konkurencija –­ sveika motyvacija permąstyti ir galbūt atnaujinti arba pakoreguoti savo darbo pobūdį, principus, tikslus, metodus, pažiūras.

3. Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?

Taip, skaitau. Daugiau internete, bet popierinius taip pat dažnai pavartau: internetinius skaityti patogiau (greičiau, plačiau), popierinius maloniau (lėčiau, ramiau). Manau, kad reikalinga tiek viena, tiek kita forma. Sprendimus dėl formos, sklaidos kanalų ir tiražų tikriausiai turėtų veikti tikslinė auditorija ir konkreti konkretaus leidinio situacija. Popierinė žiniasklaida tikrai turėtų savo auditoriją, juk nemažai žmonių vis dar nesinaudoja jokiais internetais. Arba bent jau popieriniai leidiniai galėtų išlikti kaip maloni ramaus „kultūrinimosi" forma (pvz., kaip apsilankymas teatre).

4. Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?

Sąrašėlis įstaigų ir projektų, kurie domina, yra. Stebiu jų veiklą, repertuarus ir visada stengiuosi apsilankyti ten, kur atrodo intriguojančiai. Visada intriguoja ir naujos, nežinomos iniciatyvos, vardai, premjeros, sumanymai. Manau, įvairovė yra gerai. Nenorėčiau priešinti profesionalaus meno ir pramogų kultūros. Svarbiausia yra išbaigtumas ir kokybė. Su malonumu apsilankau tiek vienokio, tiek kitokio pobūdžio renginiuose. Juk tiek vieno (vadinamosios pramogos), tiek kito (vadinamojo meno) kokybiška realizacija reikalauja nemažų pastangų ir puikaus srities išmanymo. Ir, manyčiau, šioms sritims yra ko pasimokyti vienai iš kitos.

5. Įsteigtoji Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, Jūsų manymu, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?

Nežinau atsakymo į šį klausimą. T. y. kažkoks bendras supratimas yra –­ daugiau ar mažiau visi žinome apie vienos ar kitos srities būklę. Tačiau ar egzistuoja objektyvus situacijos įvertinimas? Jis yra būtinas –­ būtina objektyvi, plati informacija, supratimas, kur esame stiprūs, kur yra mūsų kultūros silpnybės, kokių yra galimybių ir grėsmių. O jau valdant visą šią informaciją turi būti suformuota racionali strategija: sprendimai, ką galima pagerinti, palaikyti, kuo dabar galima save reprezentuoti, į ką investuoti ir kantriai laukti rezultatų. Tuomet bus aišku, kokiai sričiai kiek ir ko trūksta. Ir parama (finansinė, moralinė, reklaminė) nebūtinai turi būti skirstoma pagal sritis. Juk gali būti sukurtos bendros (kad ir edukacinė) strategijos, apimančios visas kultūros sritis. Modeliai ir idėjos gali būti įvairios. Tačiau jų parinkimas turi būti pagrįstas rimta situacijos analize ir remiantis šia analize sukurta strategija.

6. Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?

Per metus tokie „nušvytimai" aplanko vieną du, geriausiu atveju tris kartus. Kad juos patirčiau – reikia pamatyti ir išgirsti nemažai visokiausių veikalų. Džiaugiuosi, kad tokie „nušvytimai" apsireiškia ne tik lankantis renginiuose, bet ir juos kuriant. Per pastaruosius 2013–2014 m. didžiausią įspūdį paliko olandų trupių „Wunderbaum" ir „Ro Theater" šiuolaikinės operos festivalyje Roterdame pristatytas visiškai nemuzikinis spektaklis „The New Forest: De Komst Van Xia". Paveikė ir LMTA simfoninio orkestro koncertas „Kablio" riedlenčių parke, prie kurio inicijavimo teko prisidėti. Euforijos jausmas dažnai aplanko ir pirmose būsimų spektaklių bendrose repeticijose – tuo metu, kai pagaliau visi kūrėjai ir atlikėjai susitinka vienoje aikštelėje ir prasideda kūrinio lipdymas.

Na, o svarbiausiu penkmečio įvykių įvardinčiau NOA festivalį. Man šis kūrinys labai svarbus ir reikšmingas. Vienaip ar kitaip paveikęs įvairius likimus. Mano tikrai.

7. Kokia Jūsų, kaip kūrėjo, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų kūrybinei sėkmei prišaukti?

Lanksti ir griežta, bet visada intensyvi. Yra slaptų ritualų, žinomų tik man. Vadovaujuosi logika, patirtimi ir ypač nuojauta. Manau, pagrindinis sėkmės garantas – darbas. Stengiuosi pamatyti galimybes ir jas visada išbandyti. Nepabandę ir nepadarę niekada nesužinosime, kas būtų, jeigu...