Prozininkas, skulptorius Mykolas Sauka: „Kūryba yra kurmio darbas“

1. Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina jūsų lūkesčius?

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Mano lūkesčiai lietuviškam menui niekada nebuvo dideli, nes niekas jų nekilstelėjo. Stereotipai apie Lietuvos literatūrą, dailę, kiną dažniausiai pasirodo esą teisingi: nyku, lėta, lyriška, prigesę, be siužeto – nuobodu.

Trūksta priešingų dalykų: dramos, įtampos, fabulos, kraujo, sprogimų. Dar daug kur stinga intelektualumo. Taigi intelektualių sprogimų.

Labai gerai, kad Lietuvoje yra geras interneto ryšys, todėl galiu susipažinti su užsienio literatūra, daile, kinu ir kitomis meno rūšimis. Internetas patenkina lūkesčius.

2. Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?

Ką tik pažiūrėjau gerai išreklamuotą Paolo Sorrentino filmą „Jaunystė“. Jis tiesiog įtartinai man patiko. Per daug patiko. Taip labai patiko, jog antrą kartą turbūt patiktų mažiau.

Kažko laukti man neatrodo teisingas užsiėmimas. Kultūros lobiai begaliniai, tik reikia apsispręsti, kas domina, ir gilintis į tai, kas jau sukurta. Juk visa kūryba yra kurmio darbas, savaip perknisant kultūros dirvožemį.

Viena išimtis, kurios laukiu, – „Tvin Pyksas“.

3. Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos parodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina...“ Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?

Netiesa, Alytuje vyksta meno streiko bienalės. Bet jie streikuoja kita prasme – prieš institucijas, prieš snobizmą. Žaidžia.

Dejuoja gal tie, kurie nepakankamai dirba. Visuomenė negalvoja, kad menininkai jai reikalingi, ir labai teisingai galvoja. Todėl menininkai turi stengtis patys: keltis penktą ryto, dirbti dviem trim etatais ir sugebėti savo darbo vaisiais sudominti visuomenę. Privilegijuota profesija turi savo kainą. Kai kuriems pavyksta, kai kuriuos vertina, ir nereiškia, kad jie visi yra pop. Kitiems šiaip gyvenime nesiseka. Bet tokie jau atrankos dėsniai.

4. Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam“, imitaciniam, negyvam?

Parama menui yra reikalinga, juk vien per paramą konjunktūrinis netapsi. Bet yra taisyklių, kaip paramą gauti lengviau (daugelio jų aš nežinau). Rašant projektus, patartina vartoti esminius žodžius: edukacija, socialinis, integracija, tyrimas ir panašiai. Nukenčia tie, kurie šių žodžių nepavartoja.

Kai valstybė paskelbia Čiurlionio, Oginskio, Dariaus ir Girėno, Lietuvos tūkstantmečio metus, tokie proginiai projektai turi daugiau šansų gauti pinigų.

Tuomet atsiranda proginės monetos, abejotini sukaktuvėms skirti renginiai ir akcijos. Tai dar nieko, nes akcijos praeina, o monetas kolekcionieriai sudeda po stiklu, bet siau­bingi monumentai atsistoja viešose erdvėse, kur stovės dar ilgai ir laikui bėgant nepagerės. Kai kas puikiai supranta nomenklatūros kalbą ir pasinaudoja tuo, kad biurokratai neturi gero skonio kriterijaus. Viso šito galėtų ir nebūti, bet bus.

Apskritai su parama kūrėjams yra susiję daug sąlyginumų. Pavyzdžiui, prašydamas paramos skulptūros darbams, įtraukiu į sąmatą gipso, molio, betono kainas. Kažin, kaip eilėraščio sąmatą sudaro poetai?

5. Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!“ – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.

Kasdien jaučiu ateitį spraudžiantis į patogią mano buitį. Ji galėtų taip neskubėti. Turiu iš karto susitaikyti su kiekvienu mokslo išradimu, nes „ateitis jau čia, tu turi prisitaikyti“. Nauji išradimai glumina. Sunku žiūrėti į riedžius, nes nesuprantu, kaip jie sukonstruoti.

Kai plačiau paplis 3D spausdintuvai, daug žmonių neteks darbo. Skulptoriams irgi gresia pavojus. Jau spausdina namus su visa elektros instaliacija, salotas, agurkus, šokoladą. Nenoriu gyventi spaustuvėje. Taip ir nujaučiu save atei­tyje –­ kaip spausdintuve įstrigusį nepatenkintą bambantį suglamžytą lapą.