Vargas dėl premijų. Metų pabaigos anketa

 

 1. Ką manote apie premijavimo kultūrą?

2. Kas, jūsų manymu, labiausiai šiais metais nusipelnė įvertinimo, kas liko nepastebėtas, kas paliko įspūdį?

 

manipuliacija.lt nuotrauka

 

Marius Burokas

1. Visų pirma, premijų turime aiškiai per daug (ypač literatūrinių) ir ta gausa šiek tiek „išplauna“ prestižinių premijų kokybę. O prestižinių nėra daug (ir neturėtų būti daug) – 5 ar 6.

Suprantama, kiekvieno rajono meras nori turėti savo rajono premiją, kad ja galėtų apdovanoti savo rajono autorius, bet tuomet tokios premijos ir turėtų pasilikti tik rajono kontekste, kandidatų neturėtų svarstyti LRS taryba ir t. t., ir pan.

Premijų turime per daug ir dėl kitos priežasties – tai savotiškos pašalpos ir paramos rašytojams ir literatams. Premija dažnai funkcionuoja kaip būdas pragyventi (o ir yra vertinga tiek, kiek pinigų kartu su ja gauni).

Esama ir kitų premijų teikimo blogybių – per ilgai užsisėdėjusios premijų rinkimo komisijos. Tie patys žiuri nariai, darniai keliaujantys iš vienos premijos žiuri į kitą. Lyčių nelygybė. Skolos sindromas.

Apie pastarąjį galima ir plačiau – tai paprastas ir giliai įsišaknijęs dalykas. Gana dažnai premija duodama kaip skola, t. y. susigriebta per vėlai, kad kažkokiam menininkui ilgai nedavė, o dabar lyg jau ir reikėtų, nes dar ims ir numirs nepremijuotas. Žinoma, klaidą ir neapsižiūrėjimą norisi ištaisyti, bet keista, kai premijos virsta vien skolų grąžinimu, o geri, dabar gerai rašantys kūrėjai jų negauna.

Norėtųsi, kad kai kurios premijos būtų teikiamos daugiau nei kartą tiesiog už gerą knygą, o ne pagal principą – tas jau gavo ir užteks. Jei poetas ar prozininkas parašė tikrai labai gerą knygą antrą, o ir trečiąkart, kodėl jam ir vėl premijos neduoti?

Premija už antrą knygą taip pat būtų gera idėja, nes paprastai ją sunkiausia parašyti. Premija už nonfiction taip pat būtų gera mintis, nes dabar atrodo, kad mes dokumentinės literatūros knygas, kurių vis daugiau ir jos puikios, tiesiog ignoruojame tiek įvairiuose dešimtukų, tiek premijų rinkimuose.

Na va, pabambėjęs, kad premijų per daug, pats siūlau jų dar padauginti. Velniai žino, kaip čia geriau. Šiaip reikėtų kokios premijų lauko studijos ar tyrimo – aiškiau matytųsi, kas gerai, o kas blogai.

2. Svarbiausia, manau, šiemet tai, kad diskusija, įsiplieskusi per „Poetinį Druskininkų rudenį“ ir persikėlusi į socialinius tinklus, paskatino sąmoningiau žvelgti į atrankos premijoms kriterijus ir į pačias premijas. Tikiuosi, tai nepasimirš.

O kas nusipelnė ir nenusipelnė – tiesą sakant, nė nepamenu. Išskyrus pagrindines poezijos premijas. Va, tiesa, džiaugiuosi, kad Benediktas Januševičius gavo Vlado Šlaito premiją. Dar džiugu už Gedimino kalną – senukas prieš suzmekdamas pasidžiaugs „Šūd­vabalio premija“.

 

Palmira Mikėnaitė

1. Esu skaitytoja; neišvengiamai matau ir kas dedasi literatūros lauke; pabambėjimai padriki, bendro pobūdžio.

Už ką skiriamos premijos. Nemanau, kad premijų yra per daug, jos, be kita ko, ir priemonė skaitytojams susivokti, kas yra kas. Kita vertus, parodykit man jaunus, o ir bet kuriuos mūsų laiku rašančiuosius, kurie apdainuotų „žmogaus ir gamtos dvasinį ryšį“ (Antano Baranausko premija), arba „puoselėtų aukštaitišką dvasią“ (Antano Miškinio premija), „aistišką dvasią“ (Jono Aisčio premija). Koks vienas ar du nominantai per porą metų vargais negalais pritempiami prie tų „dvasių“ ir apdovanojami, o premijų formuluotėse visada yra sąvoka „geriausia“. Ir ką tu pasakysi – tas vienas tampa geriausias.

Tragikomiška, kai premijai, sakykim, už publicistiką nominuojamas, pavyzdžiui, ne „#Utopijų“ autorius, o labai labai labai norintis būti rašytoju ir uoliai dėl to dirbantis šalialiteratūrinėse lankose veikėjas. Kas premijos skyrimo komisijai lieka daryt? Arba premija skiriama už tai, kad „iš Kauno“, – kodėl ne iš Klaipėdos ar Skuodo, ar Utenos? Arba kad gimusi moterimi? Tada vis dėlto labiau komiška.

Kita vertus, bėda bėdelė, kai tosna premijų skyrimo komisijosna patenka ar net jų pirmininkais pasidaro grafomanai ar labiau už kitką norintys savo reikšmingumą parodyti, bet savo raštuose nuolat besipykstantys su kalbos pajauta ar tiesiog skoniu. Tada sudie, skaitytojams siūloma literatūros lygio kartelė žaibu krenta žemyn, ir, žiūrėk, kokie isteriški „moteriški“ eilėraštukai, būrelio nepernelyg objektyvių bičiulių chorui padedant, tampa metų poezijos viršūnė. Dar nykiau atrodo „išverkti“ apdovanojimai, tam netgi įsigudrinus panaudoti savo sukeltus skandalus. Skandalai mene gerai, bet skandalai, susieti su meno premijomis, – atgrasu. Yra literatūra ir yra paraliteratūrinė veik­la.

Penketukai ‒ reikalingas ir naudingas dalykas, valio. Bet daro šis reiškinys ir meškos paslaugą. Siūlyčiau nuolat akcentuoti, kad tai skaitomiausios ar populiariausios knygos, ir jos visai nebūtinai vertingiausios. Premijos, kurias suteikia „liaudis“, ‒ nežinau, ar mene tinka demokratija (kalbu apie tą pačią lygio kartelę). Juolab buvo metų, kai įkyriai sklandė gandai, kad už „laimėjusiąją“ knygą paskutinį balsavimo vakarą staiga pribalsavo labai labai daug... tiek, kiek reikia „laimėti“.

2. Literatūroje – M. Kvietkausko „Uosto fuga“. Pastaraisiais metais (ne tik šiais) absoliučiai per mažai reflektuota, aprašyta, o ir pagerbta apdovanojimais Andriaus Jakučiūno, Aido Jurašiaus kūryba. Virginijos Rimkaitės PK „21 a“, tikiuosi, dar bus įvertinta ‒ stipresnis prozos debiutas už ankstesnių dvejų metų. Gretos Ambrazaitės eilėraščiai. Vėl veikianti literatūros kritika. Virgio Gasiliūno tinklaraštis. Verčiausias įvykis šalia literatūros – Danutės Kalinauskaitės Nacionalinė.

(Beveik) visai nereflektuojama dramaturgija – toks literatūros žanras – mūsų leidybai sunkiu laiku visai neleidžiamos dramų knygos (D. Čepauskaitei ir M. Ivaškevičiui pasisekė). Rolando Rastausko „Lenktynių aitvaras“ laiku išleistas būtų buvęs metų, gal ir penk­mečio knyga, taip pat ir Violetos Palčinskaitės pjesės vaikams. Pavartykim klasiką, t. y. tai, kas išliko per amžius: Sofok­lis, V. Šekspyras, G. E. Lessingas, Molière’as, J. W. von Goethe, A. Milleris, A. Strindbergas, H. Ibsenas, M. Čechovas etc. Taigi. Galėtų pjesės ar jų geri vertimai, virtę spektakliais, būti prilyginti knygoms (nes reikia būti parašius dvi knygas norint tapti RS nariu). Gal tada literatūros vertinimo lauke lygiateisiškai atsidurtų G. Grajausko, V. Grainytės, M. Nastaravičiaus ir kitų dramaturgija; čia pat tinka ir dramaturgijos klasikos vertimai!

Stipriausi kiti meniniai įspūdžiai. Daivos Kairevičiūtės fotografijos. Gintaras Varnas, G. E. Lessingo „Natanas Išmintingasis“, Vytas Anužis – Natanas, G. Makarevičiaus scenografija, R. Sakalausko vaizdas.

Svajonės. Kad formuluotės skiriant apdovanojimą būtų papildomos žodžiais „arba už vertimą“. Jau banali tapo frazė: „Tautos literatūrą kuria rašytojai, vertėjai kuria pasaulio literatūrą.“ Yra tokia garbingiausiąja vadinama Nacionalinė kultūros ir meno premija. Tai va, skaitytojai taip ir liko nesupratę, kodėl ją gauna, sakykim, konjunktūrinis kultūros valdininkas, bet neateina į galvą pasiūlyti, tarkim, vertėjos Jonės Ramunytės – geresnių tekstų už jos pastarųjų metų vertimų publikacijas ir knygas nepasitaikė skaityti.

Kita svajonė. Būtų gerai, jei kokių nors skaitymų apdovanojimas ar publikacijos (-ų) įvertinimas būtų garantija išleisti pirmąją knygą – verkia ateities literatūra, kad talentas neturi galimybės būti, nes finansavimas skiriamas vienutėlei debiuto knygai per metus, o gerai rašančių beknygių per metus – kokie aštuoni. Geriau įsižiūrėjus, labai liūd­nas tango.

 

Lina Buividavičiūtė

1. Premijavimo kultūra... Turiu ir labai asmeninį santykį su tom premijom ir dar turiu įtarimą, kad ne aš viena „tokia“, kad čia esti tam tikras kolektyviškumas, bent jau kartos aspektas. Jau vaikystėje buvau skatinama dalyvauti įvairiuose konkursuose, siekti laimėjimų ir taip nejučia savo vertę sieti su pergalėmis. Dabar būdama suaugusi trisdešimt vienerių metų moteris, pradedanti, tarkim, poetė ir literatūros kritikė, vis dar ilgesingai nulydžiu tuos, premijuotuosius. Kad ir ką intensyviai reflektuočiau sąmoningai, pasąmonėn nusėdę pasitvirtinimo, savo reikšmingumo pajutimai man vis dar siejasi su premija. Va, niekas Buividavičiūtei premijytės neduoda. Ir, matyt, neduos. Na, nebent suveiks knygos viršelio ir ne tik jo nuotraukos. Bet ir su nuotraukom gali „nepaeiti“. Juk labai jau nepoetiškos esti... Tai ko tie jos rašinėliai verti? O ko būtų verti, jei vis dėlto pasaulis susimylėtų ir padovanotų tą premijytę? Ne retoriniai čia klausimai, oi ne retoriniai.

Juokai juokais, bet vis dėlto. Ką mums reiškia tos premijos (leidžiu sau pereiti prie daugiskaitos)? Pripažinimas kolegų rate? Įsitvirtinimas pasaulyje? Papildomi balai prašant stipendijos? Papildomi eurai stereotipiškai ir, deja, dažniausiai praktiškai ne pačiam sočiausiam menininko būviui? Kolektyvinių traumų išveikimas? Kompleksų įveikimas ‒ štai mes tokie „maži“, bet kiek talentų auginame? Aklas tradicijų tęsimas? Viena vertus, stebėtis neleistų universalus Maslow išskirtas aukštesnysis poreikis ‒ pripažinimo, savęs parodymo, įvertinimo. Kita vertus, toks stiprus angažavimasis kelia daug frustracijų, neišsipildymų ir dar gyvą velnią psichologinių problemų. Dar vienas pavojus ‒ pačios premijos vidinės vertės devalvavimas. Jų tiek daug ir visokių, taigi ar gaila? Žinoma, tegu būna.

Bene didžiausia maja ‒ pri(si)pažinimas, kad premijos gavimo faktas automatiškai padaro tave didžiu rašytoju. Baigtinio gerumo štampu pažymėtuoju. Kad paskui galėtum ta premija mojuoti kaip vėliava, pavyzdžiui, prieš (ne)taik­lias kritikų strėles.

Taip, Lietuvoje yra premijų, kurių skyrimo kriterijais, tikslingumu, išrinktaisiais abejoju. Nors jei mane šie Abejotinieji premijuotų, tai iš karto atsakau oponentams ‒ aišku, neatsisakyčiau. Dviveidė moralė, dviveidė, mielieji. Vis dėlto kartais, neslėpsiu, pagalvoju ‒ geriau mažiau, bet svariau. Didžiausia nesąmonė, kokia hipotetiškai gali nutikti – savo kūrybos pritempinėjimas, kad atitiktų kokios nors premijos skyrimo nuostatus, kitaip tariant, rašymas taip ir tam, kad taptum potencialiu premijytės kandidatu. Išimtis gal Nacionalinė ir keletas kitų, nes tada, matyt, tiesiog turi rašyti tikrai gerai, tiesiog tikrai gerai. O rašyti galvojant apie (ne)būsimą premiją, mano galva, labai desperatiška ir kažkaip toli nuo tos kūrinio kūriniškumo sampratos... Apibendrindama gal ne visai rišlią savo prakalbą noriu pasakyti, kad Lietuvoje tikrai klesti premijavimo kultas. Taip, tai kolektyviška. Taip, viskas kyla iš traumų. Taip, kalta vaikystė. Taip, gal ir vertėtų labiau orientuotis ne į kiekybę, o į kokybę. Ir taip, aš turiu neišspręstų psichologinių problemų. Gal kas nors norėtų padėti jas spręsti – užuominų, kaip tai padaryti, rasit tekste.

2. Galiu pasakyti, kuo šiais metais džiaugiausi poezijoje, neakcentuodama (vien) premijų – išskirtinai džiaugiausi Gyčio Norvilo knyga, džiaugiausi Virginijos Kulvinskaitės debiutu (prisiekiu, tik sutapimas, kad abu jie „Litmeny“), Indrės Valantinaitės „Trumpamet­ražiais“ (ir ne todėl, kad draugė, na, ne vien dėl to, o labiau dėl to, kad žodžius dėlioja elegantiškai ir subtiliai, priešingai nei aš, stačiokė, bet prasmes išgauna gilias), lauktas buvo Dovydo Grajausko debiutas, Tautvydos Marcinkevičiūtės, Agnės Žagrakalytės, Neringos Abrutytės knygos. Dar iš pernai, pavyzdžiui, džiugino, kad Manto Balakausko „Roma“ sulaukė dėmesio ir įvertinimų, o štai Beno Januševičiaus „Žodžiai“ ir dar ankstesni Rimos Juškūnės „Irisai“, mano galva, galėjo ar net turėjo būti labiau pastebėti. Na, o kalbant apie didžiąsias premijas, džiaugiausi už Danutę Kalinauskaitę, bet būčiau pasidžiaugusi ir dėl Mariaus Ivaškevičiaus.

 

Giedrė Kazlauskaitė

1. Neseniai skaičiau Elenos Tervidytės tinklaraštyje skelbtą interviu su Arvydu Šliogeriu apie Sigitą Gedą (www.tervidyte.com/2017/12/10/sigitas-geda-didis-poetas-gyvenimo-diletantas/) – nors klausimas tarsi ne visai apie tai, esu įsitikinusi, kad filosofo dėstomos idėjos labai tiksliai atspindi įsisenėjusią premijavimo kutūrą. Leisiu sau pacituoti: „...Sigitas yra aukštesnio rango poetas nei jau šia premija apdovanoti kalbos žmonės, tarkim, Czesławas Miłoszas. Neseniai perskaičiau Cz. Miłoszą ir drąsiai sakau: Sigitas yra bent trimis galvomis už jį aukštesnis, gaivalingesnis ir pranašesnis poetinio žodžio magas. Tai, ką rašo Cz. Miłoszas, griežtai vertinant, nebegali vadintis poezija, – tai poetinė publicistika. Arba Wisława Szymbors­ka –­ irgi Nobelio premijos laureatė – sentimentali eiliakalė, jeigu ją palyginame su S. Geda. Jokio jos poe­zijos genialumo, galingo, kaip Sigito, kalbos gyvenimo, kalbos skrydžio jos kūryboje nematau. Vidutinė eiliuojanti dama.“ Beje, visas interviu labai jau dvelkia, pačia blogiausia prasme, tokia literatūrine „bratva“ – idėjinė ir estetinė bend­rystė, kuri, patiems veikėjams net nežinant, gali pasirodyti, jog svirduliuoja ant eroso ribos. Pačios „bratviškiausios“ kiekvienais metais –­ Bronio Savukyno premijos ir jų spektras „už publicistiką“. (Nenorėčiau būti neteisingai suprasta ‒ ne dėl savęs sakau, man tai tikrai nieko nereikia ir nenusipelniau, bet kiek daug vertų moterų matau kultūrinės spaudos lauke, o apdovanojimus gauna vien vyrai.)

Kassavaitinės žinios apie autorines rašytojų vardo premijas jau sukelia tam tikrą Pavlovo sindromą – iš anksto aišku, kad premijų užteks visiems kaip kokio šėko. Baisiausia, kai laikraščiai įsideda laureatų nuotraukas su rožių puokštėmis, merų rankų paspaudimais, lankstymaisis ir panegirikomis, o pats renginys primena blogo skonio mišias – premijos teikimas bent jau teoriškai turėtų būti estetinis įvykis. Tikrovėje prestižą tebeturi viena premija – Nacionalinė. Visos kitos literatūrinės premijos galėtų būti suspenduotos, o jų fondai sutelkti į vieną ir skiriami socialinėms pažeidžiamiausių rašytojų reikmėms. Beje, žiūrint į šių metų Nacionalinės premijos laurea­tes, akivaizdu, kad PDR diskusija apie lytis mene davė vaisių. Ačiū, Rūta Elijošaityte, ne veltui tiek atkentėta.

Tūkstantį kartų kartota, kad premijas skirti dera už literatūrą, o ne už draugystę, bičiulystę, auginamus vaikus, ligas, sunkias gyvenimo sąlygas ir pan. Tačiau su premijomis panašiai kaip su paminklais – labai dažnai nei jų reikia rašytojams, nei ką. Todėl, kad neprasilenkčiau su tuo, ką skelbiu, prašau ateityje neskirti man jokių premijų, neįtraukinėti į jokius rinkimus, balsavimus ‒ norėčiau būti nuo to laisva, neverčiama mąstyti, „už ką gavau“, ir galvoti, kaip tvarkytis su replikomis „buvo vertesnių“. Tiesa, į mane ir taip jau sukišta nemažai pinigų, tai nelabai ir gresia artimoje ateityje toks pavojus, bet norėčiau dėl visa ko apsidrausti.

2. Nors Mindaugo Kvietkausko „Uosto fuga“ gera knyga ir autorius tikrai simpatiškas, vertas žmogus, aš balsavau už „Kraują mėlyną“. Komisijos posėdyje sakiau taip: romaną ar pjesę parašyti sunkiau negu esė, apsvarstykime Undinės Radzevičiūtės ir Daivos Čepauskaitės atvejus. Bandau įsivaizduoti, kodėl mano balsas buvo tik vienas. U. Radzevičiūtė tiesiog „nesitūsina“ mūsų ratuose, jos nematyti, tai ir negaila, o D. Čepauskaitė, nors ją kaip žmogų už malonų charakterį labai mėgsta rašytojai vyrai, literatūrinėse hierarchijose lieka tiesiog „Daivute“.

O vyriškas solidarumas lieka vyrišku solidarumu.

 

Liutauras Leščinskas

1. Premijavimą suprantu kaip įvertinimą virš sutarto atlygio. Už ypatingus premijuojamojo nuopelnus arba dėl kitų premijos teikėjo nusistatytų priežasčių. Tos kitos priežastys gali būti (ir neretai būna) gana įvairios – ir savanaudiškos, ir protekcinės, ir korupcinės, ir pan. Būtent pastarosios dažniausiai diskredituoja premijavimą, premijuotąjį ir premijuotoją.

Kultūros srityje kultūringas premijavimas, mano nuomone, per menkas, jį dar reikia skatinti. Bent jau Lietuvoje, kur menininkų atlygiai dažniausiai juokingai maži. Premija čia – ne tik pripažinimas, bet ir reali finansinė parama kūrėjui. Kartais prabylama (ar bent sušnabždama), kad kai kurios kultūros srities premijos irgi yra save kiek diskreditavusios. Nedrįsčiau abejoti premijų teikėjų kompetencijomis, tačiau ne visada esu tikras, ar jie iki galo atviri ir sąžiningi. Ko gero, sąžiningumas ir būtų tas raktažodis, atrakinantis kultūringą premijavimo kultūrą.

2. Nenoriu minėti vardų ir pavadinimų. Tik manau, už premijavimo borto tikrai liko bent keletas, kuriuos išstūmė premijos tiems, kam „jau laikas skirti“ arba „privalome skirti, nes“...

Įspūdį paliko „Šūdvabalio premija“ Gedimino kalnui. Originali, šmaikšti, kiek isteriška. Sukėlusi virpuliuką – nuojautą, kad galbūt artėja krizė. Puota maro metu.

 

Saulius Vasiliauskas

1. Premijas suprantu kaip neišvengiamą žaidimo, kurį vadiname „kultūra“, „menu“, „literatūra“, dalį (prisimenant Pierre’o Bourdieu meno lauko koncepciją). Šio žaidimo dalyviams jos suteikia simbolinį ir, rečiau, solidesnį ekonominį kapitalą, padeda susikurti statusą ir prestižą, leidžia įsitvirtinti arčiau centrinių lauko pozicijų ir taip įgyti daugiau galios sprendžiant, kas šiame lauke „tikra“, „kokybiška“, o ką vertėtų palikti nuošalėje.

Viena vertus, atrodo, kad Lietuvoje turime kiek per daug įvairių nacio­nalinio ar lokalesnio masto premijų (anksčiau ar vėliau daugelis būna apdovanojami), todėl labai lengva pasislėpti už laurų vainikų ir voliotis (ne)pelnytos šlovės pataluose. Kita vertus, net ir jas sunkiau gauti tiems, kurie nedalyvauja literatūros gyvenime, nekilnoja bokalų bičiulių rateliuose, reguliariai nespaudžioja „like’ų“ feisbuke ir dar neturi „vardo“. Nepripažinti, nepastebėti, ignoruojami arba recenzijose sudorojami autoriai neretai atideda ar visai meta kūrybą ir vargu ar visuomet tinkamas stereotipas „išlieka stipriausi“. Tiesiog kai kurie iš lauko išstumiami, gražesnėm ar ne tokiom gražiom formom eliminuojami. Čia galima prisiminti Danutės Kalinauskaitės dukterėčios Rasos Kalinauskaitės atvejį, jos eilėraščių rinkinį „Įkalčiai“ prieš kelerius metus atsitiktinai aptikau knygyne ir knyga tąsyk paliko išties teigiamą įspūdį. Vėliau sužinojau, kad jai nepalankią recenziją parašė Gintaras Bleizgys, nekaip atsiliepė Sigitas Geda, galbūt būta ir daugiau kritikos bei kitų aplinkybių, tad autorė, tikėtina, neatlaikė spaudimo ir nutarė daugiau neberašyti (tiksliau komentuoti, deja, negaliu, nors šis atvejis, veikiau yra meno laukui būdingas simptomas nei reta išimtis).

Apskritai jokia premija nėra ir negali būti iki galo objektyvi, nes jos laureatą renka žmonės, tiksliau tariant, renkame mes patys, turintys (ar apsimetantys, kad turime) skonį ir nuomonę. Akivaizdu, komisijos sprendimams įtaką gali daryti įvairūs faktoriai – pretendento amžius, lytis, ryšiai, užimama vieta lauke ir kt., – nebūtinai tiesiogiai susiję su vertinamaisiais objektais (knygomis, spektakliais, filmais ir t. t.). Prisimenu, draugė rašė baigiamąjį darbą apie tai, kas veikia teismo sprendimus, pavyzdžiui, kokią įtaką sprendimui gali daryti teisėjo pusryčių meniu... Aišku, taip svarstydami galime nuklysti iki kraštutinumų, tačiau idealizuoti, pernelyg sušventinti premijavimo kultūros nederėtų.

Manau, turėtume siekti, kad premijų skirstymas nebūtų vien privilegijuotųjų rato reikalas, bet įgytų daugiau viešumo. Šiuo atžvilgiu smagu, jog „Metų knygos“ rinkimuose gali dalyvauti visi, tik norėtųsi, kad jų dalyvavimas neapsiribotų mygtuko internete spustelėjimu, kad būtų kuriama daugiau diskusijoms skirtų erdvių, investuojama į patrauk­lias, šiuolaikiškas, skaitytojus į literatūros aptarimus įtraukiančias formas. Gausesnis ir laisvesnis dalyvavimas padėtų išvengti inercijos (pvz., įvertinimų „už stažą“), greičiau atskleistų premijų – nors tai, matyt, tinka ir kultūros paramos, stipendijų kontekstui – skirstymų trūkumus.

2. Šių metų premijų konteksto atidžiau nesekiau, tad nuo platesnio komentaro susilaikysiu. Tiesa, jei reikėtų kalbėti apie (dar) nepastebėtus ar mažiau pastebėtus įvykius literatūros lauke, išskirčiau Jono Žakaičio elektroninę knygą „90s“. Paminėčiau ir Virginijos Rimkaitės, Deivido Preišegalavičiaus, Tomo Petrulio, Linos Buividavičiūtės debiutus – tai autoriai, kurie, tikėtina, išjudins kiek nusistovėjusius lietuvių literatūros vandenis.

 

Daiva Kairevičiūtė

1–2. Jaučiu, nieko gero nesugalvosiu... Premijos kaip ir reikalingos: kas nenorėtų gauti, kaip kartą Gintautas Trimakas sakė, dantis bent susidės. Na, aš tai raučiau po pasaulį pasitrankyt... Kita vertus, kažkoks žeminantis reikalas ‒ tam davė, o tam nedavė. Kai įvertina ‒ gerai, nors mano sąrašas būtų kiek kitoks. Bet vėlgi, koks ratas stip­resnę įtaką turėjo. Žodžiu, painu, sudėtinga ir kitaip nebus.

 

Jūratė Visockaitė

1–2. Nacionalinių premijų kultūra tik­rai šoktelėjo, nes šitame visuomeniniame „transporte“ vyrai štai jau kilstelėjo užpakalius ir užleido vietas moterims. Žinoma, suveikė pirmininkaujančios Viktorijos D. autoritetas, bet, pasižiūrėkit, naujasis septynetukas (4 plius 3) atrodo visai padoriai. Gaivesnis nei ankstesnieji.

Didžioji mūsų Sofija K.-Č. jus, Viktorija, pagirtų. Mes per praėjusį ir nūnai ne darbais, o žodžiais švenčiamą šimtmetį mažai nuveikėme vyrų ir moterų lygybės srityje. Gal ne taip ir kvaila būtų imti ir bent mechaniškai lyginti premijų ir vietų valdžioje (kaip skandinavai) aritmetiką.

Taip pat man neteisingas ir, atleiskite, kiek juokingas yra aktorių apdovanojimas. Pagal seną tarybinį trafaretą ir lengva ranka – juk aktoriai vienas už kitą gražesni! Kiek jau jų mes turime prisigraibę nuo paviršiaus per ilgus metus, nors lyg ir einame į Europą. Na, sakysite, tenai (tuo labiau Holivude) aktoriai uždirba tiek, kad nėra ko jų šelpti valstybinėmis premijomis.

Tačiau laikas bėga, šiandien Nacionalinės vardą vertėtų patikrinti dar ir formaliai, teoriškai ar kaip nors greimiškai. Jeigu jau kasmet rimtoji scena išskiria po didį ir savarankišką aktorių-kūrėją (kuris, gavęs Nacionalinę, paskui skundžiasi, kad negali vaidinti televizijos serialuose – lyg ir nepadoru), tai kur tuomet lengvosios scenos kandidatai – dainininkai, pagaliau orkestro muzikantai?..

Pasigendu metų, kai neapdovanojamas, pavyzdžiui, nė vienas artistas ar nė vienas rašytojas. Juk būna ir tokių metų. Oooo, tai tiesiog neįsivaizduojama šiais visuotinio rašymo ir neskaitymo laikais! Be to, Rašytojų sąjunga labai įgudusi kurti visokiausio plauko rekomendacijas. Ji nė nemano kaip nors stabdyti, pavyzdžiui, kolūkinio vajaus su vardinėmis a. a. rašytojų ir veikėjų premijomis dar gyviems rašytojams ir veikėjams.

Negi gaila? Pinigų negaila. Apmaudu, kad toji prasmė ir reikšmė traukėsi, susitraukė ir prapuolė.

 

Natalija Arlauskaitė

1–2. Vienas debatų apie „Jotvingio“ premijas dalyvis sakė: „Baikit, juk ne dėl premijų rašoma. Negi kas nors vyksta dėl Nobelio? O jei vyksta, tai ir nereikia, kad vyktų.“ Žinoma, ne dėl premijų. Tačiau jos sužymi kultūrinę erdvę. Ne tik jos, bet, neabejotinai, ir jos. Premijos, jei kuriamos ir teikiamos bent kiek neformaliai, sukonstruoja savotišką echokamerą, kurioje pozicijos, vertinimai, ekspertų grupės, tekstai, autorių reputacijos ima skambėti ir aidėti. Vėlgi tai įvyksta ne dėl jų pačių, bet šią išlygą galima jau pamiršti, ar ne?

Šįkart kalbu ne apie literatūros ir meno premijas, o apie premijas už rašinius apie literatūrą, meną, visuomenę, t. y. apie premijas už intelektualią, dažniausiai pataikančią į humanitarinių ir socialinių mokslų sritį, literatūrą. Kiek tokių turime? Turbūt atskiros premijos net ir nėra, bet šiek tiek šio komponento vis pasitaiko. 2012 m. Kęstutis Nastopka gavo Nacionalinę kultūros ir meno premiją už semiotikos darbus, Nerija Putinaitė pirma gavo, o tada nebe „Patriotų“ premiją už „Nugenėtą pušį“ („Naujasis Židinys-Aidai“, 2015). Tokias premijas skiria universitetų rektoriai, Mokslų akademija, kai kurios asociacijos, pavyzdžiui, Politologų. Atrodo, „Filosofinės bulvės“ teikimas kažkiek susijęs su naujomis laureatų ir laureačių publikacijomis.

Tačiau tai nebūtinai reguliarūs, kartais itin lokalūs, iš esmės nematomi net gretimose akademinio, nekalbant apie kiek platesnį, pasaulio teritorijose paminėjimai ir ritualai aiškiai nepakankami. Galbūt premijos už publikacijas nėra svarbiausias dalykas „paskutinio prioriteto“ gyvenime, bet jei vis dar esi jo dalis, negali negalvoti apie kiek geresnį jo landšaftą. O šiam, bent jau iš to apžiūros taško, kuriame esu aš, mirtinai trūksta saistančios, disciplinų ribas ir fakultetų sienas įveikiančios optikos, jei norite – panoraminio vaizdo.

Štai maždaug per metus – nuo 2016 m. knygų mugės iki dabar – išėjo nemažai svarbių knygų. Ar yra kokia nors ap­žvalgos aikštelė (ar kelios), kuri sykiu matytų Margaritos Matulytės ir Agnės Narušytės „Camera obscura: Lietuvos fotografijos istoriją, 1839–1945“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla), Loretos Vaicekauskienės ir Nerijaus Šepečio sudarytą „Lietuvių kalbos ideologiją“ („Naujasis Židinys-Aidai“), Marijos Drėmaitės „Progreso meteorą“ („Lapas“), Irinos Melnikovos „Literatūros (inter)medialumo strofas“, Nijolės Keršytės „Pasakojimo pramanus“ (abi – Vilniaus universiteto leidykla), Arūno Sverdiolo sudarytą knygą „Algirdas Julius Greimas. Asmuo ir idėjos“ („Baltos lankos“)?

O jei dar įtrauktume užsienio leidyk­lų leistas knygas, pavyzdžiui, Dariaus Staliūno sudarytą „Spatial Concepts of Lithuania in the Long Nineteenth Century“ (Academic Studies Press) ir kitus serijos „Lithuanian Studies without Borders“ tomus, taip pat autorius ir autores, kurių akademinis gyvenimas vyksta už Lietuvos ribų arba tarp kelių valstybių, kaip Eglės Rindzevičiūtės „The Power of Systems: How Policy Sciences Opened Up the Cold War World“ (Cornell University Press) arba Tomo Balkelio ir Violetos Davoliūtės sudaryta „Population Displacement in Lithuania in the Twentieth Century“ („Brill“)?

Nesvarbu, ar nominuočiau kiekvieną iš šių knygų savo įsivaizduojamai premijai. Norėčiau, kad tokia būtų, kad tokių knygų svarstymas būtų viešas ir detalus. Kad ši premija (o geriau kelios ir skirtingos) nušviestų ir taip formuotų tokį akademinį landšaftą, kuriame matytųsi platus debatų – nebūtinai tiesioginių, bet susikuriančių vien todėl, kad yra jiems skirta erdvė, – laukas. Iš esmės norėčiau turėti galimybę greta, kaip šį landšaftą keičiančias svarstyti ką tik pasirodžiusias arba netrukus išeisiančias Sauliaus Grybkausko ir Mindaugo Tamošaičio knygą „Algirdas Brazauskas. Žmogus, jungęs epochas“ (Lietuvos istorijos institutas), Dovilės Jakniūnaitės „Kaip tapti valstybe: sienos ir erdvės Gruzijos teritoriniuose konfliktuose“ (Vilniaus universiteto leidykla), Nerijaus Mileriaus „Metakinas ir prievarta“ („Jonas ir Jokūbas“) ar Erikos Grigoravičienės „Ar tai menas, arba Paveikslo (ne)laisvė“ („Inter Se“).

Kas galėtų suteikti tokiai įsivaizduojamai premijai (ar vėlgi – kelioms) kūną? Neįsivaizduoju. Ir tikiu, kad tai, jei ir įvyktų, kurtųsi laisvu, tegul leng­vabūdišku, kone privačiu būdu, kaip atsirado Gailių klano premija ar Laimos Kreivytės ir Eglės Gandos Bogdanienės „Žemaitės tašė“. Kai institucijos nepakankamos arba atrofuotos, kiekviena(s) pats sau institucija – pagal įgeidį, skonį ir žibinto, nušviečiančio kraštovaizdį, pajėgumą.

 

Vakarė Smaleckaitė

1. Kalbėti apie visas premijas, teikiamas Lietuvoje, labai bendrai kebloka ‒­ kiek­vienos jų skyrimo tvarka, nuostatai, būdas ir tikslai skirtingi. Tad atsakant į pirmą klausimą ir savaime tarsi norint jas lyginti, reikėtų išsamiau pasigilinti į kiekvieną jų. Kadangi dažnai svarbiai valstybinių institucijų inicijuojamai ir organizuojamai premijai kandidatus teikia kitos institucijos, būtų įdomu stebėti, kaip teikėjas prisideda prie vieno ar kito išrinkimo, kokios institucijos dalyvauja, o kurių balsas nėra girdimas. Man, kelis kartus dalyvavusiai išrenkant laureatą premijai, taip pat labai įdomi ir svarbi atrodo komisijos sudarymo, darbo tvarka. Pavyzdžiui, ar komisijoje gali dalyvauti asmuo, su vienu iš pretendentų susijęs glaudžiais darbiniais santykiais. Bet tam, kaip minėjau, reikėtų išsamesnio teksto. Žvelgiant į šių metų premijų skyrimo pasirinkimus, man labiausiai užkliuvo Jotvingio premijos kontekste pirmą kartą akcentuotas, tačiau greitai persimetęs į kitų premijų akiratį, premijuojamų vyrų ir moterų santykis. Kultūros ministrė šiemet išreiškė džiaugsmą dėl keturių premijas gavusių laureačių, o premijų komisija iškart pabrėžė, kad lyčių proporcijų tema neturėjo įtakos jų sprendimui. Šios temos stiprėjimą / silpnėjimą, taip pat ir būdus, kaip apie tai kalbame, sprendžiame, bus įdomu stebėti kitais metais.

2. Nenoriu minėti konkrečių vardų ir pavardžių, nes ne visus atvejus stebiu ir nagrinėju, tačiau, kalbant, pavyzdžiui, apie tas pačias Nacionalines premijas, yra sričių ir atstovų, kurie ir kurios tarsi vertinamos mažiau (dėl jų veiklos specifikos, kuri laikoma neva paprastasne, mažiau vertinga). Premijų galutiniuose sąrašuose dažnai pasigendu alternatyvesnių, labiau nišinių tekstų ir autorių. Kadangi pati dirbu su profesionalaus meno pristatymu užsienyje, turiu pastebėti, kad dažnai premijose atsispindi tik Lietuvoje sukauptas, pasiektas simbolinis kapitalas.

 

Donata Mitaitė

1–2. Kas yra premija? Šiek tiek (nelygu, kokia ji) pinigų, šiek tiek garbės. Abu tie dalykai ir slidūs, ir klastingi, todėl, paskelbus laureatus, dažnai kyla didesnis ar mažesnis šurmuliukas, keliamas nelaimėjusiųjų bei jų sirgalių. Taip atsitinka, net kai paaiškėja LLTI kūrybiškiausios knygos autorius. Ne Nacionalinė juk premija, bet esame linksmai nusprendę, kad šurmuliukas rodo, jog ir mūsiškė įgavo autoritetą. Nepatenkintų būna net tada, kai apie savo sprendimą praneša Švedijos akademikai – Nobelį juk visada, kieno nors nuomone, laimi ne tas, kas iš tiesų jo vertas. Bet nėra jokių svarstyklių, kuriomis būtų galima tiksliai pasverti literatūros ar apskritai meno kūrinio vertę, visada balsuoja žmonės, turintys individualius, nors ir išlavintus skonius ir (greta nuostatuose surašytų) individualius, nors gal ir ne visada garsiai pasakomus kriterijus. Taigi premija – visada ir loterija, kurioje tu laimi arba ne. Man labai patinka Danutės Kalinauskaitės proza, nuoširdžiai džiaugiuosi, kad šiais metais jai paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Bet anaiptol nemanau, jog būtų buvę neteisinga laureatu paskelbti Marių Ivaškevičių arba ir juos abu. Jie abu buvo premijos verti, bet Fortūna šį kartą nusišypsojo D. Kalinauskaitei. Gerai, kad Nacionalinėse premijose yra speciali nominacija už viso gyvenimo nuopelnus. Ja pagerbiami nusipelnę kūrėjai, o visos kitos nominacijos nevirsta vadinamuoju skolų atidavimu. Pastaraisiais metais vis daugiau laiku premijuotų: ir Giedra Radvilavičiūtė, ir Valdas Papievis, ir D. Kalinauskaitė (kalbu tik apie rašytojus). Liūdna skaityti kartais pasirodančius dažnai išsamius rašytojų tekstus apie tai, kaip neteisingai, chroniškai ne tiems, kas jų verti, dalijamos premijos. Nėra pasaulyje teisybės ir niekada nebus. Visiems pakankamai garbės ir pinigų – irgi nebus. Tiesą pasakius, nemanau, jog teisinga nuostata, kad kokią nors premiją galima gauti tik kartą gyvenime. Kodėl tik kartą, jei, tarkim, žmogus buvo apdovanotas už išsiskiriantį kūrinį, o po kelių metų vėl tokį sukūrė?

Visų premijų rezultatų neseku, tie, kuriuos žinau, mane tenkina. LLTI premija už kūrybiškiausią 2016 m. knygą – Giedrei Kazlauskaitei, Vytauto Kubiliaus premija – Virginijai Cibarauskei. Neseniai paskelbta, kad LRS premija bus įteikta Mindaugui Kvietkauskui už knygą „Uosto fuga“. Puiku. Ypatingas atvejis ‒ Algio Kalėdos premija, kuri, tik atsiradusi, iš karto virto tarptautine. A. Kalėdos gyvenimą, daugybę jo kūrybinių planų netikėtai ir skaudžiai per anksti praėjusią gegužę nutraukė mirtis. Dar tebegedinčių jo artimųjų iniciatyva įsteigti vardinę premiją už kultūrų sąveikas, komparatyvistiką – tauri, o pirmoji šios premijos laureatė Beata Kalęba tobulai atitinka premijos kriterijus, nes, kaip ir A. Kalėda, daug ir rimtai tyrinėja lietuvių ir lenkų literatūrų ryšius, verčia lietuvių autorius į lenkų kalbą, dėstytojauja, jos iniciatyva Krokuvos Jogailaičių universitete įsteigtas Lietuvos kultūros centras.

Problemų, aišku, yra visokių, ne tik amžinoji teisybės problema. Premijų, ypač vardinių, daug, liūdna, kai komisija nusprendžia: nekokie tie pretendentai, bet kam nors paskirkim, nes juk taip turi būti. Manyčiau, kad, neradus tikrai verto kandidato, premija tais metais neturėtų būti skiriama, nediskredituojamas jos prestižas. Šiek tiek komiška būna nuostatuose skaityti apie kokio nors autoriaus „lyrizmo dvasios puoselėjimą“, „žmogaus ir gamtos nuotaikas“ bei panašius dalykus. Tie nuostatai neretai baisiai atsilieka ir nuo literatūros, ir nuo pačios visuomenės raidos (nesuskaičiavau, kiek premijų dar vis – „už kaimo vaizdavimą“). Suprantu, kad premijavimas ir premijos įteikimas, ypač mažesniuose miestuose, ‒ rimtas kultūros įvykis, nesiūlau tų šiandien keistokų premijų sunaikinti. Bet nuostatuose šį bei tą pakeisti gal ir būtų galima.

Dar ne visos premijos už praėjusių metų kūrybą išdalytos, turbūt bus dar laureatų. Iš ankstesnių metų prisimenu, kaip ilgai pykau ant Nacionalinio kultūros ir meno premijų komiteto: „Ko iš jų norėti, jie juk ir Ganelino džiazo trio kandidatūrą vis atmeta?“ Pernai džiazistus pagaliau apdovanojo, atleidau komitetui jo netobulumą. Bet man tai kas, aš į jokią premiją nepretenduoju, man gerai.

Agnė Narušytė

1. Anksčiau premijos man labai rūpėjo – karštai piktindavausi, kai jomis apdovanodavo ne, mano požiūriu, įdomiausius menininkus, o funkcionierius, atkakliai besibrukančius prėskų kūrinių autorius ar kažkodėl brangintinas praeities atgyvenas. Dabar jau žiūriu į jas „antropologiškai“. Premijų yra visokių ir jos dažniausiai parodo vertinimo madas, ką tik intelektualus (nes paprastai vertina jie) užplūdusį entuziazmą kokios nors temos atžvilgiu, skolas ir duokles, netgi baimes, na, o kartais ant pjedestalo užkelia tikrai puikius menininkus – kad juos pagaliau pamatytų kasdienybės dulkes arianti visuomenė. Tiesa, „mažosios“ premijos, tokios kaip publicistikos ar Balio Buračo, vis tiek lieka nepastebėtos. Pastebima Nacionalinė kultūros ir meno bei Vyriausybės premijos. Kurį laiką atrodė, kad Nacionalinė premija skirta lietuviškais garbės ženklais papuošti nusipelniusius soviet­mečio veikėjus, o Vyriausybinė – tik­riems šiuolaikinės kultūros kūrėjams. Tačiau bent porą metų prie pastarojo apibrėžimo priartėjo ir Nacionalinė – tuo džiaugiuosi.

2. Apie nepastebėtuosius galiu kalbėti tik vizualiųjų menų srityje. Nors džiaugiuos šių metų Nacionalinės premijos komisijos pasirinkimu, man vis tiek liūdna, kad į trumpąjį kandidatų sąrašą nepateko klaipėdietis fotografas Remigijus Treigys, o iš jo per finalinį balsavimą iškrito Dainius Liškevičius – „Muziejus“ ir „Labyrinthus“ man yra ryškiausi šio dešimt­mečio kūriniai. Ir dar keista, kad niekas premijai nepristatė Eglės Ridikaitės, kurios „kultūringos grindys“ metų pradžioje sukėlė domėjimosi XIX a. pab.–XX a. pr. pa­statų interjerais bumą ir tebekursto istorinę vaizduotę. Tačiau visi juk negali laimėti.

 

Vytautas Michelkevičius

1–2. Premijos menininkams yra labai svarbi kultūros politikos dalis, nes, kaip visi žinome, nėra „menininko algos“, tai premiją galime ja laikyti už nuveiktus darbus su parama ateičiai.

Aišku, premijas gauna labai nedaug menininkų, taigi vyksta lyg ir savotiška loterija, tačiau ji turi pagrindo. Pastaraisiais metais labai pagerėjo komisijų sudarymo kultūra, tad premijos skiriamos ir įvairesniems, ir jaunesniems kūrėjams.

Šių metų Nacionalinės premijos džiugina, kad įvertintas ne vienas kūrėjas iš viduriniosios ar net jaunųjų menininkų kartos, tad jos veikia ne tik kaip nuopelnas už viso gyvenimo kūrybą (retro­spektyva) ir kaip paskata kurti ateityje (perspektyva).

Taip pat pamažu ateina į Lietuvą ir privačių premijų teikimo kultūra, o tai dar labiau praplečia galimybes jų gauti. Tik, manau, turėtų būti išlaikytas balansas tarp menininkui skiriamų ir organizacinių išlaidų, nes yra tekę dalyvauti tokiuose premijų ir konkursų vakarėliuose, kurių kaštai yra keliskart didesni už pačią premiją.