Raimundas Vitkus. Noras pažinti tai, kas už geležinės uždangos

Laiminga vaikystė, laiminga jaunystė brandaus socializmo laikotarpiu. Viskas, kas vyko už geležinės uždangos, valdžios piešta tamsiomis spalvomis. Kapitalistinis pasaulis – ydų žemė, kapitalistai – didžiausias priešas. Ir gyvenimo būdas, ir tarpusavio santykiai mums, einantiems komunizmo keliu, nepriimtini. Bet tas jaunatviškas smalsumas, noras pažvelgti į nepažįstamą pasaulį pro rakto skylutę geležinėse duryse darė savo. Daug jau yra rašyta, daug sukurta filmų, ekspozicijų. Jaunosios kartos stebisi, gūžčioja pečiais, gal net kikena: kaip taip gyventa?


Atvažiuoja amerikontai

1972-ieji. Į svečius iš Amerikos atvyksta teta Juzė (mano močiutės Aleksandros sesuo) ir jos vyras Jonas Žebrauskas. Kaip ir dešimtys tūkstančių kitų lietuvių, jiedu 1944 m. paliko Lietuvą ir pasitraukė į Vakarus. Visa giminė sujudo gavusi žinią, kad atvažiuoja amerikontai. Vėliau atskrisdavo kasmet, bet tas pirmasis susitikimas paliko didžiausią įspūdį. Kokiu laiku gyventa, atskleidžia ir faktas, kad tuomet svečiams buvo draudžiama palikti Vilniaus miestą, tad pirmieji susitikimai vyko tokiems atvykėliams sovietų valdžios ir saugumo organų paskirtame viešbutyje „Inturisto“, vėliau – pas tėvo brolį Mečislovą, turėjusį nuosavą namą. Kas gi man, septyniolikmečiui, tada labiausia krito į akis? Galbūt kino kameros, fotoaparatas, gaminantis momentines nuotraukas, įrenginys, įrašantis garsą į vinilinę plokštelę, ar kasdien tetos keičiami perukai? Deja, ne. Didžiausią įspūdį paliko kramtomoji guma, čiujing gam. Didelis kiekis atsivežtas, kaip dabar suprantu, ne be reikalo (pilnas krepšys). Visi giminės vaikai, paaugliai ir jaunuoliai kišo rankas į tą krepšį ir buvo raginami nesikuklinti, stverti visą saują. Kišau ir aš savo rankelę, ar mano sauja buvo ne iš didžiųjų, ar pasikuklinau, nepamenu, bet buvau paragintas kyštelt dar kartą. Kramtomoji guma ir kapitalizmas – neatsiejami reiškiniai. O ji buvo skani! Tėvai savo ruožtu kapitalizmą bandė pajusti ragaudami viskį „White Horse“...

 

Autoriaus piešinys
Autoriaus piešinys

 


Žiūrime komunistinės Lenkijos TV pirmąją programą

Aptariamu laikotarpiu mūsų-ne mūsų televizija rodė dvi programas: Vilniaus ir Maskvos.

Kokia aukšta buvo toji geležinė uždanga, parodo tai, jog Lenkiją, tiek daug bendra su Lietuva turėjusią šalį, matėme vos ne kaip kapitalistinę. Ir štai 7 dešimtmečio pabaigoje pasklido žinia, kad joje, Suvalkų mieste, pastatytas naujas 232 m aukščio TV ir radijo retransliacijos bokštas. Jo transliuojamą Lenkijos TV pirmąją programą, panaudojus lauko anteną, buvo galima matyti per Kauno radijo gamykloje pagamintą nešiojamą televizorių „Šilelis 401 D“. Toji lauko antena buvo esmė. Jos brėžiniai keliavo iš rankų į rankas. Paprasta, bet tobulinta – kito tai strypų ilgis, tai kilpos diametras. Ir viskas dėl vaizdo kokybės. Kėlėm ją su kaimynu ir draugu Vladu. Kėlėm su baime, bet ryžtingai. Pamenu šūksnius: „Pasuk kairėn, dabar į dešinę. Gerai. Palik. Rodo.“

Visiems bus įdomu sužinoti techninį šio klausimo sprendimą. Dabar galvoju – buvome gana išmanūs. Sumanymą įgyvendinome name, esančiame Mickevičiaus ir Kęstučio gatvių sankryžoje. Namas penkių aukštų, dengtas čerpiniu dvišlaičiu stogu, o gyvenau pirmame (ant to stogo užlipę vasarą degindavomės). Anteną pritvirtinti gal ir nesunku, o kur turi eiti kabelis? Per kur jį vestumėte? Mes jį nuleidome oro ventiliacijos kanalu, po truputį, po truputį, kol išlindo mūsų bute, vonios kambaryje, pro dekoratyvines groteles. Toliau kabelio kelias nusidriekė į kambarį. Buvo išvyniojamas vėlyvą vakarą, šeimynykščiams sugulus poilsio. Dieną vėl susukamas ir padedamas ant spintelės vonioje.

Tėvų reakcijos tiksliai neprisimenu, bet, matyt, neprieštaravo, nors ir turėjo kelti nepatogumų. Butas mažas, dviejų kambarių, gyveno keturi suaugę žmonės ir du paaugliai. Įdomiausios laidos prasidėdavo šeštadienio vakarą ir trukdavo iki vidurnakčio. Kartais „Šilelis“ atsidurdavo ant mano pilvo, jau lovoje, kaip ir radijo imtuvas „VEF-12“. Iš jo sklisdavo ir lig šiol jaudinantis šaukinys „Amerikos balsas iš Vašingtono“, ir nepamirštamas, sod­rus, nuostabus Romo Sakadolskio balsas, ir „You are listening to the Radio of Luxembourg“, ir „Creedence Clearwater Revival“, „The Doors“ (ypač jų „Riders on the Storm“). Kažkodėl įsiminė George’o Bakerio daina „Una Paloma Blanca“ („Skriskit, balti balandžiai“).

Atskirai užsiminti norėčiau apie „Studio-2“. Tai populiari, 1974–1983 m. gyvavusi lenkų pramoginė, kultūrinė, originalios žurnalistikos laida. Kelionės, pokalbiai, privalomas kapitalistinis meninis filmas, dokumentika (pamenu kelias serijas „Amerika Amerika“), švelni erotika, pasaulinio garso estradinės muzikos atlikėjų vizitai studijoje, pavyzdžiui, ABBA. Kai dabar pagalvoju, buvome ne už vienos, o už dviejų uždangų! Erotika sovietų Lietuvoje, ABBA koncertas, diskusijos apie meilę ir seksą?

Erotika sovietmečiu – atskira tema. Jos šaltiniu, be kita ko, buvo VDR žurnalai „Panorama“ ir „Neues Leben“, kurių keli spaudos kioskai gaudavo po vieną egzempliorių. Tik dėl asmeninių pažinčių pavykdavo gauti tą egzempliorių. Ryte, prieš pamokas, paskutiniuose klasės suoluose vartydavome juos ir buvo visai nesvarbu, kas parašyta, svarbios tik iliustracijos – apsinuoginusios merginos paskutiniame puslapyje (žurnalo numeris būdavo netikęs, jei „nieko nesimatė“), užsieninių mašinų nuotraukos, kino aktoriai. Dviejų veidų niekad nepamiršiu: prancūzų kino aktoriaus Pierre’o Brice’o įkūnyto Vinetu ir serbo Gojko Mitićiaus, suvaidinusio veik visų Šiaurės Amerikos indėnų vadus. Iš minėto VDR žurnalo „Neues Leben“ išsikirpau vieną man labai patikusią apsinuoginusios merginos nuotrauką ir prisiklijavau sekcijos bare, pritaikytame pamokoms ruošti. Subtili, švelni erotika, žinoma, blaškė mokinio dėmesį, bet ir įkvėpė. Neseniai pagalvojau, kad tai moteriai šiandien turėtų būti apie 80, o mano akyse ji liks amžinai jauna. Beje, troškimą pažinti uždraustą pasaulį kurį laiką tenkinau įsisukęs į kaimyno lenko (vėliau išvyko gyventi į Lenkiją) rūsyje esantį sandėliuką, pilną senų lenkiškų žurnalų. Tai buvo lobis! Dėl jų, manau, ne wiele no razumiam po polsku...

 

 


Bandymas būti hipiu

Tiksliai nežinojau, kas tas hipis. „Gėlių vaikas“, kovotojas už taiką pasaulyje, dėvintis ypatingus drabužius – gėlėtus marškinius, platėjančias kelnes, liemenes, diržus su didelėmis sagtimis, auginantis plaukus ir laisvai, be didelių įsipareigojimų sau gyvenantis. Stengėmės tokią regimybę sukurti ir mūsuose. Mano atveju tai buvo tik stilius, kai kurių kitų – ir gyvensena. Lengviausiai sekėsi su platėjančiomis kelnėmis. Prekyboje tokių nebūdavo, bet siuvėjų tikrai netrūko, kaip ir medžiagų. Ateini pas meistrą, pamatuoja ir klausia: „Kokio pločio kelnių apačioje norėtumei?“ – „Dvidešimt penkių.“ – „Jokių problemų.“ Tiesa, kelnių kišenės buvo horizontalios. Ne visai lygis. Be to, jos turėjo gražiai aptempti užpakalį ir šlaunis, todėl lipdavau į vandens pilną vonią, išlipdavau ir kiek pasausinęs – į Laisvę, o tai, kas reikia, aptempta idealiai. Jaunas žmogus nori atkreipti į save dėmesį. Aš tai darydavau dar ir taip: per juostinį magnetofoną „Ast­ra-4“ paleidžiu visu garsu „Creedensus“. Pirmas aukštas, langas atdaras, Mickevičiaus gatvė, užuolaidos užtrauktos, o aš žiūriu per kampą, kaip reaguos praeiviai.

Kiek sunkiau – su liemenėmis. Megztų, raštuotų netrūko, bet išskirtinę mokykloje turėjau tik aš. Nežinau, iš kur tėvai ją gavo (manau, iš kaimo), bet iškart privatizavau. Liemenė buvo iš išdirbtos avies odos, plaukais į vidų, gelsvai rusvos spalvos. Pavyko ir patobulinti: vietoje normalių sagų pasigaminau sagas iš stirnos kanopų. Nepatogu užsisegti, bet labai originalu. Vienintelis trūkumas, kad pažastų iškirptės – ne mano dydžio, trys vyriškos rankos tilptų. Drąsu tuo metu, o dar gėlėti marškiniai. Tos smulkios gėlytės ir nepamirštamas dirbtinės odos portfeliukas su užrašais: „The Beatles“, „Apple Records“ ir – dar gražiau – užrašas anglų kalba „Viso pasaulio hipiai, vienykitės“. Faktas, kad niekas mokyk­loje nebandė sutramdyti, leido taip vaikščioti, stebina. Matyt, atmosferos būta santykinai liberalios, mokiausi Kauno 4-ojoje vidurinėje. Nors kartą visuomenės istorijos mokytoja Stasė, kažko susinervinusi (gal dėl mano gėlėtų marškinių ir kailinės liemenės), priėjo ir kaip rožančių pirštais apėjo mano grandinėlę ant kaklo tikėdamasi rasti kryželį, bet ten buvo žalvarinė širdelė su pakeliamu dangteliu – Mamos papuošalas. Iš juokingesnių paminėtinas atvejis mokyklos šokiuose, kai bent 5 kavalieriai atėjome apsivilkę tokius pačius, tuo metu pasirodžiusius gėlėtus, frotinius, storus marškinius. Rodėsi – stilius, bet panelės juokėsi, kad „tie tai kaip iš inkubatoriaus“. To meto kūrybingumas buvo didelis: kai kas prie mokasinų pritaisydavo varpelius, kai kas išilgai džinsų siūlių – lempučių grandinėlę, o baterija – kišenėje. Bendramokslis pravarde Faustas buvo bizniuką įsukes: perka „Inkaro“ sportbačius, išpaišo gėlėmis ir parduoda.

Tikru hipiu netapau, bet kažin kokią, sunkiai apčiuopiamą laisvės dvasią išsaugojau. Tarkime, nestojau į komjaunimą. Nei mokykloje, nei armijoje. Rikiuotėje, kai visiems sukomandavo „Komjaunuoliai, žingsnį pirmyn“, bene vienintelis likau vietoje. Į komjaunimą neįstojo ir kitas mano klasiokas, bet paskui jį palaužė pasiūlę kelionę į Kubą... Mokykloje per Kalantines prie mokytojų kambario už lentos užkišau Vytauto Didžiojo portretą, o suole išbrėžiau Gediminaičių stulpus, kuriuos paskui reikėjo išskusti – išsiaiškino. Veržiausi į demonstracijas, kai Romas Kalanta susidegino, bet tėvai užrakino bute ir neišleido. Mačiau tik pro langą, kaip bėgo gatve ir stogais, aptalžytus milicininkus... Paskui sužinojęs, kad ilgaplaukius pasigauna gatvėje ir jėga nuskuta, paskubėjau į kirpyklą pats.


Džinsai ir kiti aksesuarai

Gerai žinoma, kad kapitalistinio pasaulio simbolis pas mus buvo džinsai, o ką jau kalbėti apie mėlynus džinsinius švarkelius. Veik neįkandama prekė. Kad būtų aiškiau: to meto mėnesio alga – 130 rublių, dažnai ir mažiau, o už kelnes turguje (talkučkėje) prašė 80 rub­lių. Tokiomis sąlygomis, nurijus kartėlį, teko tenkintis indų „Milton“, lenkų „Odra“ kelnikėmis. „Odros“ apačią buvau išpešiojęs, dengė velvetinius, medžiaginius batelius ant plikų kojų „Levis Rifle Mawerick“. „Wrang­ler“ džinsai buvo svajonė. Nors kartą buvau labai arti jos... Besisvečiuojančių giminių iš Amerikos paprašiau padėti man išspręsti rūpimą klausimą: atsiųsti džinsų. Nepamiršo. Atsiuntė „Levis“ kelnes ir švarkelį. Pirma mintis: „Dabar jau visos panos – mano!“ (Tai darydavo įspūdį.) Deja, džiaugsmas buvo trumpalaikis. Kad ir kaip matavausi ir save įtikinėjau, drabužiai bent dviem dydžiais per dideli. Teko parduoti.

Apie norą būti išskirtiniam galėtų papasakoti ir baigiamųjų klasių pažymių knygelė. Jos viršelį papuošiau ilgakojės gražuolės, sėdinčios ant retro automobilio variklio gaubto, paveikslėliu. Nuotrauka iškirpta iš moteriškų kojinių pakuotės. Greta jos priklijavau užrašą „Philip Morris. Veni. Vidi. Vici.“ nuo cigarečių pakelio. Atsimenu, tėvui Žebrauskai kaip suvenyrą atvežė. Pakelis – plastikinis, o cigaretės – su angliniu filtru. Stebuklas... Ką jau kalbėti apie trijų plaukiojančių peiliukų akumuliatorinę barzdaskutę. Vis draugams ją rodydavo.


2022 m. kovo 28 d., Kaunas

Raimundas Vitkus (g. 1954) – pagal išsilavinimą inžinierius, pagal sielą menininkas ir daikteliautojas.