Šimkutė L. KAŽKAS PASAKYTA / SOMETHING IS SAID. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.

Naujausią Lidijos Šimkutės eilėraščių rinkinį „Kažkas pasakyta / Something is said" sudaro nuolankumo likimui eilėraščiai. Pristatydama knygą, poetė kalbėjo apie visuotinę žmogaus patirtį: kiekvienas iš mūsų gyvenime sutinkame negandą, tačiau ją reikia priimti, stengtis apglėbti taip, kaip kliūtis pasitinka ir apglėbia upė, ir gyventi toliau. Šių eilėraščių askezė, susitaikymas su neišvengiama lemtimi yra giminiškas Liūnės Sutemos paskutiniojo poezijos tomelio „Tebūnie" (2006) egzistencinėms patirtims. L. Šimkutė eilėmis teigia, kad mumyse įrašyta pirmapradė gyvybinė tvermė, paslaptis, pranokstanti kūniškumą. Ji kreipiasi į šią vitalumo paslaptį, joje ieško plaukiančios upės galių apsemti pakeliui ištinkančią draugų mirtį kaip salą. Gaivalinga subjekto projekcija rinkinyje netgi tampa „žalesnė už žolę"... tai jau nebe spalva, o pati gyvybės esencija. Ja poetė dalijasi su skaitytoju.
Minimalistinė poezija paprastai skatina pasitraukti į tylą meditacijai. Tačiau šiais eilėraščiais poetė susikaupia maldai, laiškui, dienoraščiui: intymiam kreipiniui į artimąjį ir skaitantį partnerį. Ne vien didžioji tuštuma plyti už prakalbinamos tylos, kritikų siejamos su dzenbudistine realybe. Majos skraistės mirgėjime, erdvėlaikio iliuzijoje, poetė stebi prošvaistes – susitikimus su Kitu. Šios poezijos elipsė įpareigoja skaitytoją pasinerti į pasaulio sakralumo atvertį ir jos mirksnį atmintyje, paprastai siejamą su artimu asmeniu („tavo nusigręžimas / nusinešė / mano veidą", p. 118). Poetę su jai brangiais žmonėmis rišanti atmintis yra paralelė poetei ir skaitytojui susivienyti per teksto-atminties interpretaciją. To paties pasaulio patirtys, kaip ir to paties poetinio teksto interpretacijos, būtinai skirsis. Tačiau kaip tik patirčių skirtumai ir pratęsia poetinio žodžio gyvybę iki potencialios begalybės. Poetė žavisi skirtingais žmonių suvokimo takeliais, kurie subėga į gydančią ir vienijančią prasmės srovę.