Menininkė Eglė Rakauskaitė Anykščių rajone kuria tėvo, fotografo Romualdo Rakausko „aRRchyvą“

 

Eglė Rakauskaitė su tėvu Romualdu Rakausku, 1985. Antano Sutkaus nuotrauka

Akmuo po kaklu, arba Vieno žmogaus idiotizmas

Taip Nacionalinės premijos laureatė Eglė Rakauskaitė apibūdina tai, ką daro dabar – kuria namus vieno ryškiausių Lietuvos fotografų Romualdo Rakausko archyvui („aRRchyvui“). Eglės vizijose „aRRchyvas“ – tai meninės fotografijos centras, kuriame vyktų įvairios parodos, renginiai, reziduotų menininkai, rašytojai ir kurtų ji pati. Iš daugiau nei du dešimtmečius apleisto darželio pastato šiandien telikusios sienos, grindys ir lubos, tačiau vaizdas negąsdina, kai klausausi Eglės idėjos. Ir perkirpto raudono kaspino nereikės laukti dešimtmečius, nes pirmos naujos erd­vės žvalgytuvės ir pirmoji vienadienė paroda vyks jau šią vasarą – Pasaulinės fotografijos dienos, o kartu ir R. Rakausko gimtadienio išvakarėse – rugpjūčio 18-ąją.

Naujas privatus muziejus?

Su Egle susitinkame jos sodyboje, pro kurią teka R. Rakausko taip mėgtas ir išfotografuotas Variaus upelis. Fotomenininko vaizdai ir pasakojimai nė kiek neperlenkti – vanduo išties sodrios vario spalvos. Iškrausčiusi tėvo studiją Kaune, Eglė dar prieš karantiną didžiulį jo archyvą atvežė į šeimos sodybą. „Tapau tėvo archyvo įkaite. Kai kas sakytų, kad tai lobis, bet ir didžiulė atsakomybė. Bijau palikti namą ilgesniam laikui, bijau gaisro – vaikštau ant pirštų galų. Ir toks kūrybinis palikimas negali gulėti nesutvarkytas. Niekada nežinau, ką įdomaus atrasiu, ką tėvas pasirinko rodyti iš tų ikoninių kadrų, o ko nerodė. Jis mylėjo šį kraštą, daug laiko leido šiame vienkiemyje, tad nusprendžiau ieškoti ekspozicinės erd­vės aplinkui. Supratau, kad miestelyje įtakos zonos jau pasidalintos, tad žvalgyba išsiplėtė po visą rajoną.“

Kūryboje Eglė peržengia ribas ir pasitelkia įvairias formas, tad fotografija ilgai jai atrodė „per paprasta“ meno forma, tačiau ratas apsisuko ir šiandien „aRRchy­vas“ – naujas plačių užmojų jos kūrinys, kurio centre būtent fotografija. „Esu tokia ožkelė. Nuo mažens matydavau, kaip tėvas vonioj po fiksažo skalauja nuotraukas, kaip džiovina jas svetainėj ant kilimo, nuolat klausinėdavo, kuris kadras geresnis, tad man tai atrodė savaime suprantama, visada šalia. Bet atmetimo laikas praėjo.“

Turbūt čia ir sutelpa Eglės ambicingi kūrybiniai užmojai, nes privatus „aRRchyvas“ neapsiribos muziejine funkcija, o sujungs fotografijos praeitį ir dabartį. Jame bus eksponuojamos parodos, veiks šiemet startuojančio R. Rakausko fotografijos konkurso laureatų galerija, kūrėjai galės apsistoti rezidencijose. Ir jeigu viskas seksis, „aRRchyvas“ duris turėtų atverti po trejų metų – taip Eglė pasitiks savo jubiliejų. „Nepasitikiu savo jėgomis. Kaip ir imdamasi bet kokio kūrinio. Net kai įgyvendinu, labai stebiuosi, kad pavyko. Su vidine perfekcioniste kovoju, kaip ir su piktžolėmis aplink. Menininkui nelengva paminti estetiką ir žengti į jovalą, bet nusprendžiau, kad nelauki perkirpti paruošto raudono kaspino, einu apžiūrėti dabar. Noriu kartu išgyventi tą „prieš“ ir „po“. Vieno žmogaus idio­tizmą, kuris turi viziją.“

 

Daug darbų laukia, tad kol kas Eglė Rakauskaitė be reikalo nenori bauginti ir buvusio vaikų darželio pastatą, kuriame veiks „aRRchyvas“, rodo tik iš viršaus. Eglės Rakauskaitės nuotrauka

 

Ramintos Jonykaitės nuotrauka

 

Sprendimą nulėmė slėptuvė

Kol vaikštome po apleistą U formos blokinį pastatą Svirnuose (Anykščių r.), kuriame kadaise veikė vaikų darželis, imu skaičiuoti langų ertmes, nes kiekvienas kvadratinis metras – išlaidos. Tikrai bus svarstančių, kam Eglei toks didelis, daugiau nei 400 kv. m apleistas pastatas, juk daug lengviau pastatyti naują. Bet ir čia ji turi aiškų atsakymą – požeminė slėptuvė.

„Norėjau, kad muziejus būtų netoli kelių ir miestų, tad akis užkliuvo už apleisto darželio. Tačiau tai tikrai nebuvo spontaniškas pirkinys. Gal pusantrų metų vaikščiojau aplink, jaukinausi erdvę. Ir labiausiai įtikino slėptuvė. Simboliška, kad tėvas gimė Antrojo pasaulinio karo metais ir jo šeimai pasisekė išlikti. Išlikimo momentas man labai svarbus, nes ilgai svarsčiau, ar tikrai verta karo akivaizdoje, kai nežinia, kas laukia, investuoti Lietuvoje. Juk tai atims energiją, laiką, sveikatą. Ir ta slėptuvė man tapo atsakymu.“

Dar vienas atsakymas – menininkė norėjo natūraliai ateiti į egzistuojančią vietą, įsilieti, o ne primesti savo valią. Ir pastato istorija. „Radau ir pateisinimą, kodėl sovietmečio pastatas. Juk jei kuri asmeninį muziejų, vieta turi būti su tuo žmogumi susijusi, o ši erdvė neturi jokio emocinio ryšio. Bet supratau, kad darželio statybų laikas sutampa su tėvo kūrybos aukso amžiumi, kai formavosi Lietuvos fotografijos mokykla. Tai jo ir jo kartos žmonių laikas.“

Eglė, tarsi blaškydama mano pastangas suskaičiuoti langus, pasakoja, kad teiks paraišką regionų kultūrai skirtoms lėšoms gauti, bet turi ir privačių sumanymų. Greitai atidarys elektroninę parduotuvę, kurioje bus galima įsigyti su „aRRchyvu“ susijusių daiktų, pvz., džemperių su stilizuotais R. Rakausko fotografijų vaizdais.

 

Nemažai užtruko iškuopti apleistą pastatą, o rugpjūtį čia bus atidaryta pirmoji paroda. Ramintos Jonykaitės nuotrauka

 

Įsipareigoja vietai

Eglė tikisi, kad susitikimas rugpjūtį taps pirmąja ir atvykėlių, ir vietos gyventojų pažintimi su „aRRchyvu“. „Kai svarsčiau, ar įsigyti, ar ne, nuolat sau primindavau, kad įsipareigoju vietai. Žinoma, galima šast ir parduoti, tačiau nebeturiu laiko. Turiu sukurti tėvo archyvui erdvę, kurią po savęs galėčiau ramiai perduoti. Jaučiuosi įsipareigojusi ir vietos žmonėms. Gyvenvietė labai tvarkinga, žmonės kone liniuote matuoja pjaunamą veją, tad iš pradžių apsidžiaugė, kad gyvenvietės gale tiek metų apleistas pastatas kažkam reikalingas. Tikiu, prasidėjus permainoms, bus baimės ir streso, tad per pirmus susitikimus norėjau nuraminti bendruomenę ir paaiškinti, kaip viskas vyks ir kad noriu dirbti kartu. Jau minėjau, kad vietinių pagalbos reikės rugpjūtį, kai rengsime vienos dienos parodą.“

Didžioji dalis Svirnų gyventojų prisimena darželį – jį lankė patys arba jų tėvai, tad Eglė labiausiai nori, kad „aRRchyvas“ būtų savas vietiniams ir netaptų gražiu svetimkūniu. „Nenoriu, kad durys staiga užsitrenktų, esą jūs čia niekuo dėti, nes mes atvažiavę darysim meną. Ant sienų – daugybė grafičių, kai pradėjau valyti, pagalvojau: „Ne, reikia susikviesti tuos, kurie išpiešė.“ Paprašiau, kad bibliotekininkė, kuri yra ir Svirnų seniūnė, padėtų sukviesti. Daugelis išsigando, kas dabar bus, bet raminau, kad bus proga susitikti, susipažinti ir sienas paruošti. Ne vienerius metus apleistame pastate rinkdavosi paaugliai, tai buvo erdvė trumpam pabėgti nuo tėvų, tad, tikiuosi, kai „aRRchyvas“ jau turės langus ir duris, jie taip pat čia ateis.“