Regimantas Dima. Čelpoalas ir Čelpopiknis

Sovietų laikais knygos buvo deficitas. Ištroškusiam raidžių išminties tekdavo skaityti keisčiausius kūrinius. Kalbu ne apie Brežnevo knygas, kurios buvo literatūrinių negrų pusėtinai parašytos. Buvo keistesnių.

Viena tokia knyga, kurios paistalai man įstrigo, buvo apie Čemulpą ar Čelpoalą – labai korėjietišku vardu, – bet ši santrumpa rusiškai reiškė alkoholį vartojantį žmogų. Juk socialistinės superfantastikos kūrinyje fantastiniai rusai gyveno šviesaus bekonflikčio komunizmo sąlygomis ir alkoholio visai nevartojo, o į Čelpoalą ateidavo pažiūrėti lyg į gyvą tiranozaurą. Nes jis visoje šviesaus komunistinio rytojaus Rusijoje buvo toks vienintelis – geriantis. Čelpoalas buvo padorus socialistinio realizmo kūrinio veikėjas, pats jaudinosi negalėdamas alkoholio atsisakyti ir kartais pasakydavo tvarkingai sušukuotų minčių.

Aš tikro nefantastinio Čelpoalo – kaip jau visiems savaime aišku po ilgų sauso įstatymo Amerikoje metų bei kultūros viršininko kovų Lietuvoje – niekada nepamatysiu. Ir mano palikuonių palikuoniai nepamatys.

 

Gyčio Norvilo paišas
Gyčio Norvilo paišas

 

Bet pamatyti Čelpopiknį mano palikuonims visiškai tikėtina.

Pamažu artėjame prie vienintelio ir paskutinio Čelpopiknio. Raidės yra atgyvena. Piktogramos, hieroglifai naujajai kartai patogesni. Kaip jie pertvarkys savo galvas, kad perduotų informaciją vienas kitam – nežinau.

Tarkime, tai bus vizualai. Be techninių detalių. Tiesiog visa informacija bus perduodama vaizdais. Net eilėraščiai bus vaizdai. Ir nesiruošiu dėl to virkauti. Raidės – jau pasenęs būdas ir kvailas tas tėvas, kuris verčia savo vaiką vaikyti juodas aveles baltuose laukuose. Tokie sadistai tėvai, nestabdydami progreso, geriau savanoriškai iškeliautų į tas juodų avelių amžinąsias ganyklas.

Tas aršus raidžių kūrėjų minios nenoras išeiti į amžinąsias avelių ganyklas mane liūdina. Taip negalima. Stvarsto raidžių kūrėjai už rankovių visokius viršininkus, kurie dideliems darbams užsidegę, o ne menkų raidelių saugojimu, graudžiai dejuoja savo spaudos organuose. Taip, dar yra jų. Vegetuoja kaip išbalę liesi veganai be skaitytojų mėsos.

Vienas didelis žmogus suformulavo idėją rašytojams – sugalvokite didelį dalyką, kad įtrauktumėte žmones. O ne inkškite pakampėmis, patys nesuprasdami savo egzistencijos tikslo.

Aš ta proga pakviesiu prisiminti Pilėnus. Jų akcija paliko gigantišką įspūdį. Ilgus šimtmečius priešai ir draugai bandė suvokti, kas ten įvyko. Buvo sakančių ir taip, ir kitaip. Bet pačios akcijos žymė liko tūkstančiui metų.

Taip ir raidžių meistrams derėtų. Juk labiau galvojantiems galva viskas aišku. Skaudu, bet pripažinkime tiesą. Ateities raidėms nėra. Tik vizualikai.

Eiliniame rašytojų suvažiavime derėtų paskelbti atitinkamą pareiškimą, užremti duris ąžuoliniais rąstais (nes abiejuose žodžiuose nosinės raidės), iš anksto pasiruošti porą benzino kanistrų ir išrinkti gražiausią rašytoją. Moterį arba vyrą. Ir tada tebūnie, kaip būt privalo. O tą gražiausią rašytoją pavadinti Čelpopikniu, vienintelį ar vienintelę išleisti iš salės, kad jis ar ji per visas televizijas paaiškintų, kas įvyko. Gražiu ar gražia visi patikės, taip jau daromi holivudiniai filmai ir ne mums tą pasaulio tvarką keisti. Ir tas liūdnas Čelpopiknis kaip Čelpoalas rusiškos superfantastikos kūrinyje vaikščiotų ir pasakotų apie raides – tiranozaurus. Ir žmonės baisėtųsi: ot, tamsūs laikai buvo.

Lietuvos rašytojai tokia galinga akcija įeitų į istoriją. Jei taip nebus padaryta – tai rašytojus išmes iš istorijos puslapių gėdingai: kaip negarbingus elgetas, kankinančius mūsų vargšės šalies vargingą biudžetą.

Patys pagalvokite, rašytojai, juk savo parašytais puslapiais taikote į amžinybę. Štai jums garbingas būdas visiems patekti į amžinybę. Ir netgi visiems kartu, nesimatuojant talento dydžiu.

Visiems iki pabaigos perskaičiusiems šį tekstą – prizas. Iššifruoju tuos keistokus iš pirmo žvilgsnio teksto personažų vardus: Čelpoal – человек потребляющий алкоголь (žmogus, vartojantis alkoholį); Čelpopikni – человек потребный писать книги (žmogus, priklausomas nuo knygų rašymo).

Draugai