Slavoj Žižek. Laikas išlįsti iš burbulo

„Turtingasis“ pasaulis privalo kuo skubiau atkreipti dėmesį į masinės migracijos priežastis, užuot toliau kalbėjęs apie simptomus. Ir pagaliau suvokti, jog gyvename viename bendrame pasaulyje.

Migracija vėl patenka į pagrindinių žinių antraštes. Migrantų kolona iš Hondūro per Meksiką pėsčiomis juda JAV sienos link; migrantai iš Afrikos pralaužė užtvarą ir įsiveržė į nedidelį Ispanijos eksklavą; migrantai iš Artimųjų Rytų mėgina patekti į Kroatijos teritoriją. Nors migruojančiųjų skaičius palyginus nedidelis, jis žymi reikšmingą geopolitinį faktą.

Vokiečių filosofas Peteris Sloterdijkas knygoje „Vidinis kapitalo pasaulis“ („Im Weltinnenraum des Kapitals“) parodė, kaip dabartinės globalizacijos sąlygomis kapitalistinė sistema ėmė veikti kone visas mūsų gyvenimo sritis. Pirmasis šio posūkio ženklas buvo Krištolo rūmai Londone – pirmosios pasaulinės parodos 1851 m. vieta. Pati jos struktūra leido apčiuopti globalizacijos, kaip besiplečiančio pasaulio nematomomis, tačiau neperžengiamomis ribomis, uždarumą. Šiandien šiame pasaulyje gyvena apie pus­antro milijardo globalizacijos laimėtojų, tačiau už jo ribų lieka triskart tiek kitų planetos gyventojų. Taigi P. Sloterdijkas rašo: „Vidinis kapitalo pasaulis nėra agora ar mugė po atviru dangumi – veikiau šiltnamis, įtraukęs į save viską, kas kažkada buvo išorėje.“ Uždarasis vidus, grįstas kapitalizmo ekscesais, veikia absoliučiai viską: „Pagrindinis moderniosios epochos atradimas buvo ne tai, jog Žemė sukasi aplink Saulę, o tai, kad pinigai sukasi aplink Žemę.“ Pasibaigus procesui, per kurį pasaulis buvo galutinai transformuotas į rutulį, „socialinis gyvenimas galėjo vykti tik išplėstame viduje – dirbtinai aklimatizuotoje vidinėje erdvėje.“

P. Sloterdijkas teisingai pastebi, jog kapitalistinė globalizacija ne tik siūlo atvertį ir užkariavimą, bet ir vis labiau savyje užsiveriantį pasaulį, griežtai atskiriantį vidų nuo išorės. Šiedu aspektai glaudžiai tarpusavyje susiję: globali kapitalizmo ekspansija grindžiama tuo, kaip įtvirtinama radikali visuomenės sluoksnių atskirtis visame pasaulyje, išrūšiuojant tuos, kuriuos saugo burbulas, nuo tų, kurie paliekami už burbulo ribų. Migrantų srautai yra laikinas priminimas apie kitapus likusį žiaurų pasaulį – pasaulį, kurį mes, burbulo gyventojai, regime daugiausia TV reportažuose apie tolimas smurtiškas šalis, kurios neturi nieko bendra su mūsų realybe ir į ją įsibrauna prievarta.

Tad mūsų etinė ir politinė pareiga – ne tik pasistengti suvokti, kas vyksta anapus burbulo, bet ir visapusiškai prisiimti bendrą atsakomybę už ten vykstančius siaubus. Veidmainiškos reakcijos į brutalų Saudo Arabijos žurnalisto Jamalo Khashoggi’o nužudymą yra puikus burbulo veikimo pavyzdys. Platesne prasme J. Khashoggi buvo mūsiškis, puikiai įsitvirtinęs burbulo viduje, todėl visi esame sukrėsti ir pasipiktinę. Tačiau mūsų pasipiktinimas nukreiptas apgailėtinai klaidinga kryptimi: kai Stambule įvykdyta žmogžudystė sukelia gerokai didesnį visuomenės pasipiktinimą nei tai, kas vyksta Jemene, kur Saudo Arabija baigia sunaikinti visą šalį, ir yra tikrasis skandalas. Užsakydamas (kaip tikėtina) žurnalisto nužudymą Mohammedas bin Salmanas pamiršo Stalino pamoką: nužudęs vieną žmogų, tampi nusikaltėliu; nužudęs jų tūkstančius, tampi didvyriu. M. bin Salmanui, regis, teks dar šiek tiek paplušėti.

Grafičiai Atėnuose. Elžbietos Banytės nuotraukos

Grafičiai Atėnuose. Elžbietos Banytės nuotraukos
Grafičiai Atėnuose. Elžbietos Banytės nuotraukos

Na, tai grįžkime prie mūsų leniniško klausimo: ką daryti? Pirmasis ir (deja) dominuojantis atsakas – dar labiau užsidaryti burbule: išorės pasaulyje tvyro sumaištis, tad greičiau apsistatykime įvairiomis sienomis. Kuriasi nauja pasaulio tvarka, kurioje vienintelė alternatyva „civilizacijų konfliktui“ išlieka taiki civilizacijų (arba „gyvenimo būdų“, naudojant populiaresnį terminą) koegzistencija: priverstinės santuokos ir homofobija (kad ir tokia mintis: moteris, viešumoje pasirodanti be palydos, prašosi išprievartaujama) yra OK, tik kad tai vyksta kitoje šalyje, kuri kitu atveju visiškai neišsiskirtų pasaulinėje rinkoje. Liūdna tiesa, slypinti už šios naujos „tolerancijos“: šiandien globalusis kapitalizmas nebegali leisti teigiamos žmonijos emancipacijos vizijos, net ir ideologinės svajos pavidalu.

Francio Fukuyamos liberaldemokratiškasis universalizmas žlugo dėl savo paties vidinių apribojimų ir prieštarų, o populizmas yra žlugimo simptomas, Huntingtono liga. Nacionalistinis populizmas – tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų – nėra joks sprendimas. Vieninteliai galimi vaistai yra naujo tipo universalizmas, jo šaukiasi problemos, su kuriomis akistaton šiandien stoja žmonija – nuo ekologinės grėsmės iki migrantų krizės.

Antroji reakcija yra globalusis kapitalizmas žmogišku veidu, kurį įkūnija socialiai atsakingų bendrovių figūros kaip Billas Gatesas ir George’as Sorosas, raginantys: atidarykime pabėgėliams pasienį, elkimės su jais kaip su sau lygiais. Šis siūlymas atitinka vadinamąjį simptominį gydymą medicinoje – jis nekeičia globalios padėties ir veikia pasekmes, bet ne priežastis. Gerinant paciento savijautą toks gydymas taikomas požymiams ir simptomams sušvelninti, bet mūsų atveju akivaizdu: to nepakanka, nes sprendimas leisti visiems pasaulio vargšams pereiti į saugią burbulo zoną tikrai nebus priimtas. Mums būtina pagaliau nukreipti savo humanitarinį žvilgsnį nuo Žemės varguolių į pačią vargstančią Žemę.

Trečiasis reagavimo būdas reikalauja sutelkti drąsą ir įsivaizduoti radikalų pokytį, kuris įmanomas prisiėmus atsakomybę už gyvenimą viename bend­rame pasaulyje. Ar toks pokytis yra utopija? Ne, tikroji utopija – mąstyti, kad galime išgyventi be šios revoliucijos.


Iš anglų kalbos vertė Toma Gudelytė
www.rt.com, 2018-10-28