Žinau, esu laukinis, kažkoks aborigenas, nes niekada nebuvau Europoje ir pasaulyje karaliaujančioje „McDonald's" užkandinėje. Ne, tikrai neprašau, kad mane tenai kas nusivestų. Neisiu, ir viskas. Ne dėl filmo „Super didelis aš", ne dėl užkrėstų olandiškų vištų skandalo. Kaltas – galbūt kvailas – nusistatymas, daugiau kaip prieš 20 metų įskiepytas pankų ideologijos, jos įpūsta nuostata, negrįžtamai (spėju) paveikusi mano smegenis nesilankyti panašiose vietose. Kažkodėl galiu valgyti batoną su daktariška dešra, o nueiti ten – ne. Nors kai kam patinka tenykščiai ledai, nors kai kam tenai reikia eiti malšinti alkį ketvirtą valandą nakties, nors šios užkandinės kai kuriems Vilniaus svečiams yra viena pagrindinių lankytinų vietų kaip „Akropolis", kuriame kartais lankausi, bet į Vakarų civilizacijoje įprastą visuomeninio maitinimo įstaigą užsukti manęs netraukia, nors, pavyzdžiui, Europos Sąjungoje atsidūriau anksčiau už Lietuvą. Tikrai. Viena diena anksčiau.
2004 m. balandžio 30 d. 18 vietų barškančiu lėktuvėliu atskridau į Malmės oro uostą. Iš karto autobuso vairuotojas mane nemandagų ėmė mokyti vakarietiškos kultūros – pasisveikino pirmas. Lunde išlipdamas parodžiau ko išmokęs –­ atsisveikinau. Nustebino transporto eismas – sportiniai automobiliai ir motociklai važiavo labai lėtai tarsi kokioje parodoje (tiesą sakant, paskui teko lėkti miesto autobusu, kurį vairavo azijietiškos išvaizdos vairuotojas). O vakare jau pasibaisėjau švedais – miestas pilnas girtų, geriančių ne tik parkuose, bet ir ant betoninių plytelių prie pat gatvės. Net Lietuvoje tokios masinės girtuoklystės neteko matyti. Paaiškėjo, kad tai ne kasdienis veiksmas – tik kasmetė Valpurgijos naktis. Bet ankstyvą rytą išvydau dar baisesnį vaizdą – ne, ne mėsainius, o kalnus tuščių butelių, šiukšlių ir panašiai. Po poros valandų visa tai dingo, vakarykštės šventės neliko nė ženklo, o centrinėje aikštėje atsirado kokie trys tylūs Gegužės pirmosios demonstrantai su raudonu transparantu ir... mūsų trispalvė (kartu su kitų ES naujokių vėliavomis) ant stiebo – labai maloni staigmena.
Ir vis dėlto – tada Lietuva žengė didelį žingsnį Europos link, pateko į Europą ar visada joje ir buvo? Jeigu spręsime pagal tai, kada „laba diena" ėmė tarti (kad ir nenuoširdžiai) „Maximos" pardavėjos, – tai žengė žingsnį. O, pavyzdžiui, Sibire gimusio dailininko Jono Gasiūno nuomone, Lietuva buvo Azijoje ir pateko į Europą. Man Lietuva visada buvo Europoje. Ir man labai nepatinka visos spekuliacijos šia tema. „Gazprom" mūsų tikrai nenuves į Aziją, greičiau jau – ir toliau – „Hitachi". Tai ne mano nuomonė dėl energetikos, tai tiesiog mano geografijos supratimas. Juk per tuos devynerius metus Lietuvoje daug kas pasikeitė, to tariamo azijietiško kvapo beveik neliko, jei neskaitysime atsiradusio naujo – kebabiško aromato. O nuo gąsdinimo oda gali pašiurpti, bet ne pagelsti. Kita vertus, tiems, kurie reklamuoja skiepus nuo erkinio encefalito ir sako: „Pasiskiepyk, būk europietis", siūlyčiau agitacijos kampaniją koncentruoti Pabradėje, prie Užsieniečių registracijos centro, gal jo gyventojams tie skiepai labiau padės. Nors žmonėms galima įteigti bet ką. Pavyzdžiui, prieš kelias dienas savo laiptinėje radau skelbimą: „Pirkčiau garažą jūsų name", visi telefonai nuplėšyti, nors name jokių garažų nėra. Panašus absurdas – Gegužės pirmoji, kuri yra ir Tarptautinė darbo diena, ir nedarbo diena. Kam reikėjo pakeisti pavadinimą? Kam neįtiko Tarptautinė darbo žmonių diena? Juolab kad etalonine anglų kalba – Workers' Day. Man atrodo, jei jau Europos diena užima dvi pozicijas kalendoriuje – gegužės 9-ąją (švenčiama Europos Sąjungos šalyse) ir gegužės 5-ąją (skirta Europos Tarybos narėms), tai galėtume turėti ir trečią (tą dieną įstojusioms šalims) – kvailiau nebus. Juolab šiemet gegužės 5-ąją švenčiame dar ir Motinos dieną.
Taigi sveikinu visas mamas, o trijų princesių mamą Maximą – dar ir pradėjus antradienį karaliauti Nyderlanduose.