Roberto LIPSKIO eilėraščiai

Roberto Lipskio autoportretas. Skaitmeninė grafika

Robertas Andleris-Lipskis (g. 1968) – lenkų poetas, prozininkas, dailininkas nonkonformistas. Jo grafikos, tapybos, tekstilės ir dekoratyvinio meno darbų yra privačiose kolekcijose Lenkijoje, Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje, Vokietijoje, Olandijoje, Australijoje. Pedagogiką ir filosofiją studijavo Krokuvos Jogailos universitete, personalo valdymą – Personalo ir plėtros institute (Chartered Institute of Personnel and Development) Niukasle, Didžiojoje Britanijoje, kur gyvena jau aštuonerius metus. Dirbo mokytoju, žurnalistu, publicistu, dizaineriu, iliustratoriumi, reklamos agentūros vadovu, personalo vadybininku... ir rašytoju. Debiutavo 1988 m., o pirmą poezijos knygą „Moteris vėjyje" („Kobieta na wietrze") išleido 1995 metais, po ketverių metų išėjo „Miręs rytojaus veidas" („Martwa twarz jutra"). 2003 m. rudenį gaisre sudegė didžioji dalis R. Lipskio kūrybos – ir tekstų, ir dailės kūrinių. Šiemet Lenkijoje bus išleistos iš išlikusių rankraščių sudarytos dvi knygos – apsakymų knyga ir poezijos rinkinys „Beprasmybių kolekcionierius" („Kolekcjoner bezsensów"), kurio eilėraščių pateikiame savaitraščio skaitytojams.

 


 

Namas – prieš pat aušrą

paliktas namas
kurio iš tikrųjų
nebuvo ir nėra

tuščias takas priešais
prieangį ir sunkėjantis
šaltis žolėje

akmenėjantys sapno apie
neįmanomybę likučiai
apraizgyti neapykantos

troškimas pasakos
ir bejėgystė
prieš troškimą

dievo dėka
šis sapnas subyrėjo
į pelenus

 

Viskas, ką norėtume pajusti

Adamui Ochwanowskiui

kadaise pametę galvas dėl elizabeth taylor geriausiu atveju
yra jau po kažkelinto infarkto jei iš viso dar yra gyvi
nes jų velnias nepaėmė vieną saulėtą gegužės rytą
kaip sakoma laikui būdinga kad jisai galų gale
vienodai elgiasi su karaliais ir elgetomis ir būtent tai
yra paguoda taip per daug nesirinkdamas šaltai pasielgs
ir su mumis kurie dabar be abejonės esam pakerėti liv tyler
arba kokios nors kitos ne šio pasaulio princesės grožio
ir išvis įsimylim moteris kurios ne mums
tuo tarpu mūsų nimfų veiduose
randasi pirmosios raukšlės ir vištų letenėlės kampučiuose akių
kuriose nebematyti to blizgesio spindesio kibirkščių kurios seniau
sakydavo mums daugiau nei žodžiai o dabar nė vienas žodis
negali išreikšti viso to ką norėtume pajusti

 

Gatvė ir mėnulis

Frankui O'Harai

jau beveik nepastebime mėnulio vis dėlto jį pastebėjo frankas o'hara tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimtų metų sausio šešioliktąją o aš manau kad per pastaruosius keturiasdešimt su viršum metų nustojome pastebėti patys save o mėnulis amžiams įsirėžė į mūsų tamsumo gamtovaizdį kaip ne šio pasaulio elementas ir nors kažkur kybo ten virš mūsų galvų deja nelabai ką reiškia na ką gi
štai priešais mus gatvė susikertantys keliai išmarginti atliekomis ir visokiausiomis šiukšlėmis pagaliau kaip viskas aplink taigi neimdami į galvą šio apgailėtino fakto klampojame per šūdiną masę iki miesto horizonto laimingi dėl viso pikto nes kas nors gali paklausti ir reikės tada atsakyti pagal vadovėlinį gero elgesio pavyzdį arba nelaimingi kai perdėta laimė bado akis o apsilankyti pas okulistą kainuoja o namuose ne fontanai o iš tiesų trokštame maktelėti degtinės trokštame keturminučio sekso nesvarbu kaip nesvarbu su kuo nesvarbu kur tiesiog kad tik greitai tik dėl psichinės higienos o paskui trokštame patys nežinome ko nes kam gi mums žinoti juk vis tiek mums ne už tai moka o jei jau privalome žinoti tai jau viską mums patieks ką turime žinoti kaip ant padėklo vakaro žiniose ir pagaliau miesto pakraštyje yra naujas prekybcentris o jame vien tik akcijos o jei liko dar bent kiek atlyginimo tai kodėl neišleidus visiškai nereikalingiems daiktams be kurių jau nesugebame gyventi taigi gerai savijautai klampojame už miesto horizonto laimingi dėl visa ko...
viskas dvokia prisvilusiomis bulvytėmis ir surūgusiu alumi tad praveriame langą į visas pasaulio puses o šaltas vėjas atpučia drėgną dvejonės ir abejingumo tvaiką saugumo jausmas pasimetė kažkur dėžėje tarp surūdijusių įrankių ir čia yra tai nuo ko bėgame kasdien ir kasdien grįžtame taškydami mūsų gatvių purvą ir šūdą balose tūkstantį kartų atsispindi gąsdinančiai baltas veidas kurį iš pradžių palaikome esant nuosavu tik po akimirkos suvokiame kad jis mėnulio o dieve negi tai jis neįmanoma betgi jis apsitraukė patina per tas visas naktis pražiūrėtas į tamsą be sapnų į tamsą vis dėlto dar liūliuojančią kaip kadaise apvalios jos krūtys kai po kelių minučių miego ji atsisėsdavo visada čia pat šalia nuoga ir karšta per ištiestą ranką ir viskas suskambėdavo muzika ir gyvybe o dabar viskas išnyksta greičiau už mintį ir iš karto žaibiškai keičiamos dekoracijos todėl kad bet kurią sekundę gali prasidėti kita scena: visiškai nauja diena identiška natūraliai be mėnulio ir tų visų romantiškų nesąmonių

 

Pokalbis

pats nežinau kaip su Jumis kalbėti apie ką su Jumis kalbėti
kai galvoju apie visai ką nors kitą ir nuolat apie tą patį visai
nesugebu valdyti minčių o Jūs nuolat užduodate klausimus
ir nuolat žiūrite į mane taip žiūrit manin o aš nerandu
atsakymų nes tie kurie ateina man į galvą visiškai neprilygsta
Jūsų klubams akiplėšiškai ištempiantiems sijoną ir aš negaliu
niekaip to pakeisti nes jie labiau mane žadina logiškai
mąstyti nei velniškai protingas pokalbis su Jumis ar tai kartais
nereiškia kad esu nenormalus nemoralus netaktiškas gal blogai
išauklėtas o gal prasčiokas koks nors bet juk nieko nesakau
ir iš visų jėgų mėginu sutelkti dėmesį į Jūsų baltas rankas kurios nevalingai
klausimas apie kelionės po nepalą įspūdžius pabrėžia Jūsų šlaunų
subtilų švelnumą taigi šypsaus mandagiausiai kaip sugebu ir murmu bereikšmiai
apie nuostabų gamtovaizdį matydamas tik Jūsų krūtis kylančias ir besileidžiančias
hipnotizuojančiai trys du vienas ir vėl neišgirdau klausimo nes mano
dėmesį patraukė Jūsų kojų padėtis bet nepalas yra gražus Jūs sutinkate
su manim aš nesutinku su Jumis tiesiog iš principo du skirtingi
požiūriai apie tą patį Jūs žaidžiate su manim visiškai sąmoningai
ir žinome tai abu taigi nuryju saldų vyno gurkšnį ir įkvepiu Jūsų kvapą
pokalbių nuotrupos aplinkui nutyla nesame čia vieni paveikslai nutolsta
nuplaukia išplaukia Jūs vėl keliate taurę prie lūpų aš kalbu
kažką apie katmandu apie pilkai žalią egzotiką bet matau tik tai
apie ką neištariu nė žodžio ir Jūs šypsotės provokuojamai ir krūtys
kyla aukščiau įkvėpiu daugiau oro į plaučius tarytum jo staiga pristigo ir...

 

Jei nori šis tas apie poeziją

logikoje slypi velnias brangusis
rimuose dirbtinumas ir schemos
kanonuose stingulys ir tingumas
mums patinka tai ar ne
mąstome metabolizmu
ir sąmoningai nesąmoningais
nuvalkiotais motyvais
patikrintomis tiesomis
ir šimtą kartų girdėtais niekais
šen bei ten maniakiškai atkakliai
painiojame vieną su kitu
nė nesivargindami
išsiaiškinti suprasti esmės
sprunkame ir grįžtame
ir visada kalbame apie save
bet visada viską trumpiname
nes trūksta tikėjimo
ir nuo to viskas priklauso
taigi nepasakok man banalybių
apie formą ir turinį vaizdą ir spalvą
apie sroves ir tradicijas tarytum iš tiesų
nusimanai apie ką kalbi
nerašyk apie poliucijas naktį
ir erekcijas ryte
apie tai kad
pamirštame kad nežinome kad taip baisiai
norime šnekėti apie plejades danguje
mylimąją toli
dainingus žodelius
ir tuščią piniginę
tiksintį laikrodį
ir velniai žino dar apie ką
visi šneka apie tą patį
tarsi niekas neturėtų nuosavo proto
ir tarsi niekas nebenori
gyventi gyvenimo savaip
ir tarsi viskas apie ką kalbi
išreikšta vienu gestu
kuriuo ponas S. demonstratyviai
krapštosi subinę pačiam vidury
mūsų laisvės aikštės

 

Medžioklė

Wisławai Szymborskai

deja čia netinka nė viena pabaiga
geriausia mintis gali būti nešvanki –
už mąstymą nėra didesnio ištvirkimo
taigi ne visiems mąstantiems šventumas

galbūt geriau būtų palikti žemėlapiuose
baltas dėmes ir baltas varnas lentynose
ten jos atrodo visai savo vietoje –

o visi tie neįvertintieji
arba pervertintieji turės ką veikti
kitą amžinybės atkarpą

nuogo fakto vaikymas vis dažniau primena
savo beginklio šešėlio medžioklę

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

Draugai