Norvegijoje gyvenantį belgą rašytoją apsėdęs tradicinis Azijos akmenų menas gongshi atskleidžia gamtos ir meno priešpriešą.

 

Iš Kinijos atvežtas gongshi ant medinio postamento, XVIII–XIX a. Metropoliteno meno muziejus („Wikimedia Commons“ nuotr.)

 

Vaikystėje dauguma rinkdavome akmenėlius − kaip ir plunksnas, kriaukles, sraigių kiautus. Vieni paaugę nustojome tai daryti, o kiti renka toliau.

Likimas lėmė, kad užaugau vietoje, kur akmenys buvo retas gėris. Dirvožemį Flandrijoje sudaro smėlis ir molis, ir jis toks klampus, kad kiekvienas akmuo, kuris nors truputį stambesnis už žvyrą, greitai prasmenga žemėje. Be plytų ir atvežtinės skaldos, nieko daugiau ir nerastum. Dėl to akmenukų rinkimas man visų pirma primena atostogas užsienyje. Asmeninėje kolekcijoje turėjau keletą puikių pavyzdžių iš Normandijos ir Ispanijos pakrančių. Baltutėlių, visiškai nugludintų per tūkstančius metų jūroje. Arba sidabriškai melsvų ir blizgių su mažyčiais tamsiais taškeliais it nuo­dingos rupūžės oda. Laikiau savo brangenybes sename kelioniniame lagamine, kurį paveldėjau iš prosenelio kartu su jo kareiviška kepure, likusia po karo, ir keliomis senovinėmis frankų monetomis, išimtomis iš apyvartos tais metais, kai man sukako septyneri.

Lagaminas laikui bėgant kažkur prapuolė, bet prisiminimai apie vaikystės akmenukus neseniai vėl iškilo, kai mano dėmesį patraukė tradicinė Azijos meno rūšis, susijusi su akmenimis. Ją man užrodė internetas, vieną vakarą jame buvau tiesiog prasmegęs kaip į triušio olą ir – kaip dažnai nutinka po žeme – susidūriau su Vikipedijos straipsniu apie gongshi akmenis. Nuo to vakaro tapau švelniai apsėstas.

Gongshi – tai meno rūšis, atsiradusi Kinijoje prieš daugiau nei tūkstantį metų, vėliau paplitusi Japonijoje ir Korėjoje, kur buvo vadinama suiseki ir suseok. Šio meno esmė tokia, kad paimami gražūs netoliese gamtoje rasti akmenys, jie įtaisomi ant kokio padėklo ar postamento ir kaip meno kūriniai eksponuojami tokiems dalykams lėšų nestokojančiųjų interjeruose ar soduose. Tai ypač paplito tarp išsilavinusio elito atstovų, vadinamųjų literati, kurie rinkdavo tokius akmenis ir pasistatydavo juos savo studijose, bibliotekose.

Šios meno rūšies pavadinimo tinkamai išversti į europiečių kalbas nepavyksta, kadangi mes tokios neturime, bet angliškai paprastai sakoma scholars’ rocks arba viewing stones. (Galbūt tinkamas lietuviškas pavadinimas būtų „vaizdieji akmenys“ – vert. past.)

Kaip ir dauguma meno šakų, gongshi išgyveno ilgą evoliuciją, kai skirtingi stiliai ir mokyklos keitė viena kitą, o žinovai nesutarė, koks akmuo yra tinkamas egzempliorius. Egzistuoja kanonizuotų šedevrų ir tam tikrų regionų, kuriuose akmenys yra išskirtinai aukštos kokybės. Šis menas turi paprastus pagrindinius principus ir nereikalauja pažangių amatininkystės įgūdžių. Svarbu, kad akmenys žmogaus rankomis nebūtų apdorojami daugiau, nei būtina: daugių daugiausia jie gali būti nuskalaujami vandeniu, nuo jų nuvalyta žemė bei purvas, apačia dar gali būti padaroma plokštesnė, kad tvirčiau stovėtų ant pagrindo. Didesnis įsikišimas yra laikomas šventvagišku.

Taigi, tai, kas akmenį paversdavo gongshi, skirtingais laikotarpiais šiek tiek skyrėsi. Apibendrinant galima teigti, kad akmenys turėjo kaip nors išsiskirti: būti neįprastos formos, išskirtinės spalvos, įdomios tekstūros. Galbūt savo pavidalu priminti kraštovaizdį, kokį gyvūną ar sustingusį debesį. Juos galima eksponuoti stačiai arba gulsčiai, dydžių irgi būta įvairiausių: mažiausius egzempliorius tiko laikyti ant rašomojo stalo, o didžiausi svėrė šimtus kilogramų ir buvo statomi soduose po atviru dangumi.

Labiausiai vertinami akmenys galėjo kainuoti nemažus pinigus, šaltiniuose net rašoma apie visiškai apsėstus intelektualus, kurie dėl akmenų prarado viską.

Apsauga nuo vienatvės

Dažnai sunku nustatyti, kada ir kaip tiksliai atsirado viena ar kita meno rūšis, bet mokslininkai gongshi atsiradimą kelia į VII a. pradžią, Tangų dinastijos laikus Jangdzės upės žemupio regione. Tačiau akmenų menas tikriausiai yra daug senesnis ir kilęs iš religinių praktikų. Vieno seniausių rašytinių šaltinių, kuriame minimas gongshi, autorius yra politikas ir poetas Bai Juyi (772–846). Savo esė jis aprašo, kaip vieną dieną vaikščiojo palei Taihu ežero krantus ir aptiko du neįprastus akmenis. Jie nebuvo gražūs įprasta šio žodžio prasme, rašo jis, nes buvo tamsūs ir šiurkštūs, aplipę purvu, o jų kiaurymėse ir angose augo samanos. Nepaisant to, jį taip sužavėjo keistos akmenų formos, kad juos parsivežė į namus. Tuomet kruopščiai nuplovė, o paskui apie juos rašė esė ir eilėraščius.

„Tada atsigręžiau į tuodu akmenis ir paklausiau, ar jie liks su manimi, kai pasensiu. Jie negalėjo kalbėti, bet, regis, vis tiek patvirtino, kad bus mano ištikimiausi draugai.“

Taip skamba vienas iš jo eilėraščių. Akivaizdu, kad susižavėjimas rieduliais Bai buvo ne tik estetinis, bet turėjo ir psichologinį aspektą: akmenys turėjo palaikyti draugiją, kai jis pasens. Dėl to, žinoma, nėra ko gėdytis. Saugoti nuo vienatvės ir šiandien yra viena iš daugelio meno funkcijų.

Kita reikšminga figūra, suvaidinusi svarbų vaidmenį šio kinų meno istorijoje, yra Mi Fu (1052–1107). Jis taip pat buvo politikas ir poetas, be to, įtakingas kaligrafas ir tapytojas. Pasakojama, kad, kai jį paskyrė Uvėjaus magistratu ir jis ketino pirmą kartą aplankyti savo naująją rezidenciją, jį pribloškė vienas gongshi akmuo, stovintis rezidencijos sode. Užuot sveikinęsis su atvykusiais magistratais, kaip reikalavo protokolas, jis pirmiausia pasveikindavo akmenį. Šis įvykis plačiai pasklido kaip anekdotas visoje Rytų Azijoje, o „Mi Fu, sveikinantis akmenį“ tapo pasikartojančiu motyvu vėlesnių amžių Kinijos, Japonijos ir Korėjos tapyboje.

Viena didžiausių gongshi kolekcijų buvo Kaifengo imperatoriškajame dvare. Kai 1127 m. miestą apgulė džurdžėnai – klajokliai iš šiaurės – ir gynėjams pritrūko sviedinių katapultoms, jie nematė kitos išeities, kaip nugriauti ir suskaldyti garsiuosius gongshi akmenis iš rūmų sodo ir svaidyti juos į priešą. Tiems, kam rūpėjo šie akmenys, tai turėjo būti kažkas panašaus į gaisrą Aleksandrijos bibliotekoje. (Arba, tarkime, jei mes, visai prispausti bėdos, į priešus mėtytume „Užburtą kalną“, „Žmogų be savybių“ ar kitas knygas kaip plytas.) Gynėjams vis tiek neišdegė: laimėjo džurdžėnai, imperatorius buvo nuverstas, o Šiaurės Songų dinastija nustojo egzistavusi.

Tačiau gongshi menas vis dar puikiai gyvuoja – viso pasaulio, ypač Azijos ir JAV, meno muziejuose šiandien apstu vertingų kolekcijų. Daugeliui akmenų pavyko išgyventi septintojo ir aštuntojo dešimtmečių kultūrinę revoliuciją, nes juos buvo gana nesunku paslėpti: tereikėjo nuimti nuo pjedestalo ir išdėlioti kur nors sode ar miške, šitaip jie kurį laiką galėjo pasislėpti kaip paprasti akmenys.

 

Gerojo drakono gongshi, Šiaurės Songų dinastijos periodas (960–1127). Pekino rūmų muziejus

 

Besiritantys akmenys

Niekada nemačiau tikro gongshi, bet labai norėčiau. Europoje jų nėra tiek daug. Kaip rodo skaitmeninis katalogas, Britų muziejus Londone turi vos vieną egzempliorių. Net ir tąkart, kai 2018 m. keliavau į Japoniją, nepamenu jų matęs, bet kadangi tuo metu dar nežinojau apie jų egzistavimą, gali būti, kad tiesiog pražiūrėjau. Kai su savo tuometiniu vaikinu lankiausi Metropoliteno muziejuje Tokijuje ir turėjome pasirinkti, kur eisime, leidomės į kaligrafijos bei šilkografijos skyrius. Tik dabar, paieškojęs internete, suprantu, kad jie taip pat turi suiseki skyrių.

Naršau internete ir žiūriu į gongshi bei suiseki nuotraukas. Išsaugau jas kompiuterio aplanke, kuriu privačią labiausiai patinkančių akmenų kolekciją. Jie gražūs pažiūrėti, keli iš jų puikiai atrodytų mano knygų lentynoje. Galbūt vieną dieną galėsiu sau leisti įsigyti tikrą egzempliorių.

Nors žinau, kad akmenys nėra sukurti žmogaus, jų pateikimo būdas vis tiek verčia juos suprasti kaip abstraktų meną. Mano smegenys išsyk ima ieškoti formų ir veidų, įžvelgiu įvairiomis pozomis išsidėsčiusius gyvūnus ir žmonių figūras: ant lazdos palinkusį sukriošusį senuką, besimeldžiančią vienuolę, išsigandusį paukštį. Nuostabu, kaip viską savo žvilgsniu pakeičiame ir nejučiomis suteikiame jiems žmogiškąjį ar kitokį gyvąjį pavidalą.

Pagavau save svarstantį, ką akmuo reiškia, ką jis man turi pasakyti, nors žinau, kad tai tik akmuo, jis nieko nesako. Ieškoti akmenyje slypinčios prasmės beprasmiška, bet vis tiek tai darau. Atrodo, kad akmenys turi skirtingų asmenybių bruožų: vieni sukuria šiltą ir svetingą įspūdį, kiti atrodo pikti, atstumiantys. Kai kurie − juokingi. O kiti tokių keistų ir neįprastų formų, kad atrodo kone nežemiški, tarsi būtų iš visai kitokios medžiagos, ne tvirtos uolienos.

Kas nusėda mintyse, kai kurį laiką pažiūriu į akmenis savo skaitmeninėje kolekcijoje? Nežinau. Ne tas pats, kas perskaičius gerą knygą ar pažiūrėjus į paveikslą muziejuje. Bet vis tiek kažkas yra, tik sunku nusakyti žodžiais.

Akivaizdu, kad gongshi yra menas, kuris niekada negalėjo atsirasti Europoje. Jis toks priešingas tam, ką mes paprastai suvokiame kaip meną, kad netelpa į mūsų paveldėtas kategorijas ir estetikos sampratą. Vienintelė vieta, kur Europoje tradiciškai eksponuojami akmenys, yra gamtos mokslų muziejai, tačiau tai visai kas kita ir neturi nieko bendra su gongshi. Senovės Kinijoje akmenis vertino ne dėl to, kad juose buvo retųjų mineralų, ne dėl to, kad jie galėtų ką nors atskleisti apie Žemės geologinę praeitį. Akmenys savaime buvo estetiniai objektai, meno kūriniai – kaip eilėraštis ar paveikslas.

Tai turi būti kažkaip susiję su mūsų istorija ir filosofinėmis tradicijomis. Atrodo, kad didelė Vakarų filosofijos dalis remiasi žvilgsniu pro, per daiktus ar už jų, o ne į juos pačius. Nuo pat Platono laikų mus mokė galvoti, kad už šio pasaulio slypi kitas, kad jis yra tikresnis ir vertingesnis už tą, kuriame gyvename, – išoriniai reiškiniai juk tėra tobulesnio idėjų pasaulio kopijos ar šešėliai. Krikščionybė taip pat savaip mokė nukreipti žvilgsnį anapus ir nepaisyti mus supančio fizinio ir juslinio pasaulio: šis yra tik laukiamasis, o kūnas tik indas, kuris, jei pasiduotume mumyse esantiems jausmams, nuvestų į nuodėmę ir velnystę. Net iškilus racionalizmui ir šiuolaikiniams gamtos mokslams, mes iš esmės laikomės platoniškosios pasaulėžiūros. Nei Descartes’as, nei Kantas nepasitikėjo išoriniais reiškiniais ir pojūčiais, o daugumai fizikų labiausiai rūpėjo atrasti gamtos dėsnius, slypinčius už visko, kas yra visatoje.

Mene ir literatūrologijoje šitai pasireiškia polinkiu nuolat aiškinti ir interpretuoti kūrinį. Kai susiduriame su paveikslu ar tekstu, rodos, visada turime įžvelgti kažką už jo. Tokiam požiūriui pasipriešino Susan Sontag savo esė „Atsižadėkime interpretavimo“: mums būtina nuolat interpretuoti, analizuoti, psichologizuoti, skaityti tarp eilučių. Vakaruose visą meną suvokiame kaip mimetišką iš esmės, tai yra kaip tikrovės imitaciją. Todėl mūsų dėmesys kreipiamas į tai, kaip kūrinys susijęs su pasauliu. Užuot sutelkę dėmesį į formą ir poveikį, galiausiai kalbame tik apie tai, kas yra už kūrinio ribų.

Sontag manymu, toks požiūris yra redukuojantis. Anot jos, turėtume paaštrinti jusles, pažvelgti į patį kūrinį ir jį pajusti. Ji skatino jusliškesnį, erotiškesnį požiūrį į meną ir tai apibendrino garsiąja fraze: „Vietoj hermeneutikos mums reikia meno erotikos.“

Gongshi man kaip tik atrodo būtent tokia meno rūšis, kuri šiam požiūriui suteikia tinkamas sąlygas. Tai menas, atsiskleidžiantis per jusles, per sutelktą dėmesį, su kuriuo priimame kūrinį, per mentalinį artumą. Nors kai kurie akmenys buvo vertinami dėl to, kad greičiausiai priminė ką nors kitą (peizažus, žmonių figūras), gongshi iš esmės yra neimituojanti meno forma. Akmuo nėra ko nors kito imitacija, jis nesistengia užfiksuoti tikrovės ir jos komentuoti. Jis savaime yra tikrovė. Tiesiog egzistuoja. Jį sukūrė gamta, o ne žmogus. Tam tikra prasme galima sakyti, kad jis susikūrė pats.

Neverta apie akmenis kalbėti tokiomis sąvokomis kaip realizmas, psichologinė gelmė ar autentiškumas. Jų negalima skirstyti į žanrus ar plagijuoti. Jie nelabai tinka ir Freudo psichoanalizei, dekonstrukcijai ar feministinei teorijai, – vis dėlto kas nors, nėra abejonių, tikrai yra bandęs tai daryti. (Internete randu straipsnį, kuriame gongshi aptariami remiantis Jeano Baudrillard’o teorijomis apie simuliakrus ir simuliaciją, bet po dviejų pastraipų pametu mintį.) Akmenys įdomūs ne todėl, kad panašūs, o dėl visų smulkių skirtumų, detalių ir trūkumų, dėl kurių kiekvienas jų yra unikalus.

Prie muziejų kolekcijose esančių akmenų dažnai būna nurodyti metai: vieni jų iš XVII a., kiti – XIX a. ir pan. Bet tai man atrodo iš esmės beprasmiškas reikalas. Akmuo iki tol egzistavo ilgus metus, tiesiog ne ant pjedestalo. Kas už šį akmenį sulauks nuopelnų, kas yra už jo stovintis menininkas? Bevardis asmuo, kuris surado ir uždėjo ant pakylos? Ar mes, kurie į jį žiūrime kaip į meno kūrinį? Ar pjedestalas paverčia jį menu, ar jis visada toks buvo, net prieš jį surandant?

Tiesą sakant, šiek tiek gaila, kad gongshi menas niekada neprigijo Norvegijoje. Kraštovaizdis čia itin tinkamas akmenims rinkti. Iš tikrųjų ketinu kovoti už šios meno rūšies įtvirtinimą. Ypač atsižvelgdamas į tai, kad naftos pasaka greitai baigsis, o klausimas, iš ko gyvensime toliau, vis aštrėja, gal galėčiau pasiūlyti: o kaip akmenys? Apie tai verta pagalvoti, bent jau kaip papildomas pajamas.

 

Gongshi Wenmiao šventykloje Šanchajuje. Christopherio Lunos nuotr.

 

Týrai galvoje

Virginia Woolf savo esė, kurioje iš tiesų pasakoja apie ligą, rašo apie tai, kas neapčiuopiama ir nepažinu, nors egzistuoja kiekviename iš mūsų. Mes niekada iki galo negalime pažinti savęs ir juolab kitų. Visuomet lieka kas nors nepasiekiamo. Tą nepažinumą ji palygina su mišku ar sniego nuklotu lauku: „Kiekviename iš mūsų egzistuoja nepaliestas miškas; apsnigtas laukas, kuriame nė paukštis nepaliko pėdsako. Čia keliaujame vieni, ir taip geriau.“ Būtent šis nepažinumas lemia, kad mes vienaip ar kitaip visada esame pasmerkti per gyvenimą žengti po vieną.

Woolf toliau plačiai, lyriškai aprašo debesis danguje ir rožę sode. Ir rožė, ir debesys, rašo ji, gražūs pažiūrėti. Tačiau abu neturi nieko bendra su žmogumi, jie egzistuoja ne dėl mūsų naudos ar malonumo. Jie tiesiog yra, ir nesvarbu, ar mes į juos žiūrime, ar ne. Tai tarsi filmas, kuris rodomas nepaisant to, kad kino salė tuščia. Vis tiek regime daug grožio ir prasmės. Debesyse įžvelgiame figūras ir mitinius gyvūnus, o saulei nusileidus mėgaujamės nuostabiu spalvų žaismu padangėje. Rožei priskiriame visokių reikšmių, paverčiame ją simboliu, dovanojame mylimiems žmonėms ar nepažįstamiems, kai norime, kad šie balsuotų už Darbo partiją, dedame net mirusiesiems į karstą.

Kaip tik dėl to, kad debesys ir gėlės su mumis neturi nieko bendra, rašo Woolf, juose randame paguodą ir grožį. Taip yra todėl, kad jie atliepia šį nepažinumą mumyse, šį neapčiuopiamą tyrų lopinėlį, kuris veši giliai kiekvieno žmogaus viduje: „Jų abejingumas yra guodžiantis. Tą proto sniegyną, kuriuo joks žmogus niekada nežengė, aplanko debesis, pabučiuoja sklendžiantis žiedlapis...“

Štai dėl ko galime patirti gamtos ir meno ryšį, jų susiliejimą. Į šią pačią tolimiausią mūsų kertę, kur negali patekti joks kitas žmogus, debesys ir gėlės (ir akmenys) patenka be vargo. Akmenys, plunksnos, sraigių kiautai – apskritai gamta. Toks suvokimas mūsų tradiciniam mąstymui apie gamtą ir kultūrą kaip binarines opozicijas išmuša pagrindą iš po kojų ir nulemia, kad iš esmės nėra ribų tam, ką galime suvokti kaip meną. Suprantame, kaip pasakytų Woolf, „kad visas pasaulis yra meno kūrinys; kad mes esame meno kūrinio dalys... Mes esame žodžiai; mes esame muzika; mes esame jis pats...“

Menas kaip biologinis reiškinys

Matyti žmogiškumo apraiškas gamtoje ir gamtiškumą tame, ką sukūrė žmogus, rūpėjo ir rašytojai Inger Christensen. Savo esė „Mūsų pasakojimas apie pasaulį“ ji svarsto, ar įmanoma meną suvokti kaip biologinį reiškinį. Ar galima manyti, kad menas atsiranda iš tokios pat būtinybės, kaip bičių spiečius, vieversio giesmė ir gervių šokis yra būtinas bitėms, vieversiams ir gervėms? Ar mūsų romanai ir paveikslai, mūsų muzika ir architektūra yra toks pat gamtos reiškinys kaip paukščių plunksnos, sraigių kiautai, kristalai ir akmenys? Ar menas prasiskverbia iš mūsų vidaus savaime ir nevalingai, tarsi priklausytų pačiai gyvybei ir planetai, o ne tik mums?

Sraigės kiautas, gervių šokis ir bičių spiečius – su visa savo meniška puošyba – sraigėms, gervėms ir bitėms turi gyvybiškai svarbią funkciją, tvirtina Christensen. O kaipgi dėl meno? Ar jo funkcija taip pat gyvybiškai svarbi? Taip gali pasirodyti, kai regime, kad visos žmonių bendruomenės per amžius praktikavo įvairias meno formas – nuo ​​pirmųjų urvinių žmonių ar džiunglių gyventojų iki pat šių dienų. Mums bendra yra kalba ir dar menas.

Tai, ką sukuria žmonija, kyla iš gamtos ir taip su ja yra sumišę, kad šiandien mums būtų sunku vėl rasti perskyrą. Mūsų miestai primena natūralias struktūras, laikui bėgant jie išaugo kaip organizmai. Popierius, ant kurio rašome, yra iš medienos, o namai, kuriuose gyvename, iš akmens. Japonijoje namai nuo senų laikų buvo statomi iš medžio ir popieriaus – turėjo priminti gyvenimą knygoje. Anksčiau rašydavome žąsies plunksnomis ant veršiuko odos, o rašalas būdavo gaminamas iš suodžių ir ąžuolo formuojamų gumbų, saugančių nuo obuoliškosios gumbavapsvės lervų. Kiniški šepečiai buvo daromi iš triušio kailio.

Skaityti apie rašto istoriją – tarsi vartyti įvairių gamtos medžiagų panaudojimo būdų katalogą. Literatūra augo ir vystėsi kartu su šiomis daiktiškosiomis sąlygomis, visomis savo fizinėmis formomis.

(Kaip literatūra gali tapti nemirtinga, jei ji yra įvairių natūralių, irių medžiagų, sutvarkytų pagal tam tikrus pricipus ir sujungtų tam tikra seka, darinys?)

Senovės kinai manė, kad jų rašto ženklai taip pat kilę iš gamtos. Remiantis mitais, juos išrado – arba, tiksliau, atrado – paukščių pėdsakus purve stebintis legendinis personažas Cang Jie, turintis keturias akis. Egzistuoja aibė paveikslų ir piešinių, vaizduojančių Cang Jie su dviem poromis akių. Juokas ima į juos žiūrint. Man taip pat, jaučiu, reikėtų dviejų porų akių, kad galėčiau skaityti kiniškai. Tiesą sakant, gal net daugiau. Dviejų mažiausiai, bet geriau dar daugiau. Reikėtų tapti vabzdžiu, kurio kūnas nusagstytas akimis.

Manau, kad Tarjei Vesaas turėjo būti girdėjęs apie šį mitą, kai romane „Paukščiai“ rašė apie kaimo keistuolį Matisą, kuris bando perskaityti paukščių pėdsakus purve. Galbūt Virginia Woolf irgi, kai tai, kas mumyse nepažinu, apibūdina kaip apsnigtą lauką, kuriame nematyti nė paukščių pėdsakų, tai yra tą vietą, kur nepasiekia kalba.

Dvilypumas, į kurį Inger Christensen atkreipia dėmesį, – kad žmonės yra gamtos dalis, bet kartu ir už jos ribų, – tai reiškinys, kurį retsykiais patiria dauguma iš mūsų. Paprasčiausiai esame šiek tiek ir viena, ir kita. Taip yra ir su kalba: ji ir žmogaus sukurta, ir drauge gamtiška, tiek organiška, tiek dirbtinė. Laikui bėgant ji vystėsi, rutuliojosi savaime, jokiam individui nedarant įtakos. Tai biologinis, ne tik kultūrinis reiškinys. Nors jokie kiti gyvūnai neturi tokios kalbos, kaip mes, yra nemažai rūšių, kurios gana toli pažengusios šiuo klausimu. (Skraidydamos abstrakčiais raštais bitės nurodo gentainėms, kur rasti geriausių žiedų, o Borneo salos kuprotosios cikados sukūrė pažangią spragsėjimo ir dūzgimo sistemą, kad galėtų bendrauti tarpusavyje.)

Neįmanoma įsivaizduoti kalbos pradžios taško, kaip ir visatos. Vėl kyla tas pats senas geras klausimas: kaip iš nieko peršokti į kažką? Kaip beformę tuštumą paversti zujančia įvairove?

Kartais susimąstau, ar Platonas prisidėjo prie klimato krizės. Galbūt neprotinga šitaip klausti, bet vis tiek: ar gali būti, kad platoniškoji pasaulėžiūra, kuri taip giliai įsišaknijusi mūsų kultūroje, paskatino mus manyti, kad šis pasaulis iš tikrųjų nėra pakankamas? Ar jis galėjo, net jei ir netiesiogiai, prisidėti prie to, kad atsidurtume ten, kur esame dabar, kai planeta jau sugadinta ir ateities kartoms?

Platonas, nepaisant visko, klydo: nėra jokio kito pasaulio. Jei sunaikinsime šią planetą, kas tada?

Inger Christensen sako: „Jei kada ir atsidūrėme už gamtos pasaulio ribų, tai tik todėl, kad patys save iš jo išstūmėme.“ Jei nuolat kartosime, kaip labai skiriamės nuo gyvūnų ir gamtos, tai taps savaime išsipildysiančia pranašyste.

Žiūros pokytis

Pirmosiomis savaitėmis nuo tada, kai išgirdau apie gongshi meną, naršiau internete ir Agderio kolegijos bibliotekoje perskaičiau vienintelę Norvegijoje prieinamą knygą „Suiseki menas“, kurią parašė Willi Benzas (Niujorkas: „Sterling Publishing“, 1996). Šiek tiek daugiau sužinojęs apie šio meno istoriją ir pagrindinius principus, pastebėjau tam tikrus savo žiūros pokyčius. Kaskart bėgiodamas aplink Svartediketo ežerą ar žygiuodamas po kalnus atkreipdavau dėmesį į akmenis kelio pakraštyje ir uolienas, šen bei ten atidengtas lietaus. Atkreipdavau dėmesį labiau nei anksčiau. Turi būti kokių nors įrodymų, kad menas, kurį matome aplinkui, turi įtakos mūsų žvilgsniui.

Vieną šeštadienio rytą bėgiodamas palei Svartediketo ežerą sustojau ir įsispoksojau į nuplautą akmens plokštę be samanų ar žemių, joje buvo matyti keli banguoti, įvairių blyškiai pilkos ir rožinės atspalvių uolienų sluoksniai. Niekada anksčiau nebuvau matęs tokios švelniai rožinės spalvos. Vieną vakarą išėjau į savo sodą už namo ketindamas rasti kokį dailų akmenį, kurį galėčiau parsinešti vidun ir pasistatyti ant kavos staliuko. Lengviau pasakyti nei padaryti – nė vieno iš akmenų, kuriuos radau sode, nenorėjau neštis namo. Tas pat nutiko ir kai bėgau pro vietą, kur dėl kelio darbų pakraštyje buvo sustumta krūva pilkų akmenų, įvairių dydžių ir formų. Kilnojau juos vieną po kito, laikiau rankoje ir bandžiau pažvelgti iš įvairių kampų, bet ir ten neradau tinkamo kandidato.

Taip dažnai nutinka su menu: iš išorės gali atrodyti paprasta, bet ne visada taip lengva, kai pabandai pats. Netrukau suprasti, kad gongshi yra meno forma, kur svarbų vaidmenį vaidina atsitiktinumai, bet tai nėra atsitiktinio akmens paėmimas iš žemės ir tikėjimasis, kad jis taps ypatingas.

Vis tiek tai buvo tam tikras meditatyvus veiksmas – apžiūrinėjau tuos akmenis pakelėje ir galiausiai sukroviau juos vieną ant kito į mažus bokštelius. Truko kiek mažiau nei pusvalandį. Tuo tarpu keli pro šalį lekiantys bėgikai įtariai mane nužvelgdavo. Bet ką gi.

Nieko nenutiko iki to karto, kai vieną gražią pavasario dieną gegužės pradžioje, temperatūrai pakilus iki maždaug dvidešimties laipsnių, ėmiau kilti į Liovstakeną ir nedidelėje giraitėje išvydau akmenį, kuris patraukė akis. Nedidelis, pailgas, šiltos rusvos spalvos. Niekuo itin neišsiskyrė. Labiausiai dėmesį patraukė tai, kad turėjo du iškilumus, – ketinau sakyti, šiek tiek panašius į kupranugario kupras, tačiau taip patekčiau į tuos pačius senus spąstus ir imčiau lyginti akmenį su kažkuo, kas jis nėra. Taigi, dvi kupras, kurios neturėjo nieko bendra nei su kupranugariais, nei su dviem piramidėmis dykumoje. Kadangi akmuo nepasirodė baisiai sunkus, nusprendžiau jį įsidėti į kuprinę ir parsinešti namo.

Nuploviau jį po virtuvės čiaupu, nušveičiau metaline kempinėle ir šepečiu. Tada palikau džiūti ant palangės. Kai išdžiūvo, padėjau ant kavos staliuko tarp dviejų terakotos vazonų su kaktusais. Rezultatas tenkino. Rusva akmens spalva (kupranugario rusva) derėjo prie rudų vazonų, o grubus netaisyklingas paviršius gražiai kontrastavo su lygiu stikliniu kavos staliuko paviršiumi.

Buvo gražu. Man pavyko. Radau sau akmenį. Mažą kalno atplaišą, mažytį visatos fragmentą. Aš paprasčiausiai sukūriau savo pirmąjį gongshi. Arba atradau, o gal išradau, nežinia, kokį veiksmažodį čia derėtų vartoti. Galbūt tai buvo akmuo, kuris atrado mane.

Nugrimzdau ant sofos pavargęs lyg po ilgo rašymo ar lyg tapytojas, metęs teptuką po paskutinio potėpio, ir pažvelgiau į rezultatą – patenkintas, su palengvėjimu, jausdamas, kad prisiliečiau prie kažko, kas vienu metu yra ir menkesnis, ir didesnis dalykas už mane patį.

 

„BlaBla“, 2024 m. rugsėjo 27 d.

Iš norvegų kalbos vertė Agnė Guigaitė