Roland Barthes. Rinkiminė fotogenija

Kai kurie kandidatai į Parlamentą rinkiminius lankstinukus puošia savo portretais. Taip fotografijai priskiriama perkeitimo galia, – ją ir reikia patyrinėti. Visų pirma, kandidato atvaizdu užmezgamas asmeninis ryšys tarp jo ir rinkėjų: kandidatas vertinti pateikia ne tik programą, jis pasiūlo tam tikrą fizinę atmosferą – kūno sudėjimu, apranga, laikysena išreikštų kasdienių sprendimų rinkinį. Šitaip fotografija linksta atkurti paternalistinį rinkimų foną, proporcinio atstovavimo ir partijų įsigalėjimo (dešinė, regis, juo naudojasi labiau nei kairė) sugriautą „atstovaujamąją“ rinkimų prigimtį. Kiek fotografija yra kalbos elipsė ir „nenusakomų“ so­cia­linių elementų kondensatas, tiek antiintelektualinis ginklas, kuriuo „politika“ (t. y. problemų ir sprendimų korpusas) nuslepiama siekiant išryškinti tam tikrą „buvimo būdą“, socialinį-moralinį statusą. Žinome, kad ši priešprieša – vienas iš didžiųjų pužadizmo mitų (Poujade’as1 televizijoje: „Pažvelkite į mane: aš – toks pat kaip jūs.“).

 

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka
Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

Tad rinkiminė fotografija – pirmiausia tam tikro politikai būdingo giluminio sluoksnio ir ją apimančio iracionalumo (pri)pažinimas. Kandidatų fotografijos perteikia ne jų projektus, o veiksmų motyvus, visas šeimines, psichines, net erotines aplinkybes, visą tą buvimo stilių, kurio produktas, pavyzdys ir sykiu jaukas yra pats kandidatas. Akivaizdu, ką dauguma mūsų kandidatų leidžia perskaityti savo atvaizduose, yra tam tikras socialinis stabilumas: įvaizdintas šeiminių, teisinių, religinių normų komfortas ir kartu su šiuo buržuaziniu turtu įgyta nuosavybė, pavyzdžiui, sekmadienio mišios, ksenofobija, bifšteksas su bulvytėmis, anekdotai apie apmulkintus sutuoktinius, – trumpai tariant, visa tai, ką vadiname ideologija. Savaime suprantama, naudojant rinkimines fotografijas suponuojamas tam tikras bendrininkavimas – nuotrauka yra veidrodis, kuriame galima pamatyti, kas sava ir pažįstama, rinkėjui pateikiamas paryškintas, išaukštintas, puikiai prie tipažo priartintas jo paties atvaizdas. Beje, toks išaukštinimas itin tiksliai apibrėžia fotogeniją: rinkėjas įgauna išraišką ir kartu yra heroi­zuojamas, kviečiamas rinkti patį save ir atiduosimą mandatą sutvirtinti tikru fiziniu perkėlimu – jis deleguoja savo paties „rūšį“.

Deleguojamų tipažų įvairovė nedidelė. Visų pirma, tai stabilią socialinę padėtį užėmęs, gerbtinas kandidatas – gali būti ūmaus būdo ir apkūnus („nacionalinių“ partijų atstovai) arba bespalvis ir gerų manierų (LRJ2 atstovai). Kitas tipažas – intelektualas (pabrėžiu, čia kalbama ne apie natūralius, o „įreikšmintus“ tipus), reprezentuojantis šventeivišką Nacionalinio sambūrio3 arba „kiaurai skrodžiantį“ komunistų kandidato intelektualumą. Abiem atvejais ikonografija siekiama įreikšminti retą minties ir valios, mąstymo ir veiksmo jungtį: regis, iš žavių vidinių svajonių pasisėmęs įžvalgumo, skvarbus vos primerktų akių žvilgsnis vis tiek nuolat stabteli prie realių kliūčių, tarsi pavyzdinis kandidatas čia turėtų stebuklingai sujungti socialinį idealizmą ir buržuazinį empirizmą. Paskutinis tipažas – tai tiesiog „gražuoliukas“, rinkėjams pristatomas kaip trykštantis sveikata ir vyriškumu. Beje, kai kurie kandidatai puikiai atlieka kelis vaidmenis vienu metu: vienoje lankstinuko pusėje – jaunas protagonistas, (uniformuotas) herojus, kitoje – subrendęs vyras, vyriškas pilietis, šeimos galva su savo šeimynėle priešaky. Juk dažniausiai morfologinį tipažą papildo labai aiškūs atributai: kandidatas, apsuptas savo vaikų (išgražintų ir iščiustytų kaip visi Prancūzijoje fotografuojami vaikai), jaunas parašiutininkas, atraitotomis rankovėmis, ordinais pasidabinęs karininkas. Čia fotografija kuriamas tikras šantažas pasitelkus moralines vertybes: tėvynė, kariuomenė, šeima, garbė ir jos gynimas.

Beje, ir pačiose fotografijos konvencijose esti daugybė ženk­lų. Poza iš priekio pabrėžia realistinę kandidato laikyseną, ypač jei šis – su tyrėjo akiniais. Viskas čia išreiškia skvarbumą, rimtumą, atvirumą: būsimojo parlamentaro žvilgsnis sminga į priešą, kliūtį, „problemą“. Dažniau pozuojama šiek tiek pasisukus – tai žymi idealo tironiją: kilnus žvilgsnis paskendęs ateities vizijose, jis su niekuo nesusiduria, o viską aprėpia ir išplinta santūriai neapibrėžtuose toliuose. Beveik visi portretai, kur pozuojama kiek pasisukus, kreipia aukštyn – veidą atgręžęs į viliojančią, iki žmonijos aukštumų jį iškeliančią antgamtišką šviesą, kandidatas pasiekia kilniųjų jausmų olimpą, kur išsprendžiami bet kokie politiniai prieštaravimai: taika ir karas Alžyre, socialinis progresas ir nauda darbdaviams, privatus švietimas ir subsidijos cukrinių runkelių augintojams, dešinė ir kairė (opozicija visad „atgyvenusi“!) – viskas taikiai sutelpa tame mąsliame, į slaptus Tvarkos interesus kilniai nukreiptame žvilgsnyje.


Iš prancūzų kalbos vertė Dobilė Kisieliūtė

Roland Barthes. „Mythologies“. – Paris: „Seuil“, 1970


1 Pierre’as Poujade’as (1920–2003) – Prancūzijos politikas, 6 dešimt­metyje pradėjęs radikalios dešinės – pužadistų – judėjimą, gynusį smulkiųjų prekybininkų bei nedidelių įmonių savininkų interesus, smerkusį parlamentarizmą dėl neefektyvumo, kritikavusį biurokratus, intelektualus, garsius žmones dėl atotrūkio nuo realybės. (Čia ir toliau – vert. past.)

2 Liaudies respublikonų judėjimas (Mouvement républicain populaire, MRP) – 1944–1967 m. centro krikščionių demokratų partija.

3 Nacionalinis prancūzų sambūris (Rassemblement national français) – 1954–1957 m. radikalių dešiniųjų partija.


Roland’as Barthes’as (1915–1980) – prancūzų literatūros teoretikas, filosofas, kritikas ir semiotikas.