Tomas Dobrovolskis  1966-12-28 – 2015-01-06

Tas butas buvo Gedimino prospekte. Bet tos durys daugiau neatsivers anų laikų svečiui. Ten niekada daugiau nebebus tokių paveikslų ir tokių garsų, kaip tada, Nepriklausomybės pradžioje. Tada buvome studentai ir lankydavomės tų namų šeimininkės –­ mūsų kuratorės – namuose. Vienam reikia palaukti autobuso, kitam pailsėti, po egzamino atsigauti ar nuo saulės perkaitus, lietaus permerktam, nuo meilės ar džiaugsmo apkvaitintam atvėsti. Ten jau niekada nebus anų studentų šurmulio. Ir tarp jų niekada nenardys guvus keturiolikmetis paauglys, o vėliau – jaunuolis, kurio, dar visai jauno, portretas kabo ant sienos. Tomas.

Tie namai, kiek pamenu, visada buvo pilni muzikos ir spalvų, garsų ir kalbų. Ten buvo daug knygų. Kvepėjo dažais. Tomas buvo išpai­šęs visas buto duris ir lentynas. Lankė dailės mokyklą. Manėme, kad bus dailininkas. Vėliau ėmė muzikuoti. Ateini ir jis tuoj, kol mamos nėra, deda naują džiazo įrašą. Išverda kavos. Pajuokauja. Užima, kaip drovus jaunuolis geba užimti kiek vyresnes damas.

Kiek ašarų išlieta toje svetainėje... Kiek kavos išvirta greta raudonai Tomo nudažyto šaldytuvo raudonoje virtuvytėje su išėjimu „tarnaitėms" į kiemą. Šeimininkė sakydavusi, jog tai buvęs prieškario žydų butas. Iš jo miegamojo lango buvo galima išlipti į kiemą, kuriame gerai girdisi TVR vaikų choro dainavimas.

O ant laukujų durų kiaurus metus švietė užrašas K+M+B+.

Jeigu Trys karaliai būtų sergėję Tomo žingsnius ir tuomet, kai jis užaugo.

Deja, per šias Kūčias Tomą lauke lydėjo tik jo taiki keturkojė. Bet tai jau vyko kitoje gatvėje, kurios karaliai gal nė neprižiūri.

Tiesa, tas namas Gedimino pr. 22 stovi ir dabar. Bet man visada baugu užeiti į jo kiemą – nes nenoriu pamatyti visai svetimų langų. Tokių kiemų kiekvieno žmogaus gyvenime metams bėgant daugėja. O juk būdavo – niekada net neskambini į duris, tiesiog eini pabelsti į langą. Toks buvo paprotys.

Daug jų buvo tų papročių.

Atmintyje skamba ilgesinga grupės „NNB" („Nieko Nebaisaus"), kurioje tuomet grojo Tomas, melodija. Jau savaitė skamba ir nepaleidžia.

„Nieko nebaisaus". Kokie pranašiški Tavo žodžiai, Tomai.

Irena Alperytė