2022-ieji, Milanas, PAC (Padiglione d’Arte Contemporanea). Vyksta Arturo Żmijewskio paroda „Kai baimė ryja sielą“. Viename ekrane sukasi kadrai iš reabilitacijos centre vykstančio performanso, kurio pavadinimas – „Pasivaikščiojimas“ (https://zasoby.msl.org.pl/arts/view/50). Stiprūs vyrai kilnoja apatinės kūno dalies nevaldančius pacientus, vesdami juos „pasivaikščioti“. Vaizdai itin kūniški, brutalūs, emociškai įkrauti kontrastų. Pacientų kūnai suglebę, pažeisti ir be galo sunkūs, jų veidai ramūs, o žvilgsniai švelnūs ir krypsta tarsi kažkur anapus. Prižiūrėtojams žliaugia prakaitas, jų raumenys įsitempę, tuščiuose koridoriuose aidi jų gilus šnopavimas ir dejonės. Švelnumas maišosi su grubumu, nes „pasivaikščiojimas“ vyksta tampant pacientą, vis apnuoginant jo ir taip bejėgį kūną bei spardant kojas iš nugaros, kad jos atsidurtų priekyje. Tiek pacientams, tiek prižiūrėtojams „pasivaikščiojimas“ reiškia kančią.

Niekaip negaliu atsitraukti: atrodo, kad žiūriu į tai, ko neturėčiau matyti, bet kartu veria nuojauta, kad čia yra kažkas esminio apie rūpinimąsi kitu. Kur baigiasi pagalba ir prasideda priespauda? Ar po priežiūros vėliava pateisinamos visos priemonės? Ties šiuo slenksčiu, šitoj amžinoj skaistykloj be vieno aiškaus išėjimo, anksčiau ar vėliau atsiduria kiekvienas medikas, socialinis darbuotojas, psichologas, mokytojas, kitu besirūpinantis artimasis.

Apie ribą tarp pagalbos ir priespaudos, meno ir socialinio aktyvizmo pakviečiau pasikalbėti Aureliją Auškalnytę. Kartu studijavome psichologiją, o vėliau į socialinius klausimus gilinomės iš kiek skirtingų perspektyvų. Aurelija dirba žmogaus teisių srityje, nevyriausybinėse organizacijose. Aš daug laiko praleidau priežiūros institucijose, teikiančiose sveikatos ir socialinę pagalbą: konsultavau šeimas, jų gydytojus ir socialinius darbuotojus, vadovavau psichikos sveikatos priežiūros padaliniui. Aurelijos žvilgsnis visada praplėsdavo mano suvokimą, atskleisdamas galios struktūrų ir žmogaus teisių aspektus.

Rūta Kaminskaitė

 

 

„Pasivaikščiojimas“. Kadrai iš Lodzės meno muziejaus archyvo

R. K.: Aurelija, ką tu matai, žiūrėdama šitą performansą?

A. A.: Buvo nepatogu žiūrėti. Tenka vesti daug mokymų socialinėms darbuotojoms ir kitiems pagalbą teikiantiems specialistams. Iš jų tikrai girdžiu nuoširdų norą savo darbą atlikti gerai – padėti žmonėms, dažniausiai priklausantiems pažeidžiamoms grupėms dėl skurdo, patirto smurto, negalios, psichikos sveikatos sutrikimų ar panašiai. Tačiau tie nuoširdūs padėjėjai dažnai ir nuvertina žmones, kuriems padeda. 

Tai galėčiau apibendrinti viena fraze: „Aš taip dėl jų stengiuosi, o jie nedaro to, kas jiems gerai.“ Frustracija suprantama. Įsivaizduok, jei esi policijos pareigūnė ir keturioliktą kartą atvyksti į iškvietimą, kai prieš tą pačią moterį smurtauja tas pats vyras. Tau tikrai gali kilti pyktis. Net jei supranti, kaip psichologiškai veikia kontrolė ir smurtas, vis tiek gali atrodyti, kad tu atiduodi širdį, o moteris „sau nepadeda“. Sunku susitaikyti, kad negali eiti už kitą. 

Dar vienas pavyzdys – psichiatrinės ligoninės skyrius, kur pacientams neleidžiama patiems pasidaryti arbatos. Darbuotojai sako: „Jie ims per daug tos arbatos gerti, per stiprios užsiplikys, paskui nemiegos.“ Remiantis panašia logika žmogui su intelekto negalia gali būti neleidžiama tvarkyti savo pinigų – „dar išleis saldainiams“. Tai kontrolė, o ne pagalba. Teisės klysti atėmimas nužmogina. Juolab kad sau sau klysti leidžiame. Kai galvojame apie save, autonomija mums be galo svarbi. Labai sunku gerbti ir kitų autonomiją. Ypač tuomet, kai jie „kitaip vaikšto“ arba štai visai patys nevaikšto.

 

Aurelija Auškalnytė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

R. K.: „Sunku susitaikyti, kad negali eiti už kitą“ – kaip taikliai apibendrinai. Galėtų būti šito performanso pavadinimas. Labai norėčiau jį pažiūrėti kartu su visais, dirbančiais priežiūros institucijose, tai galėtų būti kaip kasmet kartojami skiepai: kolektyviai išbūti bejėgystėje tas devynias minutes. Be galimybės iškart imtis gelbėjimo veiksmų ir taip save nuraminti užsimerkiant prieš neišvengiamą pasaulio siaubą. Kaip sako pats A. Żmijewskis: „Šis filmas apie nesėkmę. Stebuklas neįvyksta, Lozorius nepakyla iš mirusiųjų. Visiškai išsekę prižiūrėtojai pasodina bejėgius kūnus atgal į vežimėlius ir jie vėl sustingsta savo nejudrume.“ Tai liudyti yra tikrai labai sunku.

Kita vertus, šalia visų egzistencinių prasmių labai svarbu pripažinti ir kitokią, labai primityvią ir egoistišką dalį, – kitą žmogų noriu priverstinai išgelbėti ir savo naudai. Viena vertus, noriu, kad niekas neprisikabintų prie mano darbo. Be to, kol ką nors gelbėju, galiu pamiršti savo paties pažeidžiamumą ir save matyti tik kaip stiprų gelbėtoją. Kartais galbūt tiesiog nervina tas kitoniškumas, nes jis verčia plėsti savo vidines teritorijas, įsileisti naujas prasmes. Taip tiesiog patogiau. Jei pacientai negers juodosios arbatos vakare, slaugytojos anksčiau išties kojas ant sofos po sunkios dienos.

Visos tos situacijos labai suprantamos žmogiškai, bet sistemiškai turime problemą – man atrodo, kad mūsų kultūroje ta kasdienė priespauda po vėliava „aš tau noriu geriausio“ yra labai giliai įsišaknijusi ir normalizuota.

 

Rūta Kaminskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

A. A.: (Šypsodamasi) Sistema išties visada kalta, to nepaneigsi. 

Kiek gali skirti dėmesio savo galios refleksijai, priklauso ir nuo praktinių sąlygų. Mažas socialinių darbuotojų ir kitų pagalbos sistemoje dirbančiųjų užmokestis yra labai svarbu. Šiuo atveju atsiremiame į kapitalizmo ištakas, kuomet su rūpesčiu ir globa susieti darbai tapo pridėtinės vertės nekuriančiais, nereikšmingais ir dažniausiai išvis nemokamais. Neatsitiktinai jie dažniausiai atliekami moterų. Sistemoje trūksta ne tik oraus atlygio, bet ir pakankamų galimybių tobulėti, apmąstyti savo darbą.

Vis dėlto vien atlyginimo ir poilsio nepakaktų norint paskatinti darbuotojus atsisakyti galios pozicijos ir noro „vaikščioti už kitą“. Neturiu aiškios vizijos, kaip tai reikėtų padaryti. Mane irgi šiek tiek apima bejėgiškumas. Bet pastebiu, kad tarp tų, kurie nesijaučia bejėgiai, kai kas yra bendra. Jų dėmesys krypsta ne į rezultatą, o į procesą. Jiems įdomu gilintis, ieškoti, apmąstyti savo poziciją, susitikti. 

R. K.: Gal tas gelminis smalsumas ir apsaugo jų moralinį stuburą nuo lūžio? Mane pastaruoju metu įkvepia britų filosofo Jonathano Gloverio mintis, kad pagrindinis priešnuodis žiaurumui ir smurtui yra mūsų moraliniai ištekliai (empatija, pagarba kito žmogaus orumui, atsakomybė kitiems), bet jie yra riboti ir dėl netinkamų aplinkos sąlygų linkę nykti, jei nėra nuolat atstatomi.

Švedų sociologai taiko šį požiūrį tyrinėdami smurtinio elgesio apraiškas sveikatos sistemoje. Jie kalba apie smurto trikampį, kurį sudaro kultūra, struktūros ir tiesioginis smurtas. Kultūra, kurioje pabrėžiamas greitis, medikamentai ir diagnozės, kuria atitinkamas struktūras (pvz., hierarchiniai santykiai, trumpas konsultacijos laikas, didelis krūvis), o visa tai veda prie priežiūrą teikiančių darbuotojų moralinių išteklių erozijos. Šiems ištekliams senkant, pamažu vis lengviau darosi ignoruoti kitų amoralų elgesį, kol galų gale pats nejučia peržengi slenkstį ir vietoj priežiūros pradedi teikti... priespaudą.

Beje, A. Żmijewskio performansai sulaukia nemažai socialinių aktyvistų kritikos: dėl etinių ribų peržengimo, pažeidžiamų grupių (iš)naudojimo, žmonių statymo į nepatogias, moraliai ginčytinas pozicijas dėl meninio poveikio. Galiu suprasti, nes žiūrint į jo kūrinius tikrai kyla labai stiprūs jausmai, kuriuos sunku išlaikyti savyje, norisi tuoj pat imtis veiksmo – išjungti tą filmą, apkaltinti menininką nejautrumu, sustabdyti pasaulio siaubą. Ką manai apie meno ir socialinio aktyvizmo santykį?

A. A.: Įdomu – mes visiškai natūraliai pradėjome aptarinėti „Pasivaikščiojimą“ ir žmogiškojo ribotumo, ir konkrečių socialinių pagalbos sistemos iššūkių kontekste. Tačiau menininkas kritikuojamas už pažeidžiamų grupių išnaudojimą meno tikslais. Išties galiu įsivaizduoti žiūrovą, kurio supratimas apie negalią paviršutiniškas, – galbūt šis kūrinys tik sustiprins jo galvoje esančias negalios ir silpnumo, neadekvatumo, baimės sąsajas. Juk tai nėra socialinė reklama, kuriama taip, kad perduotų vienodą žinią visiems. A. Żmijewskis nelinkęs aiškinti savo kūrinio. Galbūt palikdamas plačią erdvę interpretacijoms tikisi padaryti didesnį poveikį. Apie tai jis išties kalba savo interviu: kad siekia poveikio realybei, politikai. 

Lietuviškame kontekste dažnai girdžiu kiek paprastesnę diskusiją. Ar tik koks nors kūrinys ne per tiesiogiai komentuoja politines aktualijas, ar ne per daug orientuotas į socialines temas, ypač kai keliamos vadinamųjų pažeidžiamų grupių, pavyzdžiui, moterų, tautinių mažumų, žmonių su negalia, LGBTQ+ teisių problemos? Atrodo, kad šie klausimai tarsi gadina meną, jie klaidingai priešinami su universaliomis žmogiškomis temomis. Tai ne kas kita nei diskriminacijos atspindžiai. Kita vertus, išties gali atsitikti taip, kad mažos vertės menas, keliantis iki šiol nutylėtus klausimus, tampa labiau matomas. Tačiau tai laikinas etapas. Nykstant tabu, ateina visokie żmijewskiai, ieškantys, kaip vėl sukrėsti žiūrovą, ir man tai patinka.

R. K.: Man irgi patinka. Ta provokacija, tas dirbtinai sukurtas konfliktas tėra kabliukas, būdas meistriškai įtraukti žiūrovą. Susitapatinęs su kuria nors puse, nejučia patenki į menininko sukurtą erdvę, kurioje radikalios viena kitai prieštaraujančios tiesos atsitraukia ir tampa fonu gyvenimo neapibrėžtumui. Tenka sekti autoriaus žvilgsnį ir žiūrėti į tai, ko kasdienybėje, būdami konflikto viduryje, dažnai nematome: daugialypę žmogiškumo prigimtį, nevienareikšmiškus žmonių santykius, subjektyvias prasmes. Žiūri ir nebesupranti, ar čia gerai, ar blogai.

A. A.: Ir tada kalbiesi apie tai.