Vieno svarbiausių indie muzikos tinklalapių „Pitchfork" (dabar jau buvęs) bendraautoris Nitsuh Abebe šiame straipsnyje mini daug vardų, kurie gali būti nežinomi dabartine Vakarų muzika nesidominčiam lietuviui. Tačiau aptariamos muzikos vystymosi tendencijos – universalios ir pasikartojančios. Tokie tekstai, analizuojantys platų netolimos istorijos pjūvį, reti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Straipsnis pirmą kartą publikuotas 2009 m. rugsėjį, apibendrinant pirmąjį naujojo tūkstantmečio dešimtmetį jaunimo muzikinėje kultūroje, bet jame nusakoma situacija kol kas neatrodo pasikeitusi.

Tekstas kiek patrumpintas, neilgi paaiškinimai pateikiami laužtiniuose skliaustuose, išsamesni – išnašose.

Atidariau duris ir nustebau
Merginos su suknelėm, vaikinai su kaklaraiščiais
Jaučiu, reikia paminėti, kad dėmesio centre buvo grupė
Jie grojo svinguojančiu ritmu, bet visi tik tvarkingai stovėjo...
Jie gerokai pavėlavo – mums reikėjo kažko naujo –
Rafinuoto bum bum!

„The Goodies"¹, 1964

Ar girdėjot? Naujoji karta pasirinko indie roką! Oficialiai! Nesileiskit suklaidinami šauktukų – rašau be sarkazmo! Stephenie Meyer, „Saulėlydžio" sagos autorė – tikrai ne tas žmogus, kurį apkaltintum Amerikos paauglių poreikių nesuvokimu – ką tik paskelbė pasauliui, kokie muzikos albumai jai labiausiai patiko šią vasarą –­ tarp jų „Grizzly Bear" ir „Animal Collective". (Jums tai atrodo nuostabu ar, atvirkščiai, dėl to jums norisi klausyti tik repo ir noizo?) Neseniai skaičiau tekstą, parašytą simpatingos 57 metų moters, kuri nusprendė, kad indie rokas tikrai įdomus, kad vyresnioji karta turėtų juo pasidomėti ir kad „Wilco" [1994 m. susikūrusi alternatyvaus roko grupė, dėl muzikinio įvairiapusiškumo vadinama amerikietiškais „Radiohead"] turbūt yra jo krikštatėviai. (Tai ne tokia kvaila mintis, kaip jums galėtų pasirodyti.) Aišku, populiariausių dainų sąrašai nebeturi ankstesnės reikšmės, bet vis tiek: čia kaip namie jaučiasi „The Shins" (albumas antroje vietoje), „Wilco" (trys albumai populiariausiųjų dešim­tuke), „Arcade Fire" (17 savaičių tarp populiariausiųjų), „Interpol" (24 savaitės) ir „Death Cab for Cutie", kurie pakilo į pirmą vietą grodami beveik taip pat, kaip prieš 10 metų. Einant į pabaigą 10 dešimtmečiui „The Flaming Lips" buvo vieni tų keistuolių, kurių albumo turėjai klausytis per keturis skirtingus grotuvus tuo pačiu metu, o dabar „Do You Realize??" pripažinta oficialia Oklahomos valstijos daina, o kitos skamba per laidotuvių scenas filmuose su Mandy Moore [JAV popžvaigždė]. Apie filmus išvis geriau nepradėkim: Natalie Portman sako, kad „The Shins" pakeitė jos gyvenimą, o juk ji vaidino „Žvaigždžių karuose"!

Visgi tai ne vien muzika. Tiksliai nežinau, kada tai atsitiko, bet kažkurią naujojo amžiaus akimirką neapibrėžtas indie stilius pasidarė nebe keistas, o įprastas, sekant Anglija, kur indie jau seniai buvo normalios, madingos muzikos sinonimas. Netrukus bet koks filmas, knyga ar kitas kultūros produktas, bent priartėjęs prie jautrios zonos – viskas, ką kas nors galėjo apibūdinti kaip „ypatingą", „nekvailą" ar „jautrų" – sukrito į indie krepšį². Polinkis atrodė retas, bet tada turbūt jį turėję žmonės užaugo, susirado kūrybiškus darbus, ir dabar jis išplito visur. Taigi tie būriai dvidešimtkeliamečių su universitetų diplomais, „Mac" kompiuteriais ar brąz­ginamų gitarų mptrioškėm, – jie visi indie ar ne?

{youtube}zol2MJf6XNE{/youtube}

Iš tiesų aš nei tyčiojuosi, nei skundžiuosi. Turiu slaptą tikslą. Esu įsitikinęs, kad nemažai jūsų visa tai perskaitė lyg niekur nieko, kai kiti, įveikę tekstą iki šios vietos, dabar springstate, pro nosį jums veržiasi dūmai ir susitraukinėja skrandis, – jei pasižiūrėtumėt į savo atspindį laptopo ekrane, atrodytumėt maždaug kaip Houmeris Simpsonas, kai jis smaugia Bartą. Šiandien aš būtent ir noriu jums papasakoti, kad dėl šio pertrūkio –­ lyg niekur nieko vs griežimas dantimis – aš labai nekantrauju pamatyti, kas atsitiks su indie per artimiausią dešimtmetį.

Tai štai: indie³ visada buvo talpus, daugialypis žodis, ir tarp tų įvairiausių dalykų, talpinamų po indie skėčiu, visada jautėsi susiskaldymas ir įtampa. Pavyzdžiui, 9 dešimtmetyje egzistavo esminis skirtumas tarp hardcore pankų ir „naujosios bangos"⁴ –­­ stileiviškų britų grupių, sintezatorių gerbėjų, dramatiškų Morrissey'aus tipažų. Bet dešimtmečiui einant į pabaigą užderėjo grupių, kurios tarsi sklaidė šią įtampą, po viena palapine sutraukdamos šį bei tą iš abiejų stovyklų – truputį thrash / trash / noise, truputį meniškos, stilingos popmuzikos. Neatsitiktinai kai kurios iš tų grupių, tarkim, „Sonic Youth" ar „Pixies"⁵, tebėra dabartinio indie ramsčiai: būtent šios grupės pirmosios suvienijo auditoriją. Kai keletas žmonių stovi po vienu skėčiu, tikrai bus pasistumdymo alkūnėmis, ginčų dėl to, kas užima per daug vietos ir kuria kryptim reikia eiti. Kyla įtampa, tada viskas susimaišo ir persitvarko.

Taigi jei norit sužinoti, iš kur atsirado šiandienis indie, aš jums galiu pasiūlyti maždaug tokią schemą. Prisiminkit, kaip 10 dešimtmečio pradžioje staigiai išpopuliarėjo „alternatyvus rokas"⁶: jis nekviestas įsiveržė į mainstreamą, o mainstreamo publika tuoj pat smogė jam atgal, – ir tai pasiuntė visus po indie skėčiu stumdytis ir kumščiuotis dėl naujos erdvės. Tas altrokas buvo visai nesudėtingas: tvarkingos, jausmingos roko dainos, kietas, vyriškas grunge, šviesus ir ironiškas poprokas. Kaip buvo nesunku nuspėti, jis paseno. Neatsitiktinai daugelis indie kultūros ypatybių yra tiesioginė reakcija į minėtus altroko bruožus. Pagalvokit: jei jums pabodo altrokas, tada raminantis, apgalvotas, antimacho postrokas tikrai primins gaivaus oro gūsį. Tas pats galioja svaigiai elektroninei popmuzikai, padrikam namų gamybos lo-fi [sąmoningai prastesnės techninės kokybės muzika], twee [itin saldi indie pop atmaina], slowcore [minimalistinė indie roko atmaina], IDM [intelektuali šokių muzika], lounge [atpalaiduojanti 6–7 deš. muzika] įrašų perleidimams ir daugybei kitų dalykų, išpopuliarėjusių 10 dešimtmečio pabaigoje. Daugelis žmonių, kūrusių šią šviežią muziką, anksčiau grojo paprastą, trankų pankroką.

{youtube}SBVR_pjaRgM{/youtube}

Praėjus kiek laiko po altroko supurtymo ir visiems įsitaisius, ši indie publika susigrupavo ties tam tikrais patikusiais dalykais: tarkim, Elliotas Smithas, „Belle & Sebastian", „Air", „Cat Power", dabartiniai „The Flaming Lips". Ši muzika buvo maloni, prieinama ir estetiškai įdomi, bet be didesnio triukšmo ar staigių judesių. Daug kas šiose dainose buvo patogu ir tradiciška, jas buvo nesunku pamėgti, dėl jų buvo nesunku sutarti. Be to, kai kas jose –­­ to laiko kontekste – atrodė reta, ypatinga ir vertinga. Kai kurie atlikėjai buvo tylūs ir ironiški, o tai kontrastavo ne tik su popmuzika, bet ir su nerimastingu, nuoširdžiu alternatyviu roku. Kai kurie, kaip „Belle & Sebastian" ar „Cat Power", kūrė nuošalumo, užsisklendimo pojūtį, tarsi jie gyventų jūsų miegamajame, o ne plyšautų visur aplinkui –­­ jie atrodė saugotini. Įrašuose jautėsi tam tikras keistumas, fantazija, švelni psichodelika, kurios jau seniai niekas nebuvo girdėjęs ir niekur kitur nebūtų išgirdęs: klausant „Lips", „Stereolab" ar „Elephant 6" atrodo, kad muzikantai pasiskolina įvairius popmuzikos elementus ir tapo iš jų alpius sapnus. Tai skambėjo kažkaip mąsliai, turiningai. Ir, žinoma, originaliai. Muzika, kuri jūsų tėvams pasirodytų keista, nors iš tiesų galėtų patikti: ji gali būti laikoma maištinga pasaulyje, kuriame iš jaunimo tikimasi agresyvaus triukšmo. Ši muzika troško būti gera, troško būti subtili ir truputį neįprasta. Tai atspindi ir herojai, kuriuos indie ėmėsi adoruoti: Nickas Drake'as (tylos, nuošalumo ir miglotumo šventasis), Brianas Wilsonas (didelių akių nekaltybė ir sodri vaizduotė), Antonio Carlosas Jobimas (pastangų nereikalaujantis atsipalaidavimas), Serge'as Gainsbourg'as (mandagus, lipšnus nedorėlis)...

Tylus, ironiškas, keistas, išradingas, apgalvotas, malonus – šios savybės atrodo būdingos viskam, kas abstrakčiai vadinama indie. Rašau ne stengdamasis jus įtikinti tai pamėgti, tik bandydamas paaiškinti, kas tai suformavo. Žinau, kad daugelis jūsų, dabarties kontekste, tokios muzikos nelaikot pozityviu dalyku; po šimts, tada man patiko daugelis tų įrašų, bet kartais net man šios savybės nebeatrodo teigiamos. Kita vertus, aš įsitikinęs, kad dauguma jūsų šį dešimtmetį patyrėt panašų dalyką: purtėtės per radiją išgirdę nu-metal ar alt/emo gaudesį, o paskui nerangūs, pusėtini „The Decemberists" nuskambėjo kaip atgaiva.

{youtube}PVyS9JwtFoQ{/youtube}

Ši santvarka ėmė skeldėti tūkstantmečio pradžioje. Prisikaupė nepasitenkinimo. Staiga indie pradėtas kritikuoti dėl pasipūtėliškumo, uždarumo ir aistros trūkumo, esą tai savigyros ratas iš žmonių languotais marškiniais, ant scenos stovinčių sukryžiuotomis rankomis. Dainos esą skoningos, mandagios ir nuspėjamos, be to, niekas nešoka. Jokio triukšmo, jokių staigių judesių, vien patogus asmeninis burbulas, kuriame viskas taip protinga ir miela. Internetas šiuos nusiskundimus tik sustiprino: staigiai pagausėjo virtualių plepalų apie muziką. Kai mp3 formatu tapo prieinama visiškai bet kokia muzika, liko dar mažiau pasiteisinimų nesidomėti, kas yra anapus tavo burbulo. Galų gale kodėl indie, kuris džiaugsmingai buvo atliekamų garsų sąvartynu, staiga turėtų tapti sistemingas ir ribotas? Kodėl jis turėtų apsistoti ties muzika, kuri vis labiau atrodo nusistovėjusi, nedrąsi ir mandagi? Kodėl jis turėtų būtų prakeiktai mielas?

Tada kai kurios kryptys, rodos, ėmė siūlyti priešnuodžius. Asmeniškai aš buvau visiškai pavergtas naujo electro, kuris buvo viskas, ko trūko mainstreamo indie – nepretenzingas, tinkantis tūsams, šokiams, bežodis ir paprastas, energingas ir jaudinantis. Kaip ir purvinas garažinis rokas, net savo mažiausiai purvinose, populiariausiose inkarnacijose: aš vis dar pamenu vasarą Čikagoje, kai visos artimiausios kavinės perjungė muziką iš postroko į „The White Stripes". „The Strokes" taip pat skambėjo visiškai šviežiai, ir žmonės peršoko prie dinamiškų, greito tempo, įvairiapusių gitarinių grupių, – kone roko renesansas. Atkreipkit dėmesį: „The Strokes" visai nebuvo hardrokeriai, bet indieškaisiais 2001 m. jie skambėjo ganėtinai grubiai! Indie pasaulyje net „The Hives" buvo pristatomi kaip jaudinantis proveržis – nieko neturiu prieš haivsus, jie nustebino keliais žudančiais singlais, bet tai tik įrodo buvus itin gilų psichologinį poreikį. Tai tapo naująja populiaria indie rūšimi: „Interpol", „The Strokes", „Yeah Yeah Yeahs", „Franz Ferdinand", „Bloc Party" – energingos grupės, užtektinai ekstravertiškos siekti platesnių gerbėjų minių įaudrinimo.

{youtube}PDbPrOuXq2s{/youtube}

Dar svarbiau tai, kad tais metais indie auditorija pradėjo kreipti daugiau dėmesio į dalykus anapus indie pasaulio –­ pavyzdžiui, šis tinklalapis [pitchfork.com] akivaizdžiai išsiplėtė, – ir indie, it šarka vagilė, stvėrė įvairius dalykus ir juos asimiliavo. Liaudis priėmė house atlikėjus, džiūgavo dėl dance punk išradimo, pasidomėjo pogrindiniu repu. Iš pradžių daugelis išjuokė šias plėtros kryptis kaip trumpalaikes, gėdingas ar net snobiškas. Bet man atrodo, kad dabar viskas pasikeitė. Galit matyti tai plika akim: neoniniai marškinėliai ir aptemptos kelnės, mados ir hipsterizmas nugalėjo. Grupei „Daft punk" ir reperei M.I.A. indie pasaulyje buvo rezervuotos geriausios stovėjimo vietos. Įvairiausi dalykai pasijuto įsiurbti į jautrų indie organizmą, nes indie yra puikus vagis: įsisuka į bet ką ir susirenka jo atributus. Electro, minimal techno, French house, hiphopas ar R&B –­ dabar jūs net nesusimąstot indie muzikoje išgirdę šių žanrų elementų, nesusimąstot, ar tai indie, ar ne. Tai asimiliuota –­ tiesiog naujas variantas.

Visgi juokinga, kaip veikia skėčiai. Kuo daugiau žmonių rausėsi prie ko nors šviežesnio ir triukšmingesnio –­ noizo, metalo, klubinės muzikos, – tuo laisviau plaukti galėjo ta kita tariamai mandagi, nuoširdi, arogantiška indie dalis. Ir jos srovei buvo lemta tapti tikrai labai populiaria. Ji tapo ta muzika, kurios prabėgomis galėjo klausytis vidutinis Amerikos paauglys, nesureikšmindamas tokio savo pasirinkimo: juk tai tik gitarinė popmuzika, ar ne? Talentingų, nesunkiai suprantamų tekstų ir muzikos, stilingos ir originalios kaip tik tiek, kiek reikia atkreipti dėmesiui, kombinacija suviliojo daug klausytojų. Galiausiai šią muziką galėjai išgirsti per Nacionalinį radiją [NPR] ir skaityti apie ją laikraštyje „The New York Times".

Indie buvo visuotinai priimtas kaip popmuzika „mąstančiam" žmogui, – „rafinuotas bum bum"! Ir iš tiesų kodėl gi daugybė melomanais savęs nelaikančių žmonių, išgirdę gerą „Iron & Wine" dainą, negalėtų pagalvoti: ne tik „skamba maloniai", bet ir „skamba kitaip ir įdomiai"? Kodėl gi ne, jei tik pakišite jiems šią dainą po ausim? Paprasčiausias muzikos prieinamumas yra nepaprastai reikšmingas. Aš praleisiu ilgą seniokišką digresiją apie žygdarbius, kurių turėjau imtis ikiinternetinėje eroje norėdamas išgirsti savo mėgstamą muziką – tai buvo nuolatinis juokingai archajiškas keberiojimasis. Bet šiomis dienomis viskas plūduriuoja aplink: sunkiai sugalvočiau rekomenduotinų grupių, kurių jūs negalėtumėt susirasti porą minučių pagūglinę. Mes vis labiau apibrėžiame ir išreiškiame save per gebėjimą atsirinkti įdomius dalykus pasirinkimų debesyje. Neturėtume stebėtis, kad kažkur šiame procese indie užbaigė savo kelionę iš keistuolių provincijos į prestižinį rajoną. Čia dabar jau ginamasi nuo galimybės būti išvadintam ne keistuoliu, bet besivaikančiu madų.

{youtube}eAaXS_wioYg{/youtube}

Tokį vienos indie rūšies populiarumą lėmė stiprios įtampos. Šis tinklalapis patiria kai kurias iš jų. Didžiąją gyvenimo dalį „Pitchfork" daug dėmesio skyrė abiem kategorijoms: mainstreamo, popindie įrašams ir keistesnei, triukšmingesnei muzikai. Dažniausiai jos puikiai koegzistavo: atrodė, kad statistinis indie klausytojas šį tą pasidainavimui ras tarp popkūrinių ir bus nustebintas šio to iš keistesniųjų, plius galybė tarpinių.

Tikriausiai daugeliui iš jūsų tai vis dar galioja! Bet dabar, labiau nei bet kada, pasijuto įtampa tarp jų ir poreikis pasirinkti vieną pusę.

Vienoje pusėje stovi maloniai gausi auditorija, klausanti populiaraus indie, ieškanti svarių įrašų ir intriguojančių dainų, o ne eksperimento ar netikėtumo. Kitoje pusėje –­ maloniai didelė grupė žmonių, kuriems indie skėtis atrodo gelstelėjęs ir nuobodus, kurie trokšta paslapties, neįpras­tumo ir triukšmo, kurie dejuoja, kad išgaravo pankiška energija (jie jau iš visai kitos screamo [agresyvesnė emo atmaina], emo ir white-belt [krikščioniškojo] metalo pa­auglių karalystės), kurie pasigenda laikų, kai indie reiškė nesuprantamą, pavojingą energiją, o ne „mielumą" ar „išmanumą". Šis tinklalapis sulaukia pasipiktinusių laiškų iš abiejų stovyklų, neretai dėl to paties straipsnio: viename laiške sakoma, kad autorius esąs snobas ir hipsteris, nes mėgaujasi noizo grupe arba „apsimeta", kad jam patinka popdaina; kitame – kad jis esąs nusenęs, nuspėjamas provokatorius, nes propaguoja tradicinio indie grupę.

Kol gauni ir tokių, ir tokių, viskas atrodo gerai. Abi jėgos viena kitą tolygiai atsveria. Bet kai ima atrodyti, kad kažkas pastatyta ant kortos, pradeda keistis tai, ką žmonės nori mėgti, tai, kur jie ateina sužinoti ir pasikalbėti apie muziką, ir tai, kokia muzika kuriama. Žmonės pasirenka savo poziciją pagal tai, iš ko lošiama.

{youtube}AKGHyRdBkEU{/youtube}

Gerai tai, kad ties šiuo lūžiu esama tikros meilės ir aist­ros, ir argumentų, rodančių, kad žmonėms vis dar labai rūpi, kas nutiks su indie. Mane pakerėjo ne tik „Vampire Weekend" debiutas, bet ir tai, kad žmonėms, kuriems jis nepatiko, ne šiaip nepatiko muzika: kai kurie intuityviai priešinosi pačiai tokių indie grupių idėjai⁷. Man patiko, kad daug žmonių, išgirdę „No Age", prisiminė mėgavęsi indie atsainumu ir triukšmingumu –­ ypatybėmis, kurios buvo visur, o paskui staiga išnyko iš girdimumo zonos, –­ ir man patiko, kad kiti žmonės šaipėsi ir aiškino, kad yra kur kas atsainesnės ir triukšmingesnės muzikos nei šita. Man patinka, kad žmonės gali ginti „Animal Collective" kaip nuoširdžiai įdomią ir progresyvią, ir man patinka, kad kiti vis tiek skundžiasi, kad jie tapo pernelyg mainstreaminiai. Indie vis dar reiškia tai, kas man rūpi labiausiai –­ gana tolerantišką auditoriją ir erdvę žmonėms –­ tokiems kaip Antony Hegarty [grupės „Antony and the Johnsons" lyderis], Max Tundra ar duetui „Tough Alliance", kuriantiems savotišką, stilizuotą popmuziką. Ir man patinka, kad klasikinė pankų ir „naujosios bangos" priešstata dabar smarkesnė nei bet kada – tikra įtampa, tikras priešingų dalykų troškimas.

Neketinu prognozuoti: mažiausiai norėčiau, kad muzika taptų nuspėjama. Bet visgi jaučiu, kad kažkas artėja –­­ kažkoks protrūkis, kažkoks persitvarkymas. Dar vienas pasikeitimas vietomis po indie skėčiu, ir pirmiausiai sprendimas, kur pats indie skėtis stovės. Galbūt indie apsirgs mainstreamu – juk mainstreamas yra dar stambesnė šarka asimiliatorė! – o pogrindis išsikas dar daugiau šviežių šachtų. Galbūt paaugliai, kuriems patinka ir screamo, ir „Animal Collective", užaugę visai supainios auditoriją. Galbūt žaidimo taisykles pakeis kažkas, kažkur iššliaužęs iš „Hot Topic": nežinau, ar jūs sekat šituos dalykus, bet tose scenose jaučiamos tokios žanrų kolizijos⁸, šalia kurių indie atrodo kiek nuobodokas. Nežinau, ko tiksliai tikėtis, bet negaliu sugalvoti kito laiko per savo gyvenimą, kai šitas indie pasaulis būtų atrodęs labiau prinokęs pats save nusipurtyti. Jaudinuosi – manau, bus smagu. Bus jėga. Pažadu. Jūs irgi ten būsite.

www.pitchfork.com, 2010-02-25

Vertė Emilija Visockaitė

¹ 7 dešimtmečio merginų grupė.
² Nors Lietuvoje terminas indie vartojamas beveik vien muzikos srityje, neapibrėžiamu kultūrinių reikšmių spektru jį atitiktų žodis „hipsteris". Tačiau, kitaip nei indie, hipsteris – vien pašaipi etiketė.
³ Terminas indie, kilęs iš žodžio „independent", žymėjo nuo didžiųjų komercinių leidybinių kompanijų nepriklausomus kūrėjus. Muzikoje gana ilgai buvo alternatyvaus roko sinonimu.
⁴ „New Wave" – 9 dešimtmečio muzikos kryptis, kuriai priklausė „Blondie", „The Police", „Talking Heads", „Duran Duran", „Depeche Mode" etc. Išsivysčiusi iš pankroko, „naujoji banga" daugiau eksperimentavo, pasitelkė elektroninius garsus. Įdomu, kad tokios grupės kaip „Joy Division", „Wire", „The Cure", „Public Image Ltd", iš pradžių priskirtos „naujajai bangai", dėl tamsumo ir nekomerciškumo pradėtos vadinti postpanku, – taigi ratas apsisuko.
⁵ Šios dvi grupės taip pat priklauso postpankui ir, kaip mini autorius, žymi stilistinių priešybių sintezę. 9 deš. buvę vien pogrindžio žvaigždėmis, amžių sandūroje šios ir kitos grupės staiga sulaukė komercinės šlovės.
⁶ Tokios JAV grupės kaip „Nirvana", „Pearl Jam", R.E.M. bei, kaip analogas, britpop kryptis Anglijoje – „Oasis", „Blur", „Pulp".
⁷ Indie muziką grojantys „Vampire Weekend" buvo ir tebėra komerciškai labai sėkminga grupė, tuo tarsi prieštaraujanti pradinei indie idėjai. (Už šį ir tolesnį komentarą lieku skolinga Karoliui Vyšniauskui.)
⁸ „Hot Topic" – muzikos atributikos prekybos tinklas JAV, autoriaus minimas ironiškai, kaip vieta, kur popkultūros pripumpuoti vaikai eina pirkti marškinėlių su komercializuotų jų herojų nuotraukomis. Parduotuvėse rengiami ir koncertai, konkrečiai turimas omenyje „Death Cab for Cutie", vienos kertinių šio amžiaus pradžios indie grupių, koncertas pristatant filmo „Saulėlydis" garso takelį. Minėdamas žanrų kolizijas autorius turbūt nori pasakyti, kad besilankantieji „Hot Topic" klauso labai įvairios muzikos, pavyzdžiui, minėtame garso takelyje buvo ir Thom Yorke, ir „Bon Iver", ir „Muse".