Aštuntajame dešimtmetyje Lietuvoje užgimusi dainuojamoji poezija vystėsi ir skleidėsi tuo metu, kai išsvajotuose ir laisve dvelkiančiuose Vakaruose jau karaliavo rokas. Deja, mūsų šalyje tai buvo uždrausta muzika: formuota viešoji nuomonė, jog tokie žanrai kaip metalas yra skirti asmenims iki aštuoniolikos metų, taip gudriai apribojant maištininkų amžių, o protestą paverčiant tik brendimo laikotarpiui būdingu elgesiu. Nepatenkintas jaunimas buvo vertinamas tik kaip klystkeliuose susipainiojęs vaikų būrelis, kuriam vis tiek vieną dieną reikės suaugti ir rimtai pažvelgti į akis gyvenimui, susikaupti ir atsiduoti darbui, šeimai bei šalies gerovės kėlimui.

Dėl cenzūros ir persekiojimų buvo neįmanoma mėgautis laisve grojant roko grupėje. Dar blogiau – net roko įrašai iš už geležinės uždangos buvo draudžiami ir naikinami, todėl tokios muzikos gerbėjams teliko sėdėti rūsiuose ir muziką kurti vien savo ir draugų malonumui.

Tačiau kaip sakoma – upės tekėjimo neužtvenksi. Nelegaliai gaunami įrašai ir Vakarų jaunimo muzikos keliamas šurmulys visgi aistrino ir Lietuvos jaunąją kartą. Taip susiformavo naujas muzikos žanras, kurio muzikinė pusė buvo rami ir reikalaujanti susikaupimo, o tekstai slėpė metaforas, ugningą maksimalizmą ir nesitaikstymą su esama padėtimi.

Vienas šio žanro pradininkų Vytautas Kernagis turėjo viską, ko reikia užgimstančio stiliaus vėliavnešiui – stiprią charizmą, puikų balsą ir kompozitoriaus talentą. Kūryba, kuriai jis rinkosi lietuvių poetų eiles, iš karto sužavėjo paprastumu ir drauge jaudinančiu žodžio gilumu. Kernagis į Lietuvos muzikos istoriją įėjo su nauja scenine išraiška – kūrinius atlikdavo vienas su gitara. Funkcionieriai, paniškai bijantys gitarų muzikos, buvo maitinami pasakaitėmis apie eilių skaitymą pritariant sau instrumentu ar iš viso išgalvotą terminą „literatūrinė daina". Pirmoji Kernagio plokštelė, pasirodžiusi 1978 m., buvo priskirta literatūros leidiniams, –­­ taip pavyko prasmukti pro komisijų gniaužtus, kuriems atlikėjas su gitara atrodė pernelyg maištingas įvaizdis.

Akivaizdu, kad Kernagio muzika neliko be atsako. Sekdami jo pavyzdžiu ir kiti atrado drąsos kurti savas dainas. Taip muzikos paribyje egzistavusi dainuojamoji poezija įgijo daugiau jėgos ir svarumo. Daugiausia prie šios jaunutės, vos pirmas dienas skaičiuojančios srovės formavimosi prisidėjo pedagogai ir aktoriai, kuriems ir šiaip žaidimas su muzika bei tekstu buvo nesvetimas. Kai kurie savyje atrado netgi labai vykusius kompozitorius. Bardais imti vadinti Alfredas Kukaitis, kuris studijuodamas Vilniaus universitete penktadieniais rengdavo koncertus, kartais ir su pačiu Kernagiu, o vėliau šią gražią tradiciją parsivežė ir į Kauną; Virgis Stakėnas, Šiauliuose organizuodavęs dainų autorių festivalius; Laimis Vilkončius, Olegas Ditkovskis, Saulius Bareikis, Andrius Kulikauskas, Romas Lileikis, Kostas Smoriginas, Aidas Giniotis, Andrius Kaniava, Gediminas Storpirštis. Šie žmonės įsiminė ne tik savo jautriais, atvirais tekstais ir jaukia, gerai aranžuota muzika, bet ir puikiai sudėliotais kūrinių akcentais, skatinančiais mąstyti ir ieškoti. Kitaip sakant, ši muzika nebuvo vien pramoga.

Devintojo dešimtmečio pradžioje jaunimą apėmusi akustinių gitarų muzikos banga ėmė slūgti. Jos lyderis pasuko nauja linkme drauge su kabaretu „Tarp girnų" ir Dainos teatru, o kiti žanro atstovai pradėjo eksperimentuoti su popskambesiu arba daugiau laiko skirti aktorystei. Maištingasis Beno iš „Mažos išpažinties" įvaizdis pamažėle ėmė blėsti iš atminties ir nebekelti tokių ugningų jausmų.

Pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį buvusi kitų muzikos stilių užnugaryje dainuojamoji poezija netikėtai vėl įgavo revoliucingos srovės statusą. Sauliui Mykolaičiui 2005-aisiais išleidus albumą „Nieko nepasakyta" ir netrukus tragiškai mirus, dainuojamosios poezijos srovė, tarsi vėl nubudusi iš letargo, įgavo ankstesnį gaivališką pavidalą. Prie to labai prisidėjo pačiu laiku scenoje sužibę ar vėl iš naujo atrasti Andrius Kaniava, Vytautas V. Landsbergis, grupės „Atika" ir „Liūdni slibinai", taip pat neliko nepastebėti naujai perleisti maestro Kernagio albumai.

Atrodo, muzikos scena tam jau buvo seniai pribrendusi, tereikėjo startinio šūvio. Gaila, kad juo tapo netikėtos Kernagio ir Mykolaičio mirtys. Jaunimas iš naujo pamilo šią muziką už jos giliamintišką, ilgesingą poeziją. Be viso kito, ji reiškė ir protestą prieš išsikerojusį saldų skambesį, vartotojiškos visuomenės pasitenkinimą, abejingumą ir susvetimėjimą. Ši muzika reikalavo glaudaus, artimo ryšio tiek su atlikėju, tiek su kitais klausytojais, kuris mezgėsi mažose kamerinėse erdvėse.

Įkarštis, visus apėmęs 2006–2012 m., išsiplėtojęs į gausybę dainuojamosios poezijos festivalių („Akacijų alėja", „Tai – aš", „Senamiesčio žiogas"), šiuo metu po truputėlį vėsta. Šio stiliaus atlikėjų atsirado labai daug, gal net per daug, turint omenyje nedidelę muzikos rinką. Vis dėlto per šį laikotarpį pasirodė daug naujų stiprių muzikantų, kurie sugebėjo šią muziką modernizuoti, perkelti į kitą populiarumo lygį, išlaikant jos mąslumą ir savitumą: Domantas Razauskas, mergaite verkiančia širdimi vadinama Alina Orlova, visuomet linksmas ir kartu jautriai prabylantis Jonas Baltokas, jaunatviškai veržlus Mindaugas Ancevičius, drąsiais poetiniais įvaizdžiais stebinantis Saulius Mickevičius, Ieva Narkutė, visiems įsiminusi savo efektingais „Raudonais vakarais", jausmingoji Eglė Sirvydytė, Ovidijus Jucys, Laura ir begalės kitų, turinčių ką pasakyti ir randančių šiuolaikiškų kalbėjimo būdų.

Toks maištas atitinka mūsų nacionalinį charakterį: santūrus ir gerokai ramesnis nei kitose šalyse, kur visuomenės pokyčius skatina griausmingi roko koncertai ir šokiruojantis grupių lyderių elgesys. Po mūsų kūnus šiurpuliukai sklinda nuo tylesnių natų, mažesnėse salėse, mažesniuose būriuose žmonių.