Sandra Kegel. Donato Ališausko nuotr.

Mielos skaitytojos ir skaitytojai,

 

džiaugiamės bendradarbiaudami su žurnalu „Literatūra ir menas“ ir Goethe’s institutu Lietuvoje. Šitaip suartinti Vokietiją ir Lietuvą per kultūrą bei literatūrą – išties nuostabi idėja. Esu dėkinga, kad man teko laimė būti šios partnerystės kultūrinės dalies atsakingąja redaktore.

Visai neseniai, vidurvasarį, pirmą kartą lankiausi Lietuvoje – dalyvavau Nidoje vykusiame Thomo Manno festivalyje. Su dideliu džiaugsmu prisimenu dienas, praleistas Kuršių nerijoje. Th. Mannas ten praleido tris vasaras, ten rašė „Juozapą ir jo brolius“, kol galiausiai 1933 m. buvo priverstas pasitraukti iš nacionalsocialistinės Vokietijos. Savo pamiltosios Nidden jis daugiau niekada nebematė.

Po Berlyno sienos griūties ir Sovietų Sąjungos žlugimo į Kuršių neriją vėl atvyksta daugybė vokiečių. Kai kurie jų čia atkeliauja sekdami Nobelio premijos laureato pėdsakais. Gyvenvietės pakraštyje stovintis medinis nendrėmis dengtas namelis su mėlynomis ir baltomis langinėmis lietuvių yra rūpestingai prižiūrimas. Nuo jo terasos atsiveria platus vaizdas į marias.

Šioje terasoje turėjau progų pasikalbėti su daugybe įdomių Lietuvos žmonių. Mane ypač nustebino tai, kad šiandien daugelis lietuvių Vokietiją mato kaip laisvės ir saugumo garantą. Tai nereiškia, kad praeities žiaurumai yra pamiršti. Jie niekada nebus pamiršti. Tačiau dabar Europoje, Rusijai vykdant neteisėtą agresiją prieš Ukrainą, susiduriame su naujais išbandymais. Vokietija Lietuvoje kuria nuolatinę brigadą ir taip prisideda prie NATO rytinio flango saugumo. Šis bendras saugumo interesas dar labiau suartina mūsų šalis.

Kuršių nerijoje itin stipriai pajutau istorijos alsavimą. Lietuvos siena su Rusijos eksklavu, Kaliningrado sritimi, kerta šį 98 km ilgio pusiasalį per patį vidurį. Toks kraštovaizdžio rėžis tarp Baltijos jūros ir marių yra išties skaudus. Paskutinį kartą tokią neperžengiamą sieną mačiau padalytame Berlyne.

Nidoje aptikau informacinių ženklų, kad po 1990 m. valstybių bendradarbiavimas kadaise atrodė įmanomas. Prie Kuršių nerijos istorijos muziejaus pastebėjau apirusią lentelę, liudijančią apie Rusijos ir Lietuvos ryšius. Joje kviesta į kelionę Immanuelio Kanto ir Th. Manno pėdsakais – į kelionę, kuri šiandien nebeįmanoma. Vėliau, stovėdama ant kopos keteros, netoliese mačiau rūke skendinčią sieną su Rusija. Žvelgiant į tą tuštumą, garsieji Th. Manno žodžiai apie jo mylimą kraštą man nuskambėjo visai kitaip: „Čia nėra kelių, tik smėlis, smėlis ir dangus“, – rašė jis 1931-aisiais. Kelių čia šiandien vėl nėra.

Nida kadaise traukė garsius dailininkus, tokius kaip Maxas Pechsteinas, Karlas Schmidtas-Rottluffas ir Lovisas Corinthas. Ši vietovė vadinta „Rytų Vorpsvėde“*. Dailininkai atrado ir savo kūriniuose įamžino neįprastus šviesos atspalvius, veik nepaliestą gamtą ir žvejų gyvenimą žaviuose mediniuose nameliuose. Kraštovaizdis tarp Baltijos jūros ir marių man irgi pasirodė unikalus: ošiančios pušys, miško takai palei pelkėtas lomas ir savita, neaprėpiama Kuršių nerijos erdvė.

Mane pribloškė, kiek daug vokiškos kultūros pėdsakų aptikau Nidoje. Ypač džiaugiausi sakydama kalbą Th. Manno namuose – tame taške tarp skirtingų epochų ir šalių, kur kyla neišvengiamas klausimas: kur mūsų vieta? Pasitraukęs iš nacių Vokietijos, Th. Mannas tapo pasaulinio masto balsu. Egzode, Kalifornijoje, jis per BBC skaitė savo garsiąsias kalbas „Vokiečių klausytojai!“. Šios kalbos iki šiol neprarado įtaigos ir aktualumo.

Mane nuo seno žavi toks politinis Th. Manno indėlis anais tamsiais laikais. Būdama „Frankfurter Allgemeinen Zeitung“ kultūros skyriaus redaktorė, nuolat domiuosi tiek praeities, tiek dabarties kultūriniu gyvenimu. Man kultūros samprata neatsiejama nuo laisvos žiniasklaidos. Laikraščiai nepakeičiami. Naujienos ir antraštės suteikia peno pokalbiams, analizės ir reportažai padeda orientuotis, o triukšmingas socialinių tinklų srautas dažnai bemat nugrimzta į užmarštį.

Taigi laikraščius laikau viešosios erdvės infrastruktūra, kur temos atrenkamos, vertinamos ir nuosekliai nagrinėjamos, užuot leidus joms pranykti kaskart, kai tik iškyla nauja pasipiktinimo banga. Laikraščiai formuoja miesto ar regiono metraštį, sukuria erdvę dialogui ir diskusijoms.

Kuo ypatingas žurnalistų darbas? Išlavintas skepsis, tiriamosios žurnalistikos įgūdžiai ir redakcijoje vykstantis nenutrūkstamas darbas ieškant tinkamo žodžio, siekiant užtikrinti profesinę etiką ir aktualumą. Ką toks darbas geriausiu atveju gali nuveikti? Apšviesti.

Šiuo metu kultūros puslapiuose daugiausia dėmesio skiriame kritikai. Kokia turėtų būti literatūros, meno ar kultūros kritika, kad išliktų įdomi, verta skaityti, įtraukianti ir įtikinama? Konkurencija išaugo. Internetas atvėrė naujas erdves – tinklaraščius, tinklalaides ir socialinius tinklus, kuriuose, kaip laikraščiuose ar žurnaluose, irgi vyksta pokalbiai apie meną, literatūrą ir kultūrą. Taigi stengiamės nagrinėti meno kūrinius atsižvelgdami į jų formą, kalbą ir visuomeninę reikšmę, o savo įžvalgomis kviečiame mąstyti. Tai kur kas sudėtingiau nei „patinka“ ar „nepatinka“.

Kultūros erdvė neatsiveria vien todėl, kad leidyklos išleidžia naujas knygas, knygynai jas parduoda, o mes apžvelgiame. Ji atveriama keičiantis nuomonėmis, požiūriais ir skirtingomis perspektyvomis. Šie mainai vyksta įvairiose vietose: literatūros vakaruose, literatūros namuose, tokiuose festivaliuose, koks rengiamas Nidoje, laikraščiuose ir žurnaluose – kaip „Frankfurter Allgemeinen Zeitung“ ar „Literatūra ir menas“.

Mano manymu, nuomonių ir informacijos perpildytoje medijų aplinkoje taikli, argumentuota vertinamoji kritika įgyja dar didesnę reikšmę. O atsiradus dirbtiniam intelektui, redakcijoms tenka susidurti su papildomu išbandymu. Visame pasaulyje svarstoma, kokį vaidmenį dirbtiniam intelektui derėtų skirti žurnalistikoje. Esminiai klausimai skamba taip: kiek skaidrus yra jo vartojimas? Kokias pasekmes tai turės autorių teisėms ir autorystei? Pagaliau kaip užtikrinti patikimumą ir žmogaus vykdomą kontrolę?

Čia artėju prie mūsų bendradarbiavimo ir „Frankfurter Allgemeinen“. Kuo išsiskiria šis dienraštis, kas daro jį ypatingą? „Frankfurter Allgemeinen Zeitung“ save vadina „laikraščiu Vokietijai“. Jo struktūroje, nepaisant visų skirtumų, galima įžvelgti tam tikrų paralelių su pačia Vokietija. Vokietijos Federacinė Respublika susideda iš 16 žemių. Federacinės žemės turi parlamentus, vyriausybes ir teismus, kurių kiekvienas veikia pagal savo kompetenciją. „Frankfurter Allgemeinen Zeitung“, savaime suprantama, nėra jokia valstybė. Vis dėlto laikraštis apima atskiras politikos, ekonomikos, kultūros ir sporto skiltis, kurios, nors kuruojamos autonomiškai, į bendrą žurnalistinį darbą atneša skirtingų perspektyvų. Prie jų prisideda ir korespondentai visame pasaulyje.

Išskirtinė yra ir dienraščio struktūra, nes redakcinės krypties nenulemia vienas leidėjas ar savininkas. Nuo 1959 m. daugumą akcijų valdo pelno nesiekiantis FAZIT fondas, užtikrinantis laikraščio ekonominę nepriklausomybę. Už leidinio politinę, ekonominę ir kultūrinę kryptį atsako keturių asmenų leidėjų kolegija.

Patikimumas – tai mūsų laikraščio valiuta. Todėl nepaprastai džiaugiamės bendradarbiaudami su žurnalu „Literatūra ir menas“ ir Goethe’s institutu. Tikimės, kad atrinkti tekstai iš „Frankfurter Allgemeinen Zeitung“, kuriuos tolimesniuose puslapiuose galėsite perskaityti lietuviškai, jus sudomins bei dar labiau sustiprins Lietuvos ir Vokietijos kultūrinį dialogą.

Malonaus skaitymo!

 

Sandra Kegel yra „Frankfurter Allgemeine Zeitung“  kultūros skyriaus vyr. redaktorė

* Gyvenvietė Vokietijoje, nuo XIX a. vidurio garsėjanti kaip meno kolonija (vert. past.).

 

Vertė Dominykas Norkūnas