Sandra Valašinaitė, Marius Ščavinskas, Alvydas Šimkūnas. Birželis: mėtų ir čiobrelių kvapai

Sklinda violetiniai čiobreliai –
mažutėliai – vos nuo žemės kyla.
Ir paukšteliai gūžtoj įsiklauso
į pušyno aitrią kvapią tylą.

Janina Degutytė,
eil. rink. „Artumas“, 1995.

Pirmasis vasaros mėnuo asocijuojasi su atostogomis ir apskritai – su atsipalaidavimu... Jau pražydo gaivaus ir raminančio kvapo mėtos (Mentha). Daugelis notrelinių (Lamiaceae) šeimos augalų (kaip ir mėtos) – pipirmėtės, šaltmėtės, čiobreliai, šalavijai, melisos, mairūnai, raudonėliai, bazilikai, sukatžolės, levandos ir kt. – pasižymi eterinių aliejų gausa. Eteriniai aliejai yra lakūs, netirpstantys vandenyje skysčiai, sudaryti iš aromatinių junginių ir pasižymintys charakteringu kvapu ir skoniu. Jei augalas sintetina šias medžiagas, suprantama, tai jam yra naudinga ir leidžia prisitaikyti prie aplinkos. Žmonėms, savo ruožtu, atrodo, kad eteriniai aliejai yra skirti būtent jiems... Jie notrelinių šeimos augalus plačiai pritaiko medicinoje, aromaterapijoje, parfumerijoje, kosmetikoje, kulinarijoje ir konditerijoje. O ir dvasinėje kultūroje yra išlikę įspaudų – kas nežinom lietuvių liaudies dainos „Sėjau rūtą, sėjau mėtą“...

Švedų botanikas Karolis Linėjus (Carl von Linnaeus) 1735 m. išleistame veikale „Systema naturae“ pirmą kartą augalų pasaulį suskirstė pagal gentis ir rūšis. Šiame veikale vietos atsirado vietos tiek mėtai, tiek ir čiobreliui.

Pirmiausia, verta aptarti eterinių aliejų reikšmę patiems augalams. Eteriniai aliejai – augalo antriniai metabolitai, kaip, beje, ir ankstesniuose straipsniuose aptarti nuodingi alkaloidai ar narkotinės medžiagos. Seniau antriniai metabolitai mokslininkų netgi buvo laikomi evoliucijos klystkeliu. Todėl jie ir buvo pavadinti „antriniais“, suprask –­ ne itin reikalingi. Dabar aišku, kad jie tiesiogiai augalo funkcionavimui nėra būtini, tačiau bendram augalo išlikimui vis dėlto yra labai svarbūs. Pirmiausia jie atlieka apsauginę funkciją –­ nuo vabzdžių, žol­ėdžių ir kitų kenkėjų. Antriniai metabolitai (toksinai) augalą padaro neskanų ir pavojingą ir jo vengia kenkėjai. Mūsų nagrinėjamuose notreliniuose augaluose (pavyzdžiui, čiobreliuose ir mėtose) eteriniai aliejai yra ir aktyvūs fungitoksikantai (medžiagos prieš grybus), ir vabzdžių toksinai. Antra, ant­riniais metabolitais augalai papildomai privilioja reikiamus vabzdžius, kurie apdulkina. Priminsime, kad notreliniai augalai yra kryžmadulkiai ir vabzdžių „geidžiami“ taip pat dėl gana atraktyvių žiedų / žiedynų. Įdomu, jog kitas notrelinių šeimos pavadinimas yra lūpažiedžiai – jų žiedai turi viršutinę ir apatinę lūpas. Apatinė lūpa netgi pasitarnauja kaip nusileidimo aikštelė apdulkintojams. Trečia, yra manoma, kad eterinių aliejų plėvelė lapo paviršiuje gali sumažinti vandens išgarinimą (tiek blokuojant žioteles, tiek sudarant garuojantį apsauginį aliejų sluoksnį augalo lapų paviršiuje). Tokia adaptyvi vandens reguliacija padeda augalams sėkmingai išgyventi kaitrą, nes dauguma šios šeimos atstovų yra kilę iš kaitrių sausų Viduržemio jūros regionų. Pažymėtina, kad gamta „sutaikė“ žmonių ir augalų interesus notreliniuose augaluose. Notrelinių eteriniai aliejai, kaip minėjome, atlieka svarbią funkciją – yra vabzdžių ir grybų toksinai, o žmonėms jie nekenksmingi. Maža to, naudodami eterinius aliejus iš pipirmėčių, šaltmėčių, šalavijų, čiobrelių, bazilikų, raudonėlių ir kt. žmonės sukūrė daug prieskonių, aromatų ir pan.

Itin svarbus notrelinių šeimos bruožas – galimybė plačiai panaudoti tiek liaudies, tiek tradicinėje medicinoje. Vienas iš vaistinių augalų yra šalavijas (Salvia). Dar senovės Romos publicistas Plinijus Vyresnysis pasakė: „Kaip gali mirti žmogus, jei jo sode auga šalavijas?“ Be abejo, suprantame, kad posakiu gerokai perlenkiama lazda, bet kartu jis puikiai akcentuoja galingas augalo gydomąsias savybes, žinomas jau labai seniai. Populiaru šalaviju gydyti gerklės ligas, tuberkuliozę. Yra žinomas atvejis, kai kartą arkliai, sergantys tuberkulioze, buvo palikti likimo valiai ir ganėsi vietovėje, kur buvo išmetamos šalavijų perdirbimo liekanos. Po kurio laiko veterinarai pastebėjo, kad arkliai jaučiasi gerai, o juos apžiūrėjus paaiškėjo, kad tuberkuliozės nebeliko – gyvūnai pasveiko.

Kito notrelinio augalo – čiobrelio (Thymus) – arbata kartu su gysločiu yra puikiausia priemonė nuo kosulio. Čiobreliai buvo naudojami gaminant legendinius vaistus „Pertusin“, skirtus plaučių ligoms gydyti. Beje, dar senovės graikai manė, kad šis augalas suteikia jėgų darbui. Įdomu, jog žmogaus užkrūčio liauka (kuri dalyvauja imuniniame atsake) taip pat yra vadinama ir čiobrialiauke. Pavadinimas „čiobria­liaukė“ yra kilęs iš graikų kalbos žodžio „thymus“, reiškiančio „čiobrelis“. „Thymus“ yra kilęs iš graikiško žodžio „thymos“, o tai reiškia „drąsa“, „jėga“. Viduramžiais čiobreliui taip pat buvo priskiriamos drąsos, jėgos savybės: į karą arba į turnyrą išvykstantiems riteriams damos kaip drąsos ir sėkmės ženk­lą įteikdavo būtent čiobrelį.

Mėtos (Mentha) yra naudojamos dėl itin raminančio ir atpalaiduojančio poveikio. Jau senovės romėnai žinojo, kad mėtų arbata ramina nervus. Be to, mėtos stimuliuoja protinę veiklą, todėl buvo rekomenduojama gerti jų arbatos prieš mokinantis. O Plinijus Vyresnysis savo mokiniams tuo tikslu netgi rekomendavo... nešioti ant galvų mėtų vainikus – ypač prieš egzaminus ir disputus. Iš mėtų eterinio aliejaus buvo išgauta organinė medžiaga mentolis. Jį jau prieš 2000 metų išskyrė japonai, o Vakarų Europoje tai buvo padaryta 1771 m. Iki šių dienų mentolis itin gausiai naudojamas medicinoje, jis netgi įeina į visiems gerai žinomą širdies darbą reguliuojantį validolį.

Mėtų, kaip aromatingų augalų, panaudojimo mąstai senovės Romoje buvo įspūdingi. I a. romėnų patricijus Petronijus vienoje „Satyrikono“ vietoje aprašė puotą, vykusią pas patricijų Trimalchioną. Aibės vergų plušėjo tam, kad malonūs aromatai suteiktų džiaugsmingesnę ir labiau atpalaiduojančią nuotaiką kilmingiems svečiams. Senovės Romoje prieš puotas stalai būdavo įtrinami mėtų lapeliais, ištisos salės būdavo šlakstomos mėtų nuovirais ar antpilais. Puotos pradžioje svečiai plaudavosi rankas vandeniu su mėtų lapais.

Čiobreliai, kaip ir mėtos, buvo žinomi jau senovės Mesopotamijos gyventojams: šumerams, babiloniečiams, senovės egiptiečiams. Jie naudoti gaminant ne tik maistą, bet ir smilkalus: sudžiovintus degindavo per naktines puotas, kad sklindantis aromatas nustelbtų puotaujančiųjų ne itin malonius kvapus.

Arbata suvokiama ir kaip gėrimas iš arbatžolių, ir kaip bet koks vaisių ar žolelių gėrimas. Arbatžolių arbata išgaunama iš kininio arbatmedžio (Camellia sinensis) išdžiovintų ir perdirbtų lapų, o jos gimtinė yra Kinija – ten arbata vartojama jau beveik 5000 metų. Lietuvoje importuojama juodoji arbata išstūmė mėtas ir čiobrelius iš diduomenės maždaug tuomet, kai valdė Abiejų Tautų Respublikos valdovas Stanislavas Augustas Poniatovskis (1764–1795). Paprasti žmonės dar ilgai naudojo mėtas, čiobrelius ir kitų augalų šeimų žoleles – ramunėles, kmynus. Dzūkai gausiai naudodavo čiobrelius, paprastai augančius pušynų smėlynuose. O štai žemaičiai gamtos buvo priversti labiau pamėgti mėtas, kurios auga gerokai drėgnesnėse vietose. Žemaičiai turi gana savitą arbatos paruošimo receptą. Pirmiausia mėtas reikia užplikyti, kad skystis būtų sodrios spalvos. Paskui į arbatą pilamas... pienas, ir ji pasaldinama. Ši arbata gali pasirodyti savotiška, bet tiems, kurie gali pajusti ir kultūrinį prieskonį pabandyti verta.

Čiobreliai, raudonėliai, mairūnai gali būti naudojami ir kaip prieskoniai – ir mėsai ar žuviai įtrinti prieš kepant, ir dėti į dešras. Klaipėdos universiteto Botanikos sodo vaistinių augalų kolekcijos kuratorė L. Razmuvienė netgi sukūrė prieskonių mišinį „Liudvika“, kurio sudėtyje – tik notrelinių šeimos augalai. Šiai šeimai priklauso ir lietuvišku pipiru vadinamas, aštriu aromatu pasižymintis augalas dašis (Satureja). Dar vienas, kiek „modernesnis“ – „nauja tai, kas užmiršta sena“ – notrelinių šeimos augalas yra šantra (liaudyje vadinama bobžole). Šantra yra naudojama likerių gamybai. Pipirmėčių, šaltmėčių, levandų ir kt. kvapai naudojami parfumerijoje, gaminant muilus, gaivinančius „ledinukus“. Visi žinome ir šiuolaikinę kramtomąją gumą, kurios vienas populiariausių skonių – mėtinis. Tobulinant kramtomąją gumą, ilgai buvo bandoma jai suteikti skonį. Pirmasis buvo saldymedžio, tačiau jis neišsilaikydavo. O pirmasis išbandytas skonis, kuris kramtant išsilaikė ilgokai, buvo būtent pipirmėtės.

Dvasinėje kultūroje irgi sutinkame notrelinių augalų ženklų. Lietuvos kaimuose XIX–XX a. sandūroje prie sodybų augantys gėlių darželiai dažniausiai įvardijami kaip rūtų, tačiau juose be rūtų augdavo saulutės, našlaitės, tulpės, bijūnai taip pat ir mėtos, čiobreliai. Dar XIX a. Lietuvos kaimuose dainuotos dainos apie mėtas ir rūtas. Per Devintines katalikiškoje Europoje ir Lietuvoje buvo pinami vasaros žolių vainikai (dažniausiai – devyni), į kuriuos būtinai įpindavo juozažolių (isopų), mėtų, čiobrelių ir kt. augalų. Jie buvo nešami į bažnyčias palaiminti, simbolizavo sėk­mę ir gausą; jais piemenys vainikuodavo karves, avis, kad duotų kuo daugiau pieno, vilnos. Be to, tokius vainikėlius sudžiovintus smilkydavo kaip apsaugą nuo perkūnijos, gaisro, ligų, tai pat nuo „blogos akies“. Kartais tokį vainikėlį Lietuvoje XX a. pirmoje pusėje netgi įdėdavo mirusiajam į karstą.

Kaip minėjome, Klaipėdos universiteto Botanikos sodas turi notrelinių šeimos augalų kolekciją. Taip pat yra ir retesnių, bet vis labiau plintančių rūšių –­ šantra, dašis, katžolė ir kt. Įdomu, jog plintant kai kurioms gajoms notrelinių šeimos rūšims (itin – pipirmėtėms), lietuviai gerokai „primiršo“ savo natūralią Lietuvoje augusią šaltmėtę. Botanikas S. Obelevičius vienoje kaimo sodyboje aptiko šią nykstančią Lietuvoje rūšį (Mentha spicata var. crispa), kuri labai aromatinga ir turinti „šaldantį efektą“. Suprantama, botanikas nudžiugo ir ėmė ją platinti. Per pastaruosius 8–10 metų ši rūšis bendromis botanikų ir jiems prijaučiančių žmonių pastangomis Lietuvoje vėl kiek išplito.

Birželis. Galbūt jau atostogos. Tuomet išties nesvarbu, kiek padaryta – metas atsikvėpti ir nelaukti... Ir pajusti –­­ dabar gera. Juk vasara... Su visu džiugiu, meilės sklidinu gamtos alsavimu. Su šiluma ir kvapais. Ne tik rožių. Ne tik mėtų. Su ramybe ir atokvėpiu, atkeliavusiu iš kaitrių Viduržemio jūros pakrančių. Jį skleidžia melisos, levandos... Ir su viliojančiais kepsniais. Juose užuodžiame ir mairūnus, raudonėlius... Su branda ir stiprybe. Ją dovanoja kvapni čiobrelių arbata.