Saulius Vasiliauskas. Nagai. Trumpikės. Klasika

 Mindaugas Milašius-Montė. „Vibrato“

NAGAI

Niekaip nerandu laiko nusikirpti nagus. Atrodo, jų ilgis atspindi miego trūkumą: vienas milimetras lygus vienai neišmiegotai valandai ir papildomam kavos puodeliui. Ilgi, iš įpročio ar nervinės įtampos apkramtyti nagai – menkas palydovas mokslinėje konferencijoje, kurioje dabar tūnau. Pranešėjui iš Leipcigo nepasisekė. Niekas nebeklauso jo išvedžiojimų apie savitą Varlamo Šalamovo braižą. Visi, netgi tie, kurie apsimeta nusisukusiais, stebi mano gėdingai ištįsusius nagus...

Atsiveria salės durys. Akimirkai galiu atsipūsti – konferencijos dalyvių akys nukrypsta į jų pusę. Įeina moteris su fotoaparatu. Kaip jūs manot, kur ji nukreipia muilinės objektyvą?

Darosi vis sunkiau ištverti nepavydėtiną nagų augintojo dalią... Kodėl neišėjus ir nepasinaudojus sekretorės kabinete laukiančiomis žirklėmis? Tik... kaip jų paprašyti? Gal: „Laba diena, aš tik norėjau paprašyti žirklių, nes mano ilgi nagai?“ Arba: „Sveiki. Aš iš konferencijos. Nagams reikalingos žirk­lės.“ Ne, gal tiksliau: „Labai atsiprašau, bet man sakė, kad čia kerpate mokslininkams nagus?“

Kiek nusiraminu išvydęs, kad dar bent trys moterys salėje turi gerokai ilgesnius nagus. Tiesa, moterims, jei pasikliautume grožio standartais, ilgi nagai suteikia žavesio. O štai profesoriui iš Bremeno... Kaipgi nepamačiau anksčiau! Patys tikriausi pusilgiai vokiečių literatūros profesoriaus nagai! Paskaitų metu užsiauginti nagai!.. Egzaminų metu į studentų rašto darbus galąsti nagai!.. Patirtį ir kompetenciją simbolizuojantis nagų ilgumas... Akivaizdu, kad profesorių nagai –­ atskira nagų kategorija. O panagės? Įdomu, ar kas nors yra aprašęs vargšes akademikų panages? Gal klasikai? Floberas, Getė, Dostojevskis?..

– Please go upstairs and have a coffee break, – svarstymus išsklaido posėdžio pirmininkas.

Konferencijos dalyviai patraukia gnaibyti šviežių pyragėlių. Pasitaikė gera proga pasišalinti. Šiaip ar taip, įdomiausi pranešimai rytoj. Žinoma, ryt aš ateisiu tvarkingais, vos matomais nagais, todėl visi galės lengviau susikaupti.

Išėjęs iš instituto ir išsitraukęs telefoną pastebėjau, kad skambino tėvas. Netrukus prisiminiau, kad jam trūksta dviejų nagų. Tiesą sakant, mano tėvas neturi dviejų pirštų. Pirštai ir nagai, įsiamžinę lentpjūvės staklėse... Tik kam rūpi seniai neegzistuojantys staliaus nagai?.. O ir jam, mano tėvui, ar žadina rūpestį dar tebegyvos mamos reguliariai kerpami nagai? Ar mano močiutės Zofijos panagėse dar tebėra Vorkutos dulkių? Gal dėl to ji taip dažnai prašo nukirpti kojų nagus? Gal dėl to ji kartoja, kad nepajėgia pati nusikirpti, kad jokios žirklės nekerpa?

Staiga dingtelėjo – mano nagai yra ilgūs nagai. „Ilgūs“ reiškia – pailgėjantys tik tam tikromis akimirkomis (panašiai kaip balsis ū ar Pinokio nosis). Štai dabar, pavyzdžiui, kirpykloje, ėmė ir padidėjo ir taip gėdingai ilgi nagai. Jie stiebėsi tiesiai į kirpėjos, prieš akimirką neatsakingai nukirpusios pusę mano barzdos, kaklą. Kirpėjos elgesys nedovanotinas, taigi, nagai turėjo kažkaip reaguoti, solidarizuodamiesi su barzda. Kirpėja aiktelėjo ir atsitraukė. „Ar jūs nukirptumėt mano močiutei nagus?“ – tyčia paklausiau.

Nerimi plūsta lapai. Atrodo it būtų upės nagai, kurių manikiūras palengva lupasi. Eidamas paupiu ir stebėdamas aplinką suvokiu – visas pasaulis laikosi ant nagų. Nagai yra medžių šaknys, nagai yra daugiabučių rūsiai, gausybę nagų slepia kapinės... Netgi mūsų emocijos yra kaip nagai: bukos arba aštrios, dažniausiai – kitų apkramtytos.

Šiaip ar taip, ilgi nagai – pasaulio pamatai! Ilgūs nagai –­ visų mūsų alfa ir omega!

Kitą dieną vėl kiūtojau konferencijoje. Nagų nesikirpau.

 

TRUMPIKĖS

Šiąnakt miegojau prastai. Vos atsibudęs suvokiau, kad mano klaikiam gyvenimui praskaidrinti žūtbūt reikalingos naujos maudymosi trumpikės. Pirmadienio rytą ši mintis skambėjo lyg išganymas, todėl mikliai apsirengęs išdūmiau į artimiausią prekybos centrą.

Maudymosi glaudžių – aš mieliau sakau „trumpikių“ –­ pasirinkimas išties platus, nors už lango stūgauja žiema: ant pakabų kabojo dryžiais, apskritimais, palmėmis, rožėmis ir, žinoma, priekiniais ženkliais – nuo FANCY (įmantrios, madingos, fantastinės!?!) iki SPEEDO (greituoliams?) – papuoštos trumpikės. Iš pasalų prisiartinusi pardavėja padėjo rinktis: „Jums tikriausiai reikia M dydžio“, – smarkiai nuvertino mano šlaunų apimtis.

– O ar turite trumpikių su žymių rašytojų karikatūromis? –­ pasidomėjau.

– Tai sakote jums reikia XL, pažiūrėkim... – pardavėja apsimetė neišgirdusi klausimo ir rankomis toliau stumdė trumpikių gretas.

– Ne, šios primena boksininko šortus, – sumykiau ir numojau ranka į pardavėjos ištrauktus šortus. – Ar aš panašus į boksininką? – paklausiau labiau savęs nei pardavėjos. Iškart atsakiau sau: „Tavo inteligentiškas veidas per daug tiesia nosimi, vaikine!“ (Tiesa, mokykloje esu ne kartą per tą nosį gavęs.)

Vargiai, tačiau kartu su pardavėja išrinkome kelis variantus ir smukau į matavimosi kabiną. Akimirką svarsčiau, ar galiu matuotis jas be apatinių – ar tai etiška? O jeigu prieš mane jau matavosi šimtai vyrų? Gal net – juk visko gali būti –­ koks nors profesorius? Taip, tuo net nereikia abejoti – bent vienas iš šių trumpikių matavosi civilizacijų istoriją dėstantis profesorius, kaipgi kitaip.

Įvedęs PIN kodą pajutau palengvėjimą – trumpikės jau mano rankose! Pagaliau. At last, kaip pasakytų anglai. To be, šią akimirką pasirinktų princas Hamletas. Žmogaus įgeidžių tenkinimas – centrinė humanizmo ašis!

Neišbandytos maudymosi trumpikės garbės nedaro, tad manasis džiaugsmas išsilydė it sviestas mikrobangėje. „Privalau tučtuojau išbandyti jas baseine!“ –­ pasakiau sau ir netrukau įsitikinti minties teisumu. „O ką pasakysiu darbdaviui?“ – bemaž instinktyviai prisiminiau, kad turiu darbą. „Susirgau staiga, žinote, koks baisus dabar pas mus oras“, – nieko originaliau mano darbdavys nesuprastų.

Įėjimo į didįjį miesto baseiną kaina kiek nuliūdino, o išsiderėti, deja, nepavyko. Susimokėjęs nuplaukiau – tiesa, dar ėjau, tačiau troškimo sužadinta vaizduotė buvo stipresnė – paskui kitus vyrus į jiems skirtą rūbinę. Dantimis nukandau etiketes ir trumpikės aptempė nuogą mano kūną, konkrečiau – intymiąją jo dalį. Atsigaivinęs dušu, atsidūriau baseino prieigose. Šeši plaukimo takai lyg šešios moterų nugaros viliojo mane, kvietė apkabinti ir glostyti. Atsistojau ant pirmojo tako bokštelio, susikaupiau ir tyliai, kad niekas iš besimaudančių neišgirstų, ištariau:

– Dabar tai jau plauksiu.

 

KLASIKA

Diena rašytojui prasidėjo nuobodžiai – atlikęs ryto ritualus, sėdėjo balkone, kilnodamas garuojantį kavos puodelį. Po kelių gurkšnių panoro kokio kultūrlaikraščio – akims po raides paganyti, mintims sužadinti. „Oooo Margariii­taa!!!“ –­­ staiga rašytojas sušuko ir kaimynė, džiaunanti balkone drabužius, šyptelėjo, nors šūkis buvo skirtas ne jai. „Juk šiandien turėjo publikuoti naująjį mano opusą „Inžinieriaus kanopa“ –­ apsakymą, kurį perskaitę kandieji mūsų kritikai nulenks kepures, o galbūt, kas jiems retai pasitaiko, nubrauks ir vieną kitą ašaraitę...“ – apimtas pakilios nuotaikos vylėsi prozininkas.

Artimiausiame spaudos kioske atveždavo tik kelis vienetus „Literatūrinės tribūnos“, o ir tuos, tiesą sakant, trys keturi likimo broliai greitai nučiupdavo. Todėl kūrėjas paspartino žingsnį, ėmė judėti nelyginant žingine, tad neatidžiausi praeiviai galėjo įžvelgti jo panašumą į žirgą. Šachmatų figūrą, be abejo – paėjęs į priekį, rašytojas nušoko įstrižai dešinėn.

Atsivertęs turinį ir pasirėmęs į cerkvę pajuto palengvėjimą – 6 puslapyje (o tai juk visai neblogai, ne kur nors pabaigoje nukišta) publikuota Domo Durdomo „Inžinieriaus kanopa“!

„Kokia sakinių gracija, kalbos šokis, minties skvarba... Šįkart išlaikiau struktūrą, preciziškai suvaldžiau kulminaciją... O pabaiga – ar kas nors pagaus, kad inžinieriaus kanopa – ne šiaip sau keliasluoksnė metafora! Pirmiausia apie visuomenės sužvėrėjimą; tada – apie globalizaciją ir individą; ir tik subtilus skaitytojas įžvelgs esmingą ryšį su prarasta meile... Tai galėjo susieti tik meistras, tik būsimas klasikas, o nuolankiausioji Margarita!.. MAR–GA–…“

Išganingas mintis nutraukė kolegos skambutis.

– Sveikas, bičiuli. Tai kuo tavo rytas kvėpuoja?

– Labas, labas brol… Skaitau, žinoma, jei atvirai, labai įsitraukiau į skaitymą, taigi, you know

– Ir kas gi taip įtraukė?

– aaaa, oooo, nuuu... klasika, spragos, žinai...

– Klasika, sakai?

– Bulgakovas, čia vienas jo romanų, geras, sukaltas tokiais, na, giliais vinimis. Blizgantis, sušukuotas vertimas, jaučiasi, kad meistro dirbta.

– Kas vertė?

– Šitas gi, tai yra šita, na, kur daugiau klasikos ji, puiki, ta, pagyvenus, Maskvoj kur ilgai...

– Ar tik nebus Margarita Nikolajevna?

– Margari...?!? – prozininkas pamanė ne taip išgirdęs. – Atleisk, aš labai įsijautęs dabar, va, kalbu su tavim ir negaliu atitraukt žvilgsnio, klausyk, gal vėliau tuomet susiskambinsim, galim vakare kur nors, pavyzdžiui...

– Tinka, bet klausyk... tu kartais ne prie cerkvės, juk matau. Kur bėgi!?

Staigiai atlikęs nelauktą žirgo manevrą, rašytojas atsitraukė atgal ir nušuoliavo įstrižai į kairę.

Nuo to laiko kolega jam suteikė garbingą Michailo Afanisijevičiaus Bulgakovo-Ristūno vardą.