Serhij Žadan: „Skamba paradoksaliai, bet iš neapykantos gimsta meilė, tikėjimas...“

× Tetiana Kolesnyčenko

Serhijus Žadanas (g. 1974) – vienas žinomiausių šiandienos ukrainiečių rašytojų, poetas, vertėjas iš vokiečių ir lenkų kalbų, muzikos grupės „Žadan i sobaky“ lyderis. Gimė Starobilske (Luhansko sr.), didžiąją gyvenimo dalį praleido ir dabar gyvena Charkive. 2004 m., per Maidaną, buvo palapinių miestelio komendantas, vėliau ne kartą viešai kritikavo prorusišką miesto valdžią. 2014 m. dalyvavo srities administracijos pastato gynyboje nuo prorusiškų smogikų, savanoriavo. Įkūrė fondą, remiantį Luhansko srities kaimo bibliotekas, dalyvavo daugybėje kultūros projektų pafrontės vietovėse. Lietuvių kalba išleisti jo romanai „Depeche Mode“, „Anarchy in the UKR“, „Internatas“ („Kitos knygos“), kultūrinėje spaudoje publikuota jo poezijos. Spausdiname Tetianos Kolesnyčenko interviu su S. Žadanu, 2022 m. vasario 26 d. paskelbtą Lenkijos portale „Wirtualna Polska“.

Vytas Dekšnys

 

manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka

 


Ar įsivaizdavote, kad Rusija gali ryžtis visaverčiam karui?

Visi žinojome, kad Rusija palei sienas telkia armiją, bet niekam nesinorėjo tikėti, kad ji ryšis pulti tokiu mastu. Dabar jau aišku, kad Putinas pasirengęs viskam. Jis – pamišėlis.


Daugelis ukrainiečių prisimena tą rytą, kai prasidėjo įsiveržimas, kaip baisiausią gyvenime. Kur tuo metu buvote?

Važiavau traukiniu į Vinycią. Vakare ten turėjo vykti mūsų koncertas. Mane pažadino draugų skambutis. Buvau sukrėstas. Aštuonerius metus stebėjau tą konfliktą iš arti. Dažnai lankydavausi Donbase ties demarkacine linija, padėdavome vadinamojoje pilkojoje zonoje gyvenantiems žmonėms. Mačiau, kaip gyvenimas karo šešėlyje jiems tapo įprastas. Staiga užšaldytas konfliktas virto visaverčiu karu ir apėmė visą šalį. Išlipau pirmoje stotyje ir skubiai grįžau į Charkivą. Vis dar esu savo mieste.


Neketinote pasiėmęs žmoną ir dukrą išvažiuoti į užsienį?

Nesvarsčiau tokios galimybės. Be to, paskelbta visuotinė mobilizacija, o aš – rezerve. Laukiu šaukimo į kariuomenę. Jei ateis – imsiu ginklą ir eisiu kariauti. Kol nesu pašauktas, stengiuosi savo vietoje daryti tai, ką įstengiu.


Ką veikia rašytojas per karą?

Priešinasi dezinformacijai. Važinėju po miestą, tikrinu įvairius pranešimus, susitinku su kariškiais. Paskui rašau, įrašinėju trumpus filmukus, kad informuočiau žmones apie tikrąją padėtį Charkive.


Kokia padėtis mieste?

Dabar, kai kalbamės, tęsiasi apšaudymai. Arklių turgaus rajone nukrito raketos, iššautos iš „Uragan“ tipo pabūklo. Miestas apmirė laukdamas, kas bus toliau. Gatvėse beveik nėra automobilių ir pėsčiųjų. Keistas jausmas, nes įprastai gyvenimas Charkive verda.


Paskutinį kartą kalbėjomės 2014 metais. Padėtis Charkive buvo labai neaiški. Miesto vos neištiko Donecko ir Luhansko likimas. Tada sakėte, kad didelės gyventojų dalies požiūris į rusus buvo neutralus. Dabar, kad ir su kuo kalbėčiau, girdžiu tik viena: „Neapkenčiu.“

Tas požiūris aiškiai matyti visoje visuomenėje. Pakanka pasidairyti po ukrainiečių socialinius tinklus. Neutralumui vietos neliko. Tai, ką dabar jaučiame, – gryna neapykanta. Aš irgi ją jaučiu. Rusai yra priešai. Žmonės, atėję, kad nužudytų mane, mano šeimą, mano draugus, mano valstybę. Jokių sentimentų, jokio dialogo.

Svarbiausia, kad ukrainiečiai tą neapykantą paverčia veiksmais. Daugelis mano draugų paėmė į rankas ginklą ir eina kariauti. Kiti veikia fronto užnugaryje. Skamba paradoksaliai, bet iš neapykantos gimsta meilė, tikėjimas ir didžiavimasis Ukraina. Šito niekas iš mūsų nebeatims.


Rusija irgi vadovaujasi neapykanta, bet ji kyla visai dėl kitų dalykų.

Rusija niekada nepripažins mūsų suverenumo. Esame jiems tik laikinai prarasta teritorija. Kiekvienas mūsų mėginimas apsispręsti savarankiškai jiems keldavo susierzinimą. Jie ketino Ukrainą paversti nauja Baltarusija – iš pažiūros nepriklausoma šalimi, tačiau visiškai paklūstančia Rusijai.

Pasirinkome savo kelią. Prieš 8 metus aiškiai pasisakėme už integraciją į Europą, ir nuo tada Rusija mūsų neapkenčia. Tvirtai siekia vieno tikslo – sunaikinti Ukrainą kaip savarankišką valstybę. Tai ligota, pamišusi visuomenė, XXI amžiaus pradžioje sukėlusi Europos viduryje tikrą karą.


Ar manote, kad įsiveržimo kaltininkas – „pamišusi visuomenė“, o ne asmeninė Putino obsesija?

Vadinkime dalykus tikraisiais vardais: Rusija yra pamišusi valstybė. Visos tos kalbos apie slavų vienybę, bendras šaknis ir kultūrą yra blėnys. Rusų protai vis dar gyvena XX amžiuje, susifokusavę į Sovietų Sąjungos galybės ilgesį. Tas imperializmas išlenda iš jų bet kuria proga.

Dabar nemenka dalis rusų įsiveržimą į Ukrainą remia. Matau, ką socialiniuose tinkluose rašo buvę mano kolegos iš Rusijos. Jiems patriotiškai nusiteikę ukrainiečiai yra pats blogis, tikri velniai. Dabar jie labai džiaugiasi, kad Ukrainos miestai bombarduojami.

Jie tiki, kad Rusijos armija pagaliau Ukrainos žemėse įves taiką ir ramybę – juk ukrainiečiai patys nežino, ko nori, ir nenutuokia, kas yra laisvi rinkimai ir demokratija. Žinoma, rusai „išmokys“ mus visų šitų dalykų.


Ar įsivaizduojate Janukovyčiaus sugrįžimą ir marionetinę vyriausybę Kijeve?

Nežinau, ką ta marionetinė vyriausybė valdytų. Abejoju, ar jai pavyktų pajungti 40 milijonų ukrainiečių, alsuojančių neapykanta Rusijai ir jos statytiniams. Niekas nežino, kaip klostysis šis karas, bet viena aišku: net jei okupantams kas nors pavyks, jų laimėjimai bus trumpalaikiai. Galbūt rusai turi didesnę armiją ir daugiau ginkluotės, bet ukrainiečiai kovos iki galo.

Jau dabar matyti, kad išpuolis prieš Ukrainą nėra lengvas pasivaikščiojimas. Niekas čia jų nepasitiko išskėstomis rankomis. Matau ukrainiečių norą vienytis ir kovoti. Tai teikia vilties. Esame namie, kovojame už savo namus, miestus ir šeimas.


Ar nejaučiate nuoskaudos dėl tokios mieguistos Europos reakcijos į Rusijos įsiveržimą?

Nuoskauda didžiulė. Nesuvokiama, kad net dabar, kai Rusija bombarduoja Ukrainos miestus, Europa toliau mėgina prekiauti su Kremliumi. Atjungimas nuo SWIFT sistemos Rusijos ekonomikai būtų labai skaudus, bet kai kurios valstybės tai vis dar blokuoja.


Europoje apgailestaujama, kad Rusijos įsiveržimas į Ukrainą sunaikino nusistovėjusią tvarką.

Tiesa tokia, kad ta tvarka buvo sulaužyta dar prieš 8 metus, kai Rusija užėmė Krymą, o paskui sukėlė karą Donbase. Tada Europa rodė susirūpinimą, užsimerkė, aneksiją aiškino „diplomatiniu kazusu“. Mes Ukrainoje matėme, kad tai tik Rusijos agresijos pradžia.

Europiečiams patogu sėdėti namuose ir žiūrėti televizorius, kaip pabėgėlių minios mėgina ištrūkti iš karo zonos. Jokio skirtumo, ar tai Sirija, Donbasas, ar visa Ukraina. Svarbu, kad soti Europa galėtų toliau postringauti apie demokratiją ir liberalizmą. Jie vis dar nesupranta, kad viskas veikia ne taip. Tai nėra vien Ukrainos karas. Tai viso civilizuoto pasaulio karas su barbarybe, kuriai atstovauja Rusija.


Ar tikite, kad Putinas bus nubaustas?

Dabartiniai įvykiai Ukrainoje yra medžiaga naujam Niurnbergui. Būtent tai yra genocidas, apie kurį taip mėgsta kalbėti Putinas. Dabar jo kariai apšaudo namus, darželius. Žudo nekaltus žmones. Mano gimtajame Starobilske (Luhansko sr.) sugriautas visas rajonas.


Ar jaučiatės taip, kad Rusijos įsiveržimas pavertė ukrainiečių svajones griuvėsiais?

Mūsų svajonių niekas iš mūsų neatims. Per anksti laidoti Ukrainą! Kol esame pasirengę kovoti dėl savo šalies, niekas neprarasta. Mums reikia tik paramos ir karinės pagalbos, o visu kitu pasirūpinsime patys. Rusams galiu pasakyti tik viena: grįžkit patys namo, antraip grįšite karstuose.


Iš lenkų kalbos vertė Vytas Dekšnys


S. Žadan: „Apie karą ir mirtį reikia rašyti kitaip“ ČIA

Peizažas vykstant mūšiui. Pokalbis su Serhijumi Žadanu ČIA