Marija Antanavičiūtė. Dirbtinio intelekto iššūkis autorystei

Įsivaizduokite: 2050-aisiais jūsų vaikai rengia anūkų vestuves. Po svečių tostų kambario kampe įsižiebia ekranas, kuriame jūs mojuojate jauniesiems. Tai vestuvinė dovana: dirbtinio intelekto sukurtas vestuvinis vaizdo įrašas, senelių tostas. Įrašas atrodo natūraliai, atkuria ne tik jūsų balsą, bet ir mėgstamas frazes, tipišką sakinio struktūrą lyg iš tiesų būtumėte nusifilmavę. Jaunieji verkia, visi laimingi, dovana tikrai puiki, vestuvės pavykusios, tarsi ir jūs ten būtumėt buvę, varvantį midų nuo barzdos šluostę. Tokie vaizdo įrašai – savotiškas nemirtingumas, bekūnis atgimimas. Kita vertus, vaizduotė vargu ar aprėpia pasekmes, kai tokios technologijos naudojamos piktavališkai.

Dirbtinio intelekto galimybių suvokimą ir paniką dėl visuomenės ateities skiria plona riba. Tikėtina, kad kituose JAV prezidento ar parlamento rinkimuose viešąją erdvę užtvindys netikri naujienų tinklalapiai, sintetiniai tekstai ar net neva filmuota medžiaga, kurioje patys politikai prisipažins vogę ar išdavę rinkėjų pasitikėjimą. 2020 m. birželį pasirodžiusią naujos kartos teksto generavimo sistemą (angl. Generative Pre-trained Transformer, arba GPT-3) vargu ar galima vadinti dirbtiniu intelektu, bet tai didelis žingsnis jo link. GPT-3 sistemai buvo pateikta daugybė tekstų, kuriuos išanalizavusi ji „išmoko“ kurti naujus tekstus. Pats teksto kūrimas tėra prognozė: koks žodis, kokia frazė ar pastraipa turėtų papildyti esamą tekstą atsižvelgus į jau egzistuojančią medžiagą. Kol kas iš GPT-3 nereikėtų tikėtis stulbinančio kūrybiškumo, bet netolimoje ateityje mums paprašius teksto generavimo sistema sukurs romaną apie JAV laukinių vakarų kaubojus, parašytą Jane Austen stiliumi, arba Jameso Joyce’o braižo romaną apie ateivius. Arba, daugelio džiaugsmui, naują knygą apie Harį Poterį. Kitaip tariant, sistema gali prikelti mirusius autorius ar pabaigti neužbaigtus kūrinius.

 

Marija Antanavičiūtė. Dirbtinio intelekto iššūkis autorystei
Adrieno Naulet nuotrauka iš spalio 21-24 d. Paryžiuje veikusios šiuolaikinio meno mugės (FIAC)

 

Dirbtinis intelektas galėtų padėti autoriams išsikapstyti iš rašymo sausros ar netgi sukurti sėkmingą romaną, remdamasis jau parašytais populiariais kūriniais ar ankstesniais jų pačių tekstais. Automatinis teksto generavimas turi potencialo atskleisti žmonijos kūrybiškumo galias ir ribas. Jeigu atrasime, kaip visiškai atlaisvinti kūrybines dirbtinio intelekto galimybes, galbūt tai padės suprasti šį tą apie mus pačius ir žmogaus kūrybiškumą, galbūt leis daugiau žmonių išreikšti save kūrybiškai ir šitaip kurti laisvą ir intelektualiai įgalintą visuomenę.

Šios technologinės galimybės kelia ir literatūros vertės klausimą. Mane ypač domina vertinimo problema: kokius kriterijus taikysime vertindami literatūrą, parašytą dirbtinio intelekto? Ar tiks tie patys kriterijai, kuriuos naudojame konkretaus autoriaus kūrybai, ar vertinsime skirtingai? Šios vertinimo problemos veda į kitą, turbūt daug svarbesnį klausimą apie autorystę. Svarstant apie kokybę autorystės statusas yra esminis skirtumas tarp žmogaus ir dirbtinio intelekto sukurtos literatūros. Kokia realaus žmogaus autorystės vertė? Ar pati autorystė, jei lyginsime ją su dirbtinio intelekto autoryste, savaime vertinga?

Tekstą generuojanti sistema turi svarių pranašumų. Visų pirma, dirbtinis intelektas daug greičiau reaguoja į politines aktualijas ir realiuoju laiku nutinkančius įvykius. Žmogui užtruktų pusę metų parašyti knygą apie pandemiją, o dirbtiniam intelektui užtektų kelių akimirkų. Tai leidžia skleisti naujienas, žinias ir inovacijas daug greičiau nei vien remiantis žmogaus parašytais tekstais.

Kitas svarbus pranašumas – tekstą generuojanti sistema nukelia autorių nuo pjedestalo. Garbindami populiarius autorius, įžymybes su gerbėjų miniomis (ar tai būtų Kristina Sabaliauskaitė, ar Karlas Ove Knausgårdas), tiek skaitytojai, tiek kritikai rizikuoja prarasti kritiškumą: simpatijos autoriui užgožia kokybišką ir adekvatų kūrinio vertinimą. O ir pačius autorius ar autores neretai paveikia kūrinio populiarumas. Užuot toliau tyrinėję savo pačių intelektualinį smalsumą ir kūrybiškumą, jie neretai bando atkartoti buvusių kūrinių sėkmę perdirbdami tą patį per tą patį. Sintetinis autorius neturi ego, kurį reikia tenkinti, o skaitytojai neturi ko garbinti ir kam sekti iš paskos. 

Mokslinėje fantastikoje esame įpratę matyti šaltus ir bejausmius robotus. Bet vienas esminių dirbtinio intelekto kurto teksto pranašumų prieš autorius yra būtent reakcija į skaitytojo emocijas ir jausmus. Esamos vartojimo tendencijos rodo, kad konkurencingumo viršūnėje stovi radikaliai suasmeninti produktai ir paslaugos. Vartotojai vis dažniau renkasi būtent jiems pritaikytas pa­slaugas: asmeninės prekių rekomendacijos, kosmetika, individualiai pritaikyta vartotojo odai, muzika, parinkta pagal konkretų klausytojo skonį. Panašiai ir kompiuterinis autorius netolimoje ateityje galės suasmeninti skaitymą, kaip patirtį, daug jautriau ir tiksliau atliepdamas skaitytojo emocijas ar literatūrinį skonį. Jau dabar veido atpažinimo programos gali nuskaityti emocijas skaitytojo ar žiūrovo veide. Greitai tekstą generuojanti sistema galės ne tik akimirksniu parašyti romaną, bet ir sukurti asmeninį romaną, t. y. tokį kūrinį, kuris tinka ir patinka kiekvienam asmeniškai. Išanalizavęs mūsų besikeičiančią nuotaiką, amžių, lytį ar gyvenimo patirtį dirbtinis intelektas galės pakeisti siužetą – pritaikyti jį ne tik prie literatūrinio skonio, bet ir prie emocinės reakcijos. Kitaip tariant, sintetinių autorių kurtos knygos galbūt bus radikaliai asmeninės, o tą pačią istoriją, priklausomai nuo skaitytojo, bus galima papasakoti tūkstančiais būdų. Tai literatūrinis orgazmas, bestseleris, tobula knyga.

Jei teksto generavimo sistema galės suteikti tokį intensyvų literatūrinį pasitenkinimą, ar visuomenei vis dar reikės rašytojų ir poetų? Išskirčiau tris argumentus, kuo asmens autorystė svarbi. Visų pirma, autorystė sukuria sąlygas kurtis bendruomenei, kurios dalis yra ir pats autorius. Autorius turi galimybę bendrauti su skaitytojais ir taip suprasti savo paties kūrybos svarbą visuomenėje. Kiek tai pačiam autoriui svarbu – kaip kūrinys interpretuojamas ar priimamas, – yra jo paties pasirinkimas. Viena vertus, rašytojas turi galimybę mokytis ir tobulėti. Bet juk ir dirbtinis intelektas gali mokytis ir tobulėti, atlieps GPT-3 gerbėjai. Visgi žmogaus tobulėjimas turi kitokį atspalvį: autorius gali pasirinkti, kaip interpretuoti visuomenės atsaką, ne vien tik lenktis populiarumui. Ženkime dar vieną žingsnį į priekį: bendravimas su skaitytojais gali daryti įtakos tam, koks žmogus yra rašytojas ar koks gali tapti. Be to, tokio bendravimo ar tiesioginio atsako vertė yra svarbi ir patiems skaitytojams. Rašymo bendruomenės socialiniuose tinkluose, rašytojų asmeninių paskyrų populiarumas rodo, kad skaitytojams reikia asmeninio ir tiesioginio bendravimo su autoriumi. Žinoma, toks bendravimas padeda kitaip suprasti patį kūrinį. Bet autorius, kurio knyga turėjo stiprų emocinį ar intelektualinį poveikį, mums tampa artimas: jam jaučiame dėkingumą, ypač jei kūryba rezonuoja su mūsų pačių gyvenimu. Galimybė tiesiogiai bendrauti su autoriumi kuria skaitytojų bendruomenę, socialinius ryšius ir bendruomeninį artumą, kurį vargu ar gali atkartoti teksto generavimo sistema.

Antra priežastis, kodėl autorystė svarbi, yra susijusi su motyvacija. Motyvacija tampa svarbi tik tada, jei priimame kūrybą kaip asmenybės išraišką. Jeigu to nepripažįstame, autorystės svarba menksta, nes nėra didelio skirtumo, kas konkrečiai parašė romaną ar eilėraštį, jei pats kūrinys vertingas. O asmeninė autoriaus patirtis, kaip kūrybinis akstinas, ne tik išryškina rašymo priežastis, bet ir suteikia pačiam kūriniui tiesos atspalvį. Jeigu, sakykim, autorius gyveno vargingai ir parašė novelę apie skurdą, toji patirtis prisideda prie romano realumo, prie to, kaip skaitytojas priims romano ar novelės pasaulį kaip tikrą. Kalbu ne apie faktinį, bet kūrybinį tikrumą, įtikėjimą, kad romano pasaulis tikras.

Galiausiai autorystės trūkumas panaikina atskaitomybę. Žmonės už plagijavimą gauna baudas, o dirbtinis intelektas gali plagijuoti kiek tinkamas. Nėra jokių pasekmių už žalingas idėjas ar žeminantį požiūrį knygoje, panašiai kaip už melagienas socialiniuose tinkluose, už tekstus ir vaizdinę medžiagą, kurie skatina smurtą ar neigia mokslo faktus. Sukurti tekstą su idėjomis, kurios ilgainiui taps žalingos bendruomenės gerovei ar pačiai demokratijai, užtrunka akimirkas. Tuos tekstus perskaityti ir išanalizuoti užtrunka... žmogišką laiko kiekį.

Prisimenu sceną iš filmo „Mirusių poetų draugija“ (1989): literatūros mokytojas liepia moksleiviams išplėšti vadovėlio įvadą, kuriame aiškinama, kaip kiekybiškai vertinti poeziją. „Mes skaitome ir rašome poeziją, – sako mokytojas, – nes visi esame žmonijos dalis.“ Dirbtinio intelekto sukurta literatūra turi savo vietą skaitytojų lentynose, bet dirbtinis intelektas neturi patirties, iš kurios gali semtis. Tik autoriaus ar autorės sukurta literatūra kuria žmogiškus ryšius ir pasitikėjimą, kad gyvas autorius, kitaip nei sintetinis, galbūt žino, ką reiškia būti žmogumi.

Draugai