Sharifa Petersen. Pranešimas iš mūšio lauko: lyčių nelygybė skirstant literatūrines premijas

Premijos nėra viskas. Bet pasaulio rašytojams tampant vis mažiau raštingiems jos gali būti paskutinis šiaudas. Literatūrologas ir leidėjas Ivory Indykas teigia, kad premijos yra „paskutinė literatūrinio įvertinimo tvirtovė, atsilaikanti prieš rinkos dėsnius“. Todėl svarbu atkreipti dėmesį į lyčių nelygybę skirstant šiuos apdovanojimus.

Johan van Mullem. „P12080“, tušas, Kapa plokštė, diptikas, 2012

Moterys skaito daugiau nei vyrai, moterų ir vyrų autorių knygų išleidžiama maždaug vienodai, bet moterys daug rečiau įvertinamos premijomis. Vis daugiau tyrimų leidžia aiškiau įvertinti šiandienes tendencijas. 2015 m. rašytoja Nicola Griffith (romanų „Hilda“ / „Hild“, „Amonitas“ / „Ammonite“ autorė) patyrinėjo pastarųjų 15 metų kelių pagrindinių literatūrinių premijų laureatų sąrašus. Anot jos, moterų proza apie moteris nelaimėjo beveik jokių apdovanojimų, šiek tiek geriau sekėsi moterų knygoms apie vyrus. Vis dėlto nepalyginsi su vyrų knygomis apie vyrus.

Aš pati taip pat peržvelgiau pastarojo dešimtmečio svariausias Jungtinės Karalystės premijas: vyrai laimėjo 94 iš jų, o moterys – trečdaliu mažiau, t. y. 64 (ir tai tik dėl to, kad įtraukiau „Bailey’s“ premiją, teikiamą vien moterims).

Kas lemia tokią disproporciją? Rašytoja Kamila Shamsie aiškina taip: „Bet kurios veiksmingos galios sistemos – o patriarchatas yra veiksmingiausia galios sistema pasaulio istorijoje – išsaugojimas reikalauja įvairiausių priemonių. Viena jų – literatūrinės premijos, itin svarbios knygos sėkmei.“

Kas lemia tokias tendencijas ir kaip galėtume siekti lygesnės ateities?

Prieš pradėdama tyrimą buvau nusiteikusi gana optimistiškai: vis pasigirsdavo žinių apie moterų rašytojų pripažinimą, rodės, jos įvertinamos ne tik už gerą literatūrą, bet ir už novatoriškumą. „Bailey’s“ premija moterims prozininkėms tapo atsaku „Man Booker“ (koks taiklus pavadinimas) premijos seksizmui. „Bailey’s“ komisija nuosekliai teikia pirmenybę eksperimentiniams romanams, plečiantiems šiuolaikinės prozos ribas. 2015 m. Ali Smith apdovanota už „mūsų žmogiškumo tyrinėjimus nuostabioje poetinėje prozoje“ (romanas „Kaip būti abiem“ / „How to Be Both“), 2014 m. premiją pasiėmė Eimear McBride, apstulbinusi žiuri „gramatikos netramdomu pasaulio koneveikimu“ („Mergaitė –­ tai pusiau susiformavęs objektas“ / „A Girl is a Half-Formed Thing“). Pernai Lisa McInerney pavergė mažiau eksperimentiniu, bet visiškai bekompromisiu debiutu „Šlovingosios erezijos“ („The Glo­rious Heresies“).

2016 m. „Costa“ premijos trumpajame sąraše viešpatavo moterys. O „Gold­smiths“ premija, nors teikiama vos ketverius metus, jau dukart atiteko moterims rašytojoms – A. Smith ir E. McBride pagerbtos už tuos pačius romanus kaip ir „Bailey’s“ komisijos, ir turbūt dėl panašių priežasčių: anot komisijos pirmininko Blake’o Morrisono, „Goldsmiths“ premija siekiama „apdovanoti ir išaukštinti naujoviškumą“.

Panašiai optimistiškai nuteikia ir gausėjanti „avangardinė mergaičių literatūra (chick-lit)“. Moteriška patirtis dažnai nustumiama į „moterų literatūros“ sritį, todėl tenka užsiimti savotišku dvasiniu transvestizmu, kad būtų galima skaityti gerą meną. Tam priešinasi avangardinė mergaičių literatūra, eksperimentiniuose tekstuose aukštinanti moterišką patirtį ir visus jos „pabrėžtinai mergaitiškus aspektus“. Šis žanras gali būti atsišakojęs nuo pastaraisiais dešimtmečiais išsikerojusios „vidutinės“ (middlebrow) literatūros: modernistai šiuo terminu menkino išsikvėpusią aukštąją literatūrą, bet jį nusavino kūriniuose „aukštąją“ ir „žemąją“ kultūrą jungiantys postmodernistai. Avangardinė mergaičių literatūra ryškesnė JAV, kur tokie romanai kaip Chris Kraus „Aš myliu Diką“ („I love Dick“) atvėrė kelius Mirandai July, Lenai Dunham ir Alexandrai Kleeman. Po serialų „Blusmaišis“ („Fleabag“) ir „Katastrofa“ („Catastrophe“) jų tikrai daugės ir Jungtinėje Karalystėje.

Bet, pažvelgus atidžiau, moterų dar laukia ilgas kelias iki lygybės literatūriniuose apdovanojimuose. Ar premija, skirta vien moterims, tikrai vykęs sumanymas? N. Griffith pastebi, kad „Bailey’s“ gali virsti kalėjimu – ap­skritai vienintele premija, kurią laimi moterys. Žinoma, puiku, kad „Gold­smiths“ premija jau dukart įteikta moterims, bet ar negalėjo jie išsirinkti tų, kurios tais metais dar nebuvo gausiai įvertintos? L. McInerney gal pernai ir laimėjo „Bailey’s“ premiją, bet paskui pati rašė, kad ne kartą buvo priversta klausytis, koks „vyriškas“ jos romanas ir kad „visai nekeista knygos viršelyje matyti liaupses būtent iš vyrų“. Natalie Kon-Yu teigia, kad „reikšmingus apdovanojimus moterys dažniau laimi, jei rašo kaip vyrai, jei rašo apie vyrus ar siužetą plėtoja itin vyriškoje aplinkoje“.

Deja, avangardinė mergaičių literatūra feministinę poziciją vis dar pristato labai mergaitiškai. Žurnale „Vanity Fair“ diskusija apie A. Kleeman knygą buvo papildyta interviu apie makiažą, o „Vogue“ – intarpu apie vietinės vaistinės siūlomą kosmetiką. Ch. Kraus išskirtinis kūrinys neseniai buvo paverstas komiškai romantiniu serialu, kuriame Diką vaidina Kevinas Baconas.

Galbūt mane nuojauta vis dėlto apgavo. Puiku, kad pradedama vis labiau vertinti ne nuojautą, o faktus. Štai N. Griffith sako, kad nėra tokio dalyko kaip „vyriškas“ ir „moteriškas“ rašymas: „Vyrai ir moterys būna autoriai arba personažai, bet nėra „vyriškų“ knygų. Neraginčiau moters rašyti apie moteris – kiekvienas rašytojas turi būti laisvas eiti savo keliu. Kita vertus, manau, daugeliui moterų rašyti apie moteris atrodo mažiau įdomu, nes jos pasidavė tam kultūriniam kliedesiui, esą moterys apskritai mažiau įdomios.“

Danuta Kean sutinka, bet pripažįsta, jog „leidybinėse ir kitose literatūros institucijose vyrauja požiūris, kad moterų tekstuose sumenkėja net bendra­žmogiškos temos. Vyrai gali rašyti apie namus ir tai bus universalu, bet jei rašo moteris, tai jau „buitis“. Taip seksistiškai vertinant pamirštama, jog namai reikšmingi bet kokiai būtybei“.

Tad jei nesiskiria vyrų ir moterų rašymas, kas lemia polinkį būtent vyrams skirti premijas? D. Kean rašo, kad toks tendencingumas visada egzistavo, nes „vis dar manoma, esą baltieji vyrai atstovauja visai visuomenei“. Ji taip pat pastebi populiarų įsitikinimą, kad moterys perka vyrų autorių knygas, bet vyrai neperka moterų parašytų knygų ir knygų apie moteris. „Literatūriniai apdovanojimai tuomet lemia, kas publikuojama, populiarinama ir įtraukiama į kanoną“, – rašo ji.

Populiarinimo funkciją iš dalies atlieka recenzijos (moterys rečiau recenzuojamos) ir leidyboje dirbančių moterų skaičius (ir čia pagrindines pozicijas užima vyrai). Leidyklos apdovanojimams ir recenzijoms dažniau siūlo vyrų autorių knygas. Sarah Churchwell, 2014 m. „Man Booker“ komisijos narė, apibendrino: „Mes skaitome leidėjų pateiktas knygas (...). Jei leidėjai pateikia mažai moterų knygų, tai yra sisteminio institucinio seksizmo pasek­mė.“

Pokalbyje „The Guardian“ žurnale N. Griffith teigia, kad dėl tokio regresyvaus elgesio iš dalies kalta aglomeracija: „Leidybos peizažas pasikeitė (korporacijos, tinklai, jungimasis). Dėl to dabar mažiau nepriklausomų leidėjų ir redaktorių, turinčių išskirtinį skonį, mažiau leidėjų populiarinamų autorių, mažiau individualių pirkėjų, mažiau knygynų, mažiau vietos recenzijoms. Tai lemia konservatyvumą.“

Gera žinia, kad Jungtinėje Karalystėje mažosios leidyklos taip pat pradėjo gauti apdovanojimus, o JAV daugelis jų ryžtasi leisti būtent moteris, pavyzdžiui, leidyklos „Dorothy“, „YesYes Books“, „Graywolf Press“. Judėjimas #readwomen („skaityk moteris“) įkvėpė ne vieną britų leidėją ir redaktorių publikuoti ir recenzuoti daugiau moterų knygų, o K. Shamsie netgi pasiūlė 2018-aisiais leisti vien moteris.

Tad ko dar reikėtų? D. Kean teigimu, „privalome kvestionuoti tai, kaip rašome apie moterų literatūrą, kaip jų knygos recenzuojamos ir reklamuojamos... Turime atkreipti dėmesį, kai moteris yra ne pagrindinė, o šalutinė personažė ir kai namų aplinka pasakojime suvokiama kaip ribotumas“. N. Griffith pritaria: „Niekas nesikeis, kol nesuardysime kultūroje sumūrytų barjerų. Juos reikia pulti vienu metu iš skirtingų pusių: namuose, spaudoje, mokykloje, darbe. Visus iš karto. Reikia, kad žmonės pradėtų pastebėti faktus. Nepastebėdami iškreiptos statistikos kreivės, negalime tikėtis teigiamų sistemos pokyčių.“

Moterys vis dar neranda savo vietos. Joms vis dar tenka kovoti su įsisenėjusiu patriarchatu: visuose lygmenyse egzistuoja sąmoningai nepastebima lyčių nelygybė. Niekaip nepaneigsi to, kas vyksta mokyklose, reklamos agentūrose, leidyklose, žiniasklaidoje, parduotuvėse, namuose. Turime atsisakyti iliuzijos, kad esame objektyvios, racionalios būtybės, nes 80–90 proc. mūsų suvokimo nesąmoningas.

Ironiška, juk romanas kaip tik ir yra objektyvus, įvairiapusis vienos istorijos papasakojimas, kupinas stereotipų ir jų išimčių. Literatūra reikalauja, kad atsisakytume savo subjektyvumo – savo ego – ir laikinai persikeltume į kažkieno kito. Tačiau mano patirtis ir tyrimai rodo, jog moterys tą sugeba geriau nei vyrai. Ne, ne geriau. Jos labiau įpratusios tai daryti. Taip pat, kaip įpratę LGBT, etninės mažumos ir neįgalieji, nes pasaulis pritvinkęs baltųjų įgalių vyrų meno.

Galbūt visi apdovanojimai turėtų būti skiriami aklai. Galbūt agentai, redaktoriai, leidėjai, pardavėjai turėtų vertinti aklai. Gal ir vaikai mokyklose turėtų skaityti aklai, ir mokytojai dėstyti aklai, pirkėjai aklai rinktis, kol visam pasauliui beliktų užsimerkti. Ir galbūt atsimerkę visi matytume skaidriau.

 

Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė

Women in Literary Arts, 2017-11-27