Spalvos ir riedlentės lietaus šalyje. Pokalbis su Akvile Magicdust

 Akvilė MAGICDUST – iliustratorė, surengusi parodas Barselonoje ir Briuselyje, jos darbus publikuoja populiarus internetinis žurnalas „Vice“. Atsidarius A. Magicdust asmeninį tinklalapį (www.akvilemagicdust.com), iššoka šiek tiek melancholiškas šikšnosparnis ant riedlentės. Spustelėjus pele, jis išskleidžia sparnus ir pažeria gėlių bei braškių. Nenuostabu, jog mieli, naivūs, pastelinėmis spalvomis piešti veikėjai randa gerbėjų įvairiose pasaulio šalyse.

Kai susitikome, menininkė buvo neseniai pelniusi ELCAF (East London Comic Arts Festival) bei „WeTransfer“ apdovanojimą ir džiaugėsi galimybe pagaliau išleisti komiksų knygą apie internetinį bendravimą ir vienišumą.

Akvilė Magicdust. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Esi minėjusi, kad tavo kuriamas menas – ne toks, kurį pamačius norisi pjautis venas. Kaip pati supranti naivumą?

Tai nuoširdumas ir idėjų supaprastinimas. Sąmoningai naivumo nesirinkau, tik nepabijojau šios – vienos iš daugelio – savo charakterio savybės.

O kitų mene taip pat mėgsti šią savybę?

Taip, patinka tiek meno, tiek žmonių naivumas. Naivūs ir nuoširdūs dalykai – pažeidžiami ir ne tokie kieti, bet galbūt todėl labiau paliečia.

Kaip atradai savo stilių, ar ilgai užtruko jo paieškos?

Baigusi Vilniaus dailės akademiją mokėjau dirbti įvairiomis technikomis. Daugiau piešti akrilu pirmasis pasiūlė bičiulis iliustratorius Karolis Strautniekas, o studijuojant Barselonoje vienas dėstytojas taip pat lenkė prie šitos technikos. Taip pradėjau vis dažniau paišyti. Tam, kad įgyčiau stilių, prireikė poros metų po studijų. Tuomet paišiau nekomerciniams projektams ir mėginau atrasti savo stipriąją pusę.

Pieši ne tik ant popieriaus arba kompiuterio ekrane, bet ir ant žmogaus kūno. Ar tuomet skiriasi kūrybos procesas?

Tatuiruotes dabar darau retai. Piešiant ant kūno reikia itin susikoncent­ruoti į tą vienintelę liniją. Tuomet visa kita išnyksta ir matai tik ją – tai didelė atsakomybė, turi viską atlikti tobulai. O piešiant ant popieriaus galima atsipalaiduoti.

Taisai savo piešinius?

Taip, ir piešdama akrilu, ir planšetėje dažnai keičiu spalvas.

Ar gali atsiriboti nuo nemalonios menininko asmenybės ir vertinti tik kūrinius?

Dažniausiai ne. Ne kartą buvo, kad, susipažinusi su iliustratoriumi, kurio kūrybą mėgau, ir pamačiusi, koks tai žmogus, atsiribodavau ir nuo jo darbų. Arba atvirkščiai – jeigu autorius charizmatiškas, tai ir darbai užburia, nors galbūt šiaip tokia kūryba nesidomėčiau.

Turbūt seki tik gyvų autorių kūrybą?

Nė vienas mano idealas nepriklauso vyresnei kartai.

Bendrauji daugiausia su bendraamžiais, o gal – su jaunesne karta?

Neskirstau žmonių pagal metus. Galiu nežinoti tam tikrų kitų kartų dalykų, tačiau tai nereiškia, kad mūsų pasaulio suvokimas skirtingas. Kai kurie šešiasdešimtmečiai dėl būdo atrodo jaunesni negu mano bendraamžiai. Sutikau ir dvidešimtmečių – neįdomių senukų.

Koks tavo santykis su gyvūnais?

Jau 14 metų esu vegetarė. Ir, kiek save pamenu, visuomet gyvenau su katėmis. Dabar dalijuosi butą su žmonėmis, kurie taip pat augina katę.

Štai iš kur pačios kūryboje atsikartojantis tigro motyvas!

Gal labiau – gamtos motyvas. Mane įkvepia tiek gamta, tiek miesto kultūra.

Esi asfalto vaikas?

Augau Fabijoniškėse tarp blokinių namų. Tačiau ir ten atrasdavome žalią lopinėlį, mėtydavomės laukiniais obuoliais, nes netoliese buvo apleista laukymė.

Kokios kitos Vilniaus vietos tau svarbios?

Centras ir senamiestis – labai artimi. Kai gyvenau Fabijoniškėse, važiuodavau ten pasivaikščioti. Paauglystėje su draugais sėsdavome į bet kokį autobusą ir vykdavome, pavyzdžiui, į Pilaitę ieškoti nuotykių. Man patinka periferiniai rajonai – daug vėliau teko dirbti Pilaitėje. Ten yra ypatingų vietų, ypač kur miškas jungiasi su daugiabučiais. Žavi urbanistinio peizažo ir miško riba.

Buvai socialus vaikas?

Nesunkiai susirasdavau draugų. Tačiau jie greitai nusibosdavo, todėl vis išeidavau viena pasvajoti apie visokiausias idėjas bei išradimus.

Anksti pradėjai piešti?

Taip. Galbūt todėl, kad šeimoje visi kūrybiški – tėtis architektas, mama dirbo restauravimo centre. Aplink mane visuomet būdavo senų paveikslų ir skulptūrų.

Pastebi architektūrinius miesto diskursus?

Pastebiu.

Dėl architektūrinių objektų dažnai kyla diskusijų, ką apie tai manai?

Nelabai domiuosi aktualijomis, žinių kasdien nežiūriu.

Ar galėtum dėl ko nors protestuoti arba kovoti?

Šį etapą patyriau Barselonoje gyvendama politiškai aktyvių žmonių komunoje. Tuomet daug laiko skyriau protestams ir politiniams įvykiams. Apsistojome Astūrijoje, Ispanijos Šiaurėje tarp kalnų ir vandenyno, išmėginome alternatyvų gyvenimo būdą. Patys auginome daržoves ir stengėmės neremti kapitalistinės ekonomikos. Tai buvo sudėtingas metas, nes nelengva nukirsti medį, užauginti brokolį, sutvarkyti vištų narvą ir eiti piešti, o aš norėjau tą daryti bent 8 valandas kasdien. Pragyvenau taip pusantrų metų. Supratau, jog, negalėdama pakeisti tam tikrų dalykų, savyje sukaupi daug pykčio ir pozityvus santykis su aplinka tampa neįmanomas. Visuomet esi prieš kažką, o ne už kažką. Taigi pasitraukiau.

Dabar kasdien ateini į šią studiją ir pieši visą darbo dieną?

Būna, užsišneku su draugais ar su atėjusiais pasižiūrėti, ką čia veikiu. Bet stengiuosi išlaikyti ritmą. Anksčiau dirbdavau namuose – praleisdavau ten visą dieną. Tai sukeldavo liūdesį, sveika atskirti namų ir darbo erdves.

Leidi sau atostogauti?

Taip, nors mano atostogos dažniausiai turi tikslą – arba organizuoju parodą, arba važiuoju į mugę.

Kaip jautiesi Lietuvoje laisvai samdoma?

Negalvoju apie būsimą pensiją arba namo pirkimą (juokiasi). Čia vis tiek geriau negu Ispanijoje, nes ten dar didesnis chaosas ir reikia mokėti dar daugiau mokesčių. Vis dėlto Lietuva labai maža šalis, todėl dirbti vien su vietiniais klientais būtų sudėtinga. Tačiau turime labai greitą internetą ir mokame visokių kalbų, tad gal nėra taip blogai – galima juk dirbti ir su užsienio užsakovais. Nors, žinoma, socialinio saugumo trūksta.

Turi darbų, kuriuos tenka atlikti sukandus dantis?

Buvo keleri metai, kai dariau bet ką. Tačiau dabar visi projektai, kuriuos vykdau, man patinka. Negalėčiau plėtoti vien savo kūrybinių idėjų, nes užsisklęsčiau ir pradėčiau virti savose sultyse. Įvairūs darbai praplečia matymo lauką.

Kas pirmiau ateina į galvą – istorija ar vaizdas?

Pirmiausia kažkas nutinka. Jei tekstą rašai, gali žaisti stiliumi, žodžiais, tačiau piešdamas vaizdus pirmiausia turi galvoti apie esmę, apie tai, ką tuo nutikimu nori pasakyti. Reikia išgryninti įvykį, jis turi būti įdomus, o dialogus ar vizualias detales galima keisti.

Prisimeni savo pirmąją rimtesnę išvyką į užsienį? Ar tada norėjai užkariauti pasaulį?

Buvau paauglė, su mama važiavau pas jos draugę į Berlyną. Dairiausi po miestą tarsi pakerėta – atrodė, ten tiek daug spalvų, daiktų, visi žmonės tokie gražūs. Mamos draugės namai irgi atrodė įspūdingai. Taigi maniau, kad Vokietijoje viskas geriau. Nors iš tiesų tai buvo tik įvaizdis.

Ar Lietuva smarkiai skiriasi nuo kitų šalių, kuriose teko gyventi?

Skiriasi ekonominiai dalykai, tačiau jie nėra svarbiausi. Lietuvoje pritrūksta šiltesnio bendravimo, trumpo pašnekesio su nepažįstamaisiais – juk ne viskas turi būti gilu. Na, taip, lietuviai gilūs – čia daug poezijos, lietaus ir tamsos (šypsosi). Šiame fone norėtųsi daugiau juoko.

Kiek tau svarbios žiūrovų ir skaitytojų reakcijos? Kaip reaguoji į pagyras?

Nebesikuklinu, jeigu pagyros adekvačios ir žmonės manęs nepersekioja. Bet perdėtas dėmesys kartais priverčia jaustis nepatogiai.

Ar tavo kūrybai turi įtakos įvairūs laimėjimai?

Tai malonu ir, atrodo, suteikia daugiau pasitikėjimo savimi.

Kaip manai, kodėl žurnalistai vis smalsauja, ar Lietuvoje jau yra komiksų kultūra?

Nebeišmanau lietuviškų kontekstų, pamečiau siūlo galą. Domiuosi draugais, kurie išleidžia knygas, bet komiksų kultūros aktualijų neseku. Išgirdusi klausimą apie komiksų kultūrą atsakyčiau, kad gyvename platesnėse pasaulio erdvėse, ne tik Lietuvoje.

Galbūt daugeliui vis dar nepavyksta išlįsti iš lietuviškos kultūros skliaustelių?

Nežinau, tačiau aš išlendu. Visa mūsų šalis – kaip vienas didelis miestas, taigi normalu, kad neatsirado tik komiksus leidžiančios leidyklos. Tačiau tai nereiškia, kad kultūros čia nėra.

Dažnai pieši riedlentes – ar pati priklausai skeiterių kultūrai?

Vaikystėje, kai draugai važinėjo riedučiais, riedėdavau brolio padaryta ried­lente – medžio gabalu su dideliais ratais. Rimčiau važinėti pradėjau riedlenčių sostinėje Barselonoje, kai vienas draugas atidavė savo skeitą. Ten tobulas grindinys, geras oras ir daug važinėjimuisi tinkamos architektūros.

O kur riedi Vilniuje?

Prie Baltojo tilto, Katedros aikštėje ir ten, kur yra bortelių.

Tavo kūryboje esama kruvinų kojų motyvų.

Kai mokaisi naujų triukų, visada rizikuoji nugriūti. Neįmanoma išlikti sveikom kojom.

 

Kalbėjosi Jurga Tumasonytė

 

{source}
<iframe src="https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fmedia%2Fset%2F%3Fset%3Da.1542368719189685.1073742036.321208957972340%26type%3D3&width=600" width="600" height="850" style="border:none;overflow:hidden" scrolling="no" frameborder="0" allowTransparency="true"></iframe>
{/source}