Eglė Kačkutė. Šiemet Šveicarijoje...

EGLĖ KAČKUTĖ

...nepaprastai suintensyvėjo lietuviškas kultūrinis gyvenimas, surengta net po keletą Mūzos Rubackytės, Lioniaus Treikausko ir Vilniaus styginių kvinteto „Intermezzo" koncertų, vyko „Poezijos pavasario" renginiai, kuriuose dalyvavo pats šių metų „Poezijos pavasario" laureatas Eugenijus Ališanka, Ženevoje viešėjo Kęstutis Kasparavičius. Šioje gausoje reikšmingumu ir platesniu užmoju išsiskiria trys kultūriniai įvykiai.

Metų pradžioje, sausio 15 dieną, Paulio Klee centras Berne pakvietė į lietuviškos muzikos ir poezijos koncertą „Balsai iš Lietuvos". Kaip galima numanyti iš pavadinimo, 2005 metais duris atvėręs centras skirtas šio menininko gyvenimo ir kūrybos tyrinėjimams bei populiarinimui. Čia saugoma jo kūrybinio ir asmeninio palikimo didžioji dalis, rengiamos parodos, nušviečiančios jo kūrybos ypatumus ir įvairius kontekstus. Kadangi Paulis Klee taip pat buvo muzikantas, poe­tas ir pedagogas, centro veikla apima visas šias sritis. Centre veikia to paties pavadinimo styginių ansamblis, vadovaujamas lietuviškos muzikos mylėtojo ir populiarintojo Šveicarijoje Kasparo Zehnderio. Jis atsakingas už centro viso sezono muzikos ir poezijos vakarų programą. Centre veikia ir kūrybinio ugdymo centras, kuriame kiekvieną savaitgalį rengiamos kūrybinio ugdymo dirbtuvės vaikams. Viena svarbiausių šių metų Paulio Klee centro parodų – „Europa ir dvasių pasaulis. Neapčiuopiama magija nuo romantizmo iki moderno", veiksianti iki liepos 15 dienos. Zehnderis atkreipė dėmesį į žodžius „Europa" ir „dvasia", kurie nulėmė šio sezono koncertų ciklą, skirtą įvairių Europos šalių, kurių menininkų kūryba pristatoma paro­doje, dvasiai ir balsui, šiuo atveju, muzikai ir poezijai. Kadangi parodoje eksponuojami Kazio Šimonio paveikslas „Praeities deivė" ir visas M. K. Čiurlionio ciklas „Zodiakas", LR ambasados Berne pastangomis surengtas vakaras, skirtas ir Lietuvos dvasiai bei balsui, kuriuos įkūnijo M. K. Čiurlionio „Trys kanonai keturiems instrumentams", Anatolijaus Šenderovo „Jokūbo regėjimas", Onutės Narbutaitės „Le linee e i contorni" bei Dovilės Zelčiūtės poezija. Tamsią sausio 15 dienos popietę jaukioje, moderniai įrengtoje, purpuru išmuštoje Paulio Klee centro koncertų salėje susirinko ne daugiau nei penkiasdešimt klausytojų, tačiau tokiais atvejais malonu atkreipti dėmesį į publikos kokybę. Bent dešimt procentų visuomet sudaro ištikimi salės lankytojai (abonementų sistema Šveicarijoje stulbinamai populiari), dar dešimt – dažnai vyresnio amžiaus smalsuoliai entuziastai, siekiantys pasidomėti tuo, kuo anksčiau nespėjo arba dėl kitų priežasčių negalėjo pasidomėti, o likusieji –­ lietuvių bend­ruomenės nariai. Čia irgi knieti pastebėti, kad tokie renginiai sutraukia ypatingą bendruomenės dalį, žmones, kuriuos ne visada išvysi populiariose ir gausiai lankomose tradicinėse šventėse. Paulio Klee ansamblio nariai, atrodė, patys stebėjosi savo atliekama muzika ir jau vien dėl to patyrė malonumą. Tarp kūrinių savo eiles skaitė Dovilė Zelčiūtė – dažna viešnia Šveicarijoje. Scenos viršuje pakabintame monitoriuje bėgančia eilute sekė eilėraščių vertimai (vert. Claudia Sinning). Šis renginys – papras­tas šio centro vakaras, tačiau man tokie lietuviški renginiai Šveicarijoje labiausiai patinka: nedidelės apimties, elegantiškas, teminis, profesionaliai parengtas ir reklamuojamas vietos kultūros institucijos. Lankydama tokius renginius pasijuntu europiete iš mažos šalies, kurios kultūra natūraliai nedidelė, tačiau įdomi, savaip reikšminga ir turinti savo vietą geros Šveicarijos kultūros institucijos programų tinklelyje, o tai reiškia – ir visame kultūriniame Šveicarijos žemėlapyje.

Kovo pabaigoje Paulio Klee centre atidaryta minėta paroda „Europa ir dvasių pasaulis. Neapčiuopiama magija nuo romantizmo iki moderno". Tai gerokai sumažinta pernai Strasbūro modernaus meno muziejuje demonstruotos parodos „Dvasių Europa ir susižavėjimas okultizmu, 1750–1950" versija. Kaip skelbiama M. K. Čiurlionio Nacionalinio muziejaus tinklalapyje, Strasbūro parodoje „lietuvių dailininkų kūriniai eksponuojami greta gausybės pasaulinio garso Europos menininkų: William Blake, Eugéne Delacroix, Paul Gaugin, Francisco Goya, Wassily Kandinsky, Paul Klee, Kazimir Malevitch, Edvard Munch ir kt. [...] Parodoje siekiama atskleisti okultizmą kaip tarpdisciplininį reiškinį Europoje nuo XVIII a. iki XX a pr. [...] chronologiškai išryškinama ezoterinė tradicija išskiriant menines romantizmo, simbolizmo, abstrakcionizmo, avangardizmo ir siurrealizmo kryptis, taip pat atskleidžiamas mokslo ir okultizmo ryšys, eksperimentiniai bandymai bei moksliniai instrumentai". Žymių Europos menininkų, kurių kontekste pateikiami lietuviškojo simbolizmo pavyzdžiai, sąrašas Berno parodoje kur kas trumpesnis. Apmaudžiausia, kad nėra Williamo Blake'o kūrinių, šalia kurių būtų buvę įdomiausia pamatyti garsųjį M. K. Čiurlionio ciklą ir kurie jam suteiktų prasmingiausią kontekstą. Berno parodoje nėra nei Čiurlionio „Saulės sonatos", pastelės „Laivas", nei Šimonio paveikslo „Praeities ateitis". Tenka tenkintis puikiu muziejaus išleistu katalogu, į kurį įtrauktas ir vieno pa­ro­dos bendradarbių, Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus direktoriaus Osvaldo Daugelio straipsnis „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, tapytojas muzikas". Tačiau kadangi lazda visuomet turi du galus, Berno paroda turi savų privalumų. Kartu su aštuoniais Lietuvos meno mylėtojams pažįstamais Francisco Goyos grafikos ciklo „Kapričai" darbais ir Henry'o Fuseli'o tapyba Čiurlionio ciklas „Zodiakas" iš jos išsiskiria kaip brandžiausias eksponatas ir, be jokios abejonės, įspūdingiausias simbolizmo pavyzdys.

Paulio Klee ansamblis ir Dovilė Zelčiūtė

Berno, kaip ir Strasbūro, paroda suskirstyta į aštuonias dalis: „Romantizmas ir jo pasekmės", „Paslaptingas simbolių pasaulis", „Valdoma ranka – menininkai mediumai", „Varomųjų jėgų vizualizavimas", „Rožės kryžininkų ordinas", „Spiritistinė fotografija", „Utopinė architektūra –­­ įsivaizduojamos erdvės", „Kelias tapybinės abstrakcijos link", „Siurrealizmas". Simbolizmo sekciją, kuriai, žinoma, ir priklauso Čiurlionio ir Šimonio darbai, pristatančiame tekste rašoma: „Ši parodos dalis suteikia galimybę panirti į mistinius rusų dailininko Nikolajaus Rericho ar lietuvio M. K. Čiurlionio peizažus bei atrasti mūsų platumose beveik visai nepažįstamą baltų simbolistų Oskaro Kalliso, Konrado Mägi'o arba Kazio Šimonio kūrybą." Berno parodoje viena iš dviejų parodos dalies „Paslaptingas simbolių pasaulis" salių skirta Baltijos šalių menininkams. Išimtis sudaro tik lenko Bolesławo Biegaso darbas „Karalienės rūmai", vokiečio Fiduso (Hugo Höppener) „Malda šviesai" ir keli šveicaro François Louis Schmiedo darbai. Rericho drobės ir Baltijos šalių simbolizmas – malonus atradimas ne tik man. Vieną parodos lankytoją nugirdau sakant: „Matei tuos baltų darbus? Paroda daug įdomesnė, nei galėjai pagalvoti." Nepaisant didelės parodoje pristatomų darbų kokybės eklektikos ir išsamesnių paaiškinimų, pagrindžiančių tokį pasirinkimą, trūkumo, paroda iš tiesų įdomi ir būtent dėl šių trūkumų.

Nuo kovo 15 d. iki balandžio 9 d. Tičino kantone, Mendrizijaus miestelyje, privačioje patricijų pilies Šv. Sizinijaus bažnyčioje veikė Martyno Ambrazo nuotraukų paroda „Lugano ežero pakrančių menininkų palikimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK)", pristatanti iš Šveicarijos kilusio itališko baroko palikimą LDK. Šv. Sizinijaus bažnyčia stovi ant kalno, nuo kurio kaip ant delno matosi nuostabus vynuogynais apsuptas Mendrizijus. Įkopus į kalną ir grįžtelėjus atgal, prieš akis iškyla Vilniaus baroką menanti bažnyčia. Įėjus į Šv. Sizinijaus bažnyčią žvilgsnis akimirksniu nukrypsta į lubas, išdabintas daug kartų Vilniaus katalikų šventovėse matytomis gipsinėmis gėlytėmis. Šis nuolatinį déjà vu jausmą keliantis panašumas ir yra svarbiausia parodos priežastis. Jos atidarymo proga išplatintame pranešime spaudai rašoma: „Viduramžiais Tičino žemės architektai, skulptoriai ir tapytojai buvo vertinami visoje Europoje. Jau nuo XII a. Tičino menininkai keliavo po Europą ieškodami turtingų užsakovų. Beveik tris šimtus metų – nuo XVI a. vidurio iki XVIII a. pabaigos – nuo Lugano ežero pakrančių kilę menininkai dirbo ir kūrė LDK. Beveik keturiasdešimt architektų, skulptorių ir tapytojų paliko savo pėdsakus apie pusšimtyje LDK vietovių. Vien Lietuvos sostinėje Vilniuje šie menininkai prisidėjo prie beveik dvidešimties iki mūsų dienų išlikusių pastatų projektavimo, statymo ir dekoravimo." Šveicarų menininkų palikimą Lietuvoje, Šveicarijoje ir visos LDK teritorijoje kruopščiai ištyrinėjo istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros docentas, humanitarinių mokslų daktaras Rūstis Kamuntavičius. Jo tyrinėjimų objektus Lietuvoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Šveicarijoje ir Italijoje sis­temingai fotografavo Martynas Ambrazas, projekto partnerio, firmos „Misiukevičius ir partneriai" dizaineriai nuotraukas pakoregavo, o minėtą parodą Mendrizijaus mieste surengė Lietuvos garbės konsulas Šveicarijoje Gintautas Bertašius kartu su Mendrizijaus patricijų asociacija. Mat viduramžiais Mendrizijaus miestelyje ir jo apylinkėse klestėjo patriciatas, turtingų ir privilegijuotų vietos gyventojų bendrija, tačiau XVIII amžiaus pabaigoje jos nariams nuskurdus ir praradus žemes, organizacija pašlijo. Septintajame XX amžiaus dešimtmetyje, klubų suklestėjimo metais, keli garbūs miestelio gyventojai nutarė paieškoti buvusių žemės nuosavybės dokumentų ir aptiko viduramžių Mendrizijaus patriciato narių sąrašą. Juo remiantis, dabar nustatoma Mendrizijaus gyventojų teisė būti Mendrizijaus patricijų asociacijos nariu, nors ji ir veikia pagal bendrus asociacijų principus. Mendrizijaus miestelio meras, patricijų asociacijos narys Carlo Croci's sakė, kad šiais laikais svarbiausios asociacijos veiklos sritys – kultūros renginių organizavimas ir domėjimasis istoriniu krašto palikimu. Todėl Gintautui Bertašiui pristačius dr. Kamuntavičiaus atradimus ir pasiūlius surengti parodą, idėja sutikta su didžiuliu entuziazmu. „Mums tai milžiniškas atradimas. Daug žinome apie savo menininkų veiklą Italijoje, Prancūzijoje, tačiau apie tai, kad jie dirbo Lietuvoje, nežinome nieko", – sakė Croci. Atidarant parodą, kartu su Tičino Respublikos ir kantono vadovais, Mendrizijaus patricijų korporacijos vadovais, dalyvavo ir įspūdinga Šveicarijoje dirbančių Lietuvos diplomatų delegacija. Kalbėjo vienas didžiausių baroko meno specialistų Europoje – prof. Edoardo Agustoni's. Susirinko Mendrizijaus miesto patricijai su šeimomis bei vietos lietuvių bendruomenės nariai. Renginį filmavo vietinė televizija, domėjosi žurnalistai. Mat ši, jau LR Prezidentūroje demonstruota paroda, yra daug didesnio ir ambicingesnio projekto dalis.

Šv. Sizinijaus bažnyčia Martyno Ambrazo nuotrauka

Beveik prieš dešimt metų laimėjęs privataus Šveicarijos fondo Gebert Rüf stipendiją, dr. Kamuntavičius tyrinėjo Lietuvos ir Šveicarijos bendravimo istoriją ir 2005 metais tyrimus publikavo žurnale „Darbai ir Dienos". Straipsnis išleistas ir gražiai apipavidalintos brošiūros formatu. Praėjus dar keletui metų, brošiūra papuolė tuomet neseniai LR garbės konsulu Tičino kantone paskirtam Gintautui Bertašiui į rankas. Jis tuojau pat įžvelgė didžiulį kultūrinį, politinį ir diplomatinį šių tyrimų potencialą ir inicijavo projektą „Lietuvos ir Tičino istoriniai ryšiai". 2009–2012 m. buvo renkama visa įmanoma informacija apie Tičino meistrų LDK žemėse sukurtus pastatus ir meno kūrinius, o vienas iš projekto rezultatų – paroda Mendrizijuje. Parodos atidarymą Mendrizijo miestelyje lydėjo daug svarbių susitikimų, turinčių pasitarnauti tolesniam projekto vystymui. Atidaryme dalyvavę Lietuvos diplomatai ir projekto dalyviai susitiko su Tičino kantono Vyriausybės kancleriu Giampiero Gianella ir kultūros ministru Manuele Bertoli; Mendrizijaus miesto meru Carlo Croci, Mendrizijaus patricijų asociacijos vadovais bei palyginti naujos, tačiau sparčiai garsėjančios ir prestižinius dėstytojus pritraukiančios Lugano universiteto Mendrizijaus Architektūros akademijos rektoriumi Mario Botta.

Viena ideologinių projekto varomųjų jėgų yra siekis kurti ir eskaluoti tam tikrą Lietuvos įvaizdį Šveicarijoje, teigiant ne tik kultūrinį ir ekonominį jos priklausymą Europos erdvei, bet ir sąlyginę jos galią toje erdvėje. Šis siekis, žinoma, susijęs su beveik chronišku ne tik Lietuvos gyventojų, bet ir visos Lietuvos valstybės nepilnavertiškumo kompleksu, tačiau ne tik. Nepaisant stulbinamo finansinio Šveicarijos konfederacijos klestėjimo, kultūrinio tapatumo paieškų atžvilgiu šalis panašesnė į Lietuvą, nei galėtumėme manyti. Pačiame Europos centre išsidėsčiusi keturkalbė, į dvidešimt šešis kantonus suskirstyta Šveicarija nuolat grumiasi su politinės ir kultūrinės įtakos stygiaus Europoje problema, sprendžia kultūrinio tapatumo klausimus, mėgindama sau rasti vietą tarp kaimynių Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos, nes jų meninio ir istorinio paveldo akivaizdoje išsisklaido bet kokia Šveicarijos specifika. Šiame kontekste projekto „Lietuvos ir Tičino istoriniai ryšiai" sumanymas atrodo dar vaisingesnis. Projekte taip pat ryški Šveicarijoje be galo gaji mecenatizmo tradicija. Norėtųsi Lietuvai palinkėti daugiau tokių garbės konsulų ir verslininkų, mokslininkams ir menininkams – daugiau tokių rėmėjų, o garbės konsulams bei verslininkams – daugiau tokių gabių, įkvepiančių ir lanksčių mokslininkų bei menininkų. Daugiau apie projektą galima paskaityti interneto svetainėje www.ldk-ticino.info.

 

Draugai