Algirdas Šapoka: „Industrinė kultūra ir betoniniai falai veikia kaip mediumas saviraiškai“

Prieš pokalbį turiu pristatyti Algirdą Šapoką, tačiau nežinau, nuo ko pradėti. Gimnazijos ir studijų metais gyvenimą siejęs su politikos mokslais, vėliau atsidavė muzikai. Algirdas yra viskas nuo DIY festivalio atokioje sodyboje (pastarasis žodis gali klaidinti – ten tėra pakiužęs namelis, nuokalnė tiesiai į ežerą ir daug laisvės) iki pirmo oficialaus industrinės muzikos festivalio „Area“, nuo būgnų mušimo įvairiuose kolektyvuose iki „Ghia“ ženklo ir dar daugiau. Pasikalbėjome apie vietinį kultūrinį lauką, su betonu sumaišytą posovietinę industrinę depresiją ir iš to savais būdais vaduojančią muziką.

Algirdas Šapoka. Vaidoto Žukauskio  nuotrauka

Iš visų aprašymų ir tavo veiklos stebėjimo susidariau įspūdį, kad stengiesi Lietuvoje kultivuoti industrinę kultūrą. Kiek čia tiesos ir kaip apibūdintum „industrinę kultūrą“?

Ne vien tik, tačiau industrinė muzika ir jos kultūra buvo (ir yra) vienas pirmųjų veiksnių, leidusių atrasti tai, kas man asmeniškai yra itin aktualu – paliečia, jaudina ir patinka. Pats terminas diskutuotinas ir reikalaujantis tiek kultūros agentų, tiek kritikų ar tyrėjų įsikišimo. Iš dalies tai žymi kažkokią muzikinės kultūros tąsą dar nuo XX a. 8 dešimtmečio, kai Jungtinėje Karalystėje įsikūrė „Industrial Records“ ir prasidėjo industrinės, visiškai kitokios, naujos muzikos era. Kita vertus, ši era ir mūsų visuomenė seniausiai gyvena poindustriniu laikotarpiu, kurio skiriamasis bruožas – skaitmenizacijos, dirbtinio intelekto, kompiuterinių technologijų gausa ir t. t.
Vis dėlto visa industrinė kultūra pasižymi tuo, kad yra būtent miesto, urbanistinis fenomenas, apimantis avangardą, ekstremumus, pasižymintis eksperimentine prieiga prie produkto kūrimo, dažniau naudojantis elektroninės muzikos formatą, bet turintis gan ryškių pankroko bruožų, ypač provokatyvumo. Tiksliai apibūdinti nėra lengva, tačiau jaučiamas apskritai šaltumas, tamsumas, miesto gatvių ir industrinių rajonų gausmas, moralinis ribiškumas, savęs ieškojimas, neatradimas, nerimas.

Kada, iš kokių ženklų pajutai, jog mūsų šalyje ši niša visai ar nepakankamai užpildyta?

Tiesą sakant, lyginant su kitomis Baltijos valstybėmis, ši net pasauliniu mastu nišinė muzika Lietuvoje pasižymi nemaža paklausa ir ilgamete istorija. Ištakos čia matomos jau pirmais nepriklausomybės metais – industrinė muzika glaudžiai susijusi su Lietuvos metalo muzikos istorija ir jos veikėjais, vėliau sudėjusiais gitaras ir atradusiais elektroninę muziką. Mūsų veikla prasidėjo tik prieš 3–4 metus. Paskata tapo tai, kad užtilo senieji industrinės ir eksperimentinės muzikos renginių organizatoriai: šios kultūros beveik nepropaguoja seniai į folklorą nusukęs „Dangus“, koncertų neberengia su „Dangumi“ susijusi organizacija „Autarkeia“, nebeliko kultinio industrinės muzikos kūrėjo rato „Noxta klanas“, į turą po visus kontinentus pasileido ir Armantas Gečiauskas bei jo prekinis ženklas „Agharta“.

Būtent todėl 2016 m. atsirado „Ghia“, renginių organizavimą ir muzikos leidybą supinanti iniciatyva?

Pagal rinkos dėsnius kažkas turėjo ateiti, o su draugais tai planavau jau seniai. Anksčiau esu dirbęs su „Agharta“, įgyvendinome vieną paskutiniųjų didesnių šios kultūros festivalių „Speigas“, tačiau po jo pasukome į priešingas puses – dalis norėjo likti prie tamsaus, industrinio skambesio, kita dalis linko prie garso meno, improvizacijos, laisvų garsinių interpretacijų ir pan. Bendras vardiklis nebuvo rastas. Be to, niekada nenorėjau atsisakyti gitarinės muzikos, ypač žanrus laužančio, netradicinio metalo ar roko. Po ilgų apmąstymų, planavimo, nepasitikėjimo savimi ir kūrybinių kančių viskas išsisprendė – mano iniciatyva, tačiau bendradarbiaujant su nemaža komanda, gimė „Ghia“.

„Ghia“ itin svarbi ir vizualinė tapatybė, specifinė, brutalizmu ir apskritai brutalumu besigėrinti estetika. Iš kur tai?

Sukurtas, galima sakyti, mitas, konceptualizuotas prekinis ženklas. Dažnai tokia muzika siejama su negatyviais išgyvenimais, ši kultūra veikia kaip mediu­mas saviraiškai ir negebėjimui apie savo problemas kalbėtis atvirai. Nuo pat mažens dideliu ir skaudžiu simboliu man buvo sovietinė, brutali architektūra, ypač komunaliniai blokiniai betono getai, nuasmeninantys žmogų, pašalinantys jo laisvę, uždarantys į dėžę, kuriantys visas sąlygas tapti paklusnios, pagal iš anksto nubraižytus vektorius veikiančios visuomenės dalimi. Dar vaikystėje nuostabą kėlė tai, kad Holivudo filmuose vaizduojami juodaodžių bendruomenės getai iš esmės nesiskiria nuo to, kur gyvena didelė dalis Lietuvos populiacijos. Vizualinis „Ghia“ sprendimas, net logotipas (pvz., pirmajai raidei „G“ ne vien dėl estetinių užmačių panaudota kirilica) sukurtas pasirinkus būtent tokią simboliką. Ją lėmė ir mano ankstesnė aistra architektūrai, ir kai kurių komandos narių profesinės sąsajos su šia sritimi. Galų gale pačioje industrinėje muzikoje ir net termine galima rasti sąsajų su betonu, geležimi, konstrukcijomis, sunkumu, slogumu, pilkuma ir pan. Kai kurie kūrėjai pasirenka kurti būtent tokiais motyvais.

Skamba kaip savotiškas (ne vien) architektūros lemiamo nuasmeninimo, unifikavimo internalizavimas, žavėjimasis represija. Nematai čia konflikto?

Internalizavimas būtų per stiprus žodis paprastai santarvei apibūdinti. Gimiau jau nepriklausomoje valstybėje, tačiau stengiuosi sekti šleikštulį keliančių socialinių ar politinių įvykių tąsą ir atseku ją iki vieno baisiai prasto Marijos krašto periodo – soviet­mečio. Nesižaviu represija, nebent kalbėtume apie kažkokią seksualinę plotmę, kuri yra jau mano asmeninio gyvenimo dalis. Su šiais šlykščios santvarkos betoniniais falais radau konsensusą – jie manęs neerzina ir aš jų neidealizuoju, bet jie man primena nepasiduoti konformizmui esatyje ir neužmiršti, kad mūsų asmeninė laisvė bepročiams Rytuose tėra subjektyvi statistika ir įrankis popieriniam tikslui. Sovietinis daugia­butis „Ghia“ vizualikoje man – politiškai angažuotas motyvas, skatinantis nesusitaikymą su tokia būtimi.
Verta paminėti, kad iš dalies panaši paradigma slypi ir už bene žinomiausių industrinės muzikos kūrėjų „Einstürzende Neubauten“ pavadinimo. Tik jų idėja, kurią galima išversti kaip „griauti naujus pastatus“, nutaikyta tiesiai į Vokietijos pokario architektūrą – pigią, greitą, laikiną ir skaudžiai pabrėžiančią Vokietijos didybę iki karo (pvz., Altbau stilius) ir sunkią naštą pralaimėjus. Urbanistika nėra vien gyvenamasis plotas, skaičiuojamas kvadratiniais metrais ir gatvių tinklais, tai gerokai rimtesnis visuomenės veidrodis, gebantis dekoduoti istorinį naratyvą.

Nuolat pati apie tai mąstau – urbanistika, infra­st­ruktūra gali nepastebimai daryti milžinišką įtaką kasdieniai jausenai. Grįžtant prie muzikos, kuri taip pat daro didžiulę įtaką, tačiau, priešingai nei architektūra, gali būti pasirenkama, noriu paklausti, kaip atsirenkate atlikėjus, kuriuos leisite su „Ghia“ ženklu? Pagal asmenines preferencijas ar sekate užsienio tendencijas, paklausos diktatą?

Paklausos šitoje nišoje beveik nėra, rinkos taisyklės ne tokios aktualios kaip kitų muzikos žanrų. Kūrėjus, atlikėjus ar prodiuserius renkamės pagal asmenines preferencijas. Lietuvoje pasirinkimas nėra didelis, nuolatos dirbame su jaunais kūrėjais ir vos per porą veiklos metų jaučiamas nemenkas pasistūmėjimas į priekį, naujos kartos augimas. Užsienio tendencijos tikrai egzistuoja, juk gyvename globaliame pasaulyje su globaliais kūrėjais, o Lietuva tikrai nėra šio judėjimo sostinė ar lopšys. Asmeninė aistra muzikai nuolat atkapsto naujų vardų iš viso pasaulio, taigi neišvengiamai kyla noras pakviesti užsieniečių. Telieka skaičiuoti biudžetą ir galvoti, kaip tai padaryti be nuostolių.

Kokie vardai šiuo metu verčiausi dėmesio?

Tikrai norėčiau Lietuvoje pamatyti buvusio grupės „Coil“ nario Drewo McDowallo pasirodymą, pasikviesti atlikėjas Pan Daijing ar SØS Gunver Ryberg, kosmopolitą Tzusing, kompozitorių Johną Bence’ą, žanro klasikus Prurient ar In Aeternam Vale, amerikiečius „The Body“ ar „Old Man Gloom“, sintezatorių genijų Alessandro Cortini, sparčiai populiarėjančią coucou chloe ir dešimtis ar net šimtus kitų.

Kaip mūsiškiams muzikantams sekasi atrasti auditoriją arba auditorijai – juos?

Lietuvoje tikrai galime neliūdėti, nes daugelyje renginių susirenka daugiau lankytojų nei Latvijoje, Estijoje ar net Skandinavijos valstybėse. Čia jaučiamas didesnis melomaniškumas ir atviresnis požiūris. Išties daug auditorijos į tokius renginius ateina iš metalo, pankroko, gotų, techno, garso meno, džiazo ar įvairių kitų meno bendruomenių.
Muzikantams atrasti klausytojus nėra itin sunku, tačiau masinės informacijos laikais tam reikia gerokai didesnių pastangų nei anksčiau. Šiuo atveju geriausiai veikia muzikos leidyba, bendras leidybinis katalogas, „Ghia“ kaip vardiklis, padedantis pasiekti klausytoją. Man pačiam muzikos leidyboje daug įdomiau ir maloniau dirbti su naujais, jaunais kūrėjais. Būtent dėl to, kad galiu jiems padėti rasti auditoriją. (2017 m. „Ghia“ išleido Suicideoscope, Semănat, „Extravaganza“, Karkaso, „Erdve“ ir kitų vietinių atlikėjų įrašus, – aut. past.)

Nenorintiems vartyti katalogo, manau, verta rekomenduoti apsilankyti viename iš jūsų organizuojamų festivalių – „Grandyje“ žiemą arba „Area“ vasarą. Parduok jį skaitytojams trimis sakiniais.

Turiu nuvilti, tačiau šiemet labiau akcentuojame leidybinę, o ne koncertinę veiklą. Be kelių mažesnių renginių laukia tik vienas didesnis vienos dienos įvykis – bendradarbiaujame su Kauno tvirtovės parku. Tikslesnė informacija visais įmanomais kanalais turėtų pasiekti šį mėnesį.

Area 2016. Vaidoto Žukauskio nuotrauka

Nišiškumas, be abejo, vilioja, tačiau ką atsakytum kritikams, nepatenkintiems, jog atlikėjų muziką leidžiate kasetėse ir taip apribojate klausymosi galimybes?

Fizinių laikmenų klausosi vienetai, net skaičiuojant tuos žmones, kurie jas perka. Tai laiko ir atskiro pasišventimo reikalaujantis procesas. Šiais supergreitais laikais įrašas veikia kaip kolekcinė vertybė – kad paremtum autorius, galėtum pačiupinėti ir pajusti. Galbūt kažkas perka tam, kad vėliau parduotų brangiau. Be to, prie kiekvienos kasetės pridedamas skaitmeninio albumo parsisiuntimo kodas, o ilgainiui kiekvienas muzikinis kūrinys išplatinamas ir populiariausiose elektroninėse platformose: „Spotify“, „iTunes“, „Deezer“ ir t. t. Problemų išgirsti nėra, bet kokią tokio tipo kritiką atmetu.

Industrinės kultūros platforma „Matters“, prie kurios veiklos prisidedi, pateko į oficialią „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ programą. Garso rezidencijos, simpoziumai, tarpdiscipliniškumas... Galima sakyti, alternatyvi industrinė kultūra pagaliau įgijo institucinį pripažinimą?

„Matters“ kuruoja Daina Pupkevičiūtė, tiek industrinės muzikos kūryba, tiek performanso menu, aš esu tik partneris, pagalbininkas. Taip, galima teigti, kad industrinė kultūra įgijo institucinį pripažinimą. Ne vienas ir mūsų renginys yra gavęs Kauno, Vilniaus savivaldybių finansinę paramą ar laimėjęs Lietuvos kultūros tarybos konkursuose. Pasirodo, alternatyvi kultūra, o ne tik kankliai ar džiazai, tapo patraukli valstybiniams kultūros veikėjams, kurie ilgus metus marinavosi tose pačiose sultyse.

Tuomet palinkėsiu ne tau, o Lietuvos auditorijai nebesimarinuoti ir atrasti naujų raiškos būdų.

Publika. Area 2016. Vaidoto Žukauskio nuotrauka