Simone Tallone. Tarantas. Vieno miesto istorija

Sausio 10 d. Seime vykusioje spaudos konferencijoje „Grąžinkime Kuršių marioms gyvybę“ kalbėta apie 2 esminius Lietuvos lagūną ir jos ekosistemas žalojančius veiksnius: verslinę žvejybą ir taršą nuotekomis. Klaipėdos prokuratūrai vykdant tyrimą dėl įmonės „Grigeo Klaipėda“ nusikalstamos veiklos, aiškėja šokiruojančios detalės: įmonė, prokurorų teigimu, marias teršė sąmoningai ir sistemingai – nakčia iš slapto šulinio į atvirą vandens telkinį biologiškai nevalytas gamybos atliekas leido specialiai tam sumontuotu aplinkvamzdžiu. Tai darė, spėjama, ne vienerius metus ir teritorijoje, į Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktoje kaip išskirtinio kraštovaizdžio ir kultūros objektas. Deja, „Grigeo“ nuotekų skandalas – tik dar viena sprogusi aplinkosauginė bomba: spalį degė Alytaus padangų perdirbimo gamykla su siaubingais padariniais aplinkai, dabar aiškėja ir Utenos cheminių atliekų sandėliavimo pažeidimai. Prezidento patarėjas Jaroslavas Neverovičius pripažįsta: dabartinė aplinkos apsaugos sistema palanki teršėjams – iš esmės proteguoja pažeidėjus.

Italijos miestas Tarantas pasakoja analogišką istoriją apie neatsakingo verslo ir besąlygiškai jį rėmusios politikos saitus. Miestas, paverstas gyventojus nuodijančiu fabriku, iškelia skaudžias, dabartiniame pasaulio taršos ir klimato krizės kontekste vis labiau ryškėjančias prieštaras.

Toma Gudelytė


Papūtus tramontanos vėjui Apulijos mieste Tarante skelbiamos wind days: jų metu ant Tamburio kvartalo sienų ir senojo romėnų akveduko nugula rausvas geležies oksido debesis. Tėvai, jei gali, neleidžia vaikų į mokyk­lą, namų langinės lieka sandariai užvertos. Dėl didelės smulkiųjų dalelių koncentracijos kiemuose nematyti nė gyvos dvasios. Iš miesto parkų žaluma, tiesa, ėmė trauktis jau senokai: medžiai stirkso vaiduokliški, nudžiūvę, nunuodyti dujų. Gretimose kapinaitėse antkapius pradėta statyti tiesiog iš raudono granito; kam vargti – baltą akmenį geležies dulkės vis vien perdažo kraujo spalva.

Toks Taranto vaizdas gerokai skiriasi nuo 1959-aisiais Piero Paolo Pasolini’o aprašyto. Keliaudamas Italijos pusiasaliu žemyn pakrantės juosta, P. P. Pasolini rašė: „Tarantas – tobulas miestas. Gyventi jame – tarsi gyventi kriauklėje, prasivėrusioje aust­rėje. Supami dviejų jūrų susitinka naujasis Tarantas ir tebešurmuliuojantis senasis Tarantas.“ Reportaže apie Italijos pie­tus rašytojas miestą įvardijo kaip didžiulį suskaldytą deimantą, kaip tobulą jūros ir jos gyventojų simbiozę.

Praėjus lygiai metams po P. P. Pasolini’o apsilankymo, 1960 m. liepos 9 d. padedamas pirmasis „Italsider“ – didžiausios italų ir visos Vakarų Europos plieno gamyklos – pamatų akmuo. Naujos eros pradžia, anot to meto antraščių. Mat 6 dešimtmetyje Tarantas aprašomas kaip sunkią krizę išgyvenantis miestas. Kitas italų rašytojas – Tommaso Fiore – publicistikos knygoje „Stačiokas pragare“ (It. „Il cafone all’inferno“, apie nevykusios 1950 m. agrarinės reformos padarinius Pie­tų Italijoje, – vert. past.) skyrių apie šį Apulijos miestą pavadino „Tarantas nenori mirti“. Dėl palankios geografinės padėties XX a. pr. Italijos parlamentas, o vėliau fašizmas įkurdino mieste karinį jūrų laivyną ir sutelkė jame didžiąją karo pramonės dalį: greta Mažojoje jūroje prisišvartavusios flotilės iškilo arsenalas ir laivų statyboms skirti dokai. Taip Tarantas virto darbininkų ir gamyklų miestu, susaistytu su karo realijomis ir imperiniais Dučės užmojais. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui naujai užgimusi Italijos Respublika nubalsuoja už karinių išlaidų mažinimą. Į T. Fiore’s knygą sugulusiuose interviu Taranto darbininkai reikalauja pritaikyti buvusią karo pramonę civilinėms reikmėms. Vietoj to jie masiškai atleidžiami – 15 tūkst. bedarbių 170 tūkst. gyventojų mieste, tikrų tikriausia socialinė tragedija.

Kad išgyventų, Tarantas sutinka tapti ketvirtąja plieno liejykla šalyje po Korniljano Genujoje, Pjombino ir Banjolio Neapolyje. Paskutine, bet didžiausia. Stabilios darbo vietos rūkstančių kaminų paunksmėje. Ten, kur laivų statybų pramonė ir vėliau agrarinė reforma žlugo nepajėgusios užtikrinti gyventojų užimtumo, galiausiai prasiskverbia ir įsitvirtina sunkioji pramonė.

 


Giovanni’o Chiaios nuotrauka

 

Išeitį siūlo valstybės valdomų įmonių sistema ir Tarantas pasirenkamas dėl natūralių priežasčių: uosto padėties, lygaus teritorijos reljefo, tinkamo statyboms, ir kalkakmenio – puikios žaliavos plieno gamybai. Išrauta dešimtys tūkstančių alyvmedžių, užleidusių vietą naujai milžiniškai gamyklai: pradžioje „Italsider“ apžioja 600 ha ir garantuoja 3 mln. t plieno per metus.

Liejykla atidaroma 1965 m., bet jau po 7 metų ima ryškėti rimtos problemos. Pirmasis perspėjantis balsas – žurnalisto Antonio Cederna 1972 m. balandį „Corriere della Sera“ puslapiuose publikuoja 2 reportažus: „Tarantas „Italsider“ vergijoje“ ir „Ekonominio bumo smaugiamas Tarantas“. Pagrindinė kritika išsakoma ekonominės plėtros centrų politikai, kuri koncentruojasi į pagrindinę pramonės šaką ir galios disbalansą, vietos gyventojus laiko išimtinai darbo jėga, ištrindama kitus socialinius jų poreikius. „Indust­rializacijos procesas čia įgyvendinamas nepaisant bendro viešojo intereso, Tarantas šiandien – šalies pietuose vykdomos politikos klaidų rinkinys.“

Po truputį, nors dar nedrąsiai, pradedama kalbėti apie taršą, apie aukštakrosnėse nugulančius nuodus, nepakankamas darbo saugos priemones, į gretimus kvar­talus prasiskverbiančias dulkes. Pasak A. Cedernos, „metalurgijos centro smilkomiems gretimų kvartalų gyventojams apsaugoti nebuvo pasodintas nė vienas medis“.

 

Tarantas. Giovanni’o Chiaios nuotrauka
Tarantas. Giovanni’o Chiaios nuotrauka

 

Vis dėlto 8 dešimtmečio viduryje įmonės teritorija išsiplečia dvigubai: 5 aukštakrosnės, 2 plieno liejyklos, mineralinių medžiagų sandėliai, uosto prieplaukos, juostiniai konvejeriai ir vamzdynų sistema. 2 tūkst. ha teritorijoje jau dirba 20 tūkst. darbininkų, prie kurių priskaičiuotina 15 tūkst. rangovų įmonių darbuotojų. Taranto gyventojų skaičius taip pat išauga iki 240 tūkst. gyventojų, prie kurių jungiasi atvykėliai iš kitų šalies regionų. Jiems apgyvendinti statomi nauji miegamieji rajonai greta gamyklos.

Tarantas virsta miestu-gamykla ir toliau vadinamas teigiamu industrializacijos pavyzdžiu ekonomiškai atsilikusiuose šalies pietuose. Tai, ką „General Motors“ reiškė Detroitui, „Italsider“ reiškia Taranto miestui, kur viskas priklauso nuo metalurgijos monokultūros.

Kurį laiką ši taktika, regis, pasiteisino ir kritikos balsai sistemiškai buvo slopinami. 1979 m. „Corriere della Sera“ puslapiuose garsus italų žurnalistas Walteris Tobagi aprašo Tarantą kaip labiausiai klestintį pietinio regiono miestą, pagal vienam gyventojui tenkančias pajamas neatsiliekantį nuo šalies vidurkio, ir egzaltuotai vaizduoja tariamą šios pažangos protagonistą – gamyklos darbininką: „Taranto metalurgas dirba gamykloje, bene triskart didesnėje už patį miestą. Gyvena gretimame kaimelyje ir randa laiko dar ir daržą prižiūrėti.“ Drauge W. Tobagi pirmasis akcentuoja katedros dykumoje efektą: milžiniški statiniai iškelia aikštėn prieštaras tarp pramonės koncentracijos ir tuštumos, kurią palieka aplink save.

„Italsider“ užtikrina miestiečiams palyginus neblogą pragyvenimo lygį, vis dėlto nepadeda regionui šoktelėti į priekį, kaip buvo tikėtasi. „Aplink gamyklą susikūrusios papildomos veiklos, turėjusios tapti vietinės plėt­ros varomąja jėga, įgavo vis labiau plintančios parazitinės metastazės formą“, – rašo iš Taranto kilęs rašytojas ir žurnalistas Alessandro Leogrande. Aplink „Italsider“, niekada rimtai nemąsčiusios apie plieno gamybos rinkos pokyčius artimiausioje ateityje, susikūrusios įmonės taip ir netapo autonomiškos: tiekė daugiausia antrines priežiūros ir valymo paslaugas, o su gamykla jas siejo subordinaciniai santykiai. Taip buvo neįgyvendintas pradinis projektas – neištesėtas pažadas padėti vietos smulkiajam ir vidutiniam verslui atsistoti ant kojų.

 

Tarantas. Giovanni’o Chiaios nuotrauka
Tarantas. Giovanni’o Chiaios nuotrauka

 

Neįvykęs produkcijos diversifikavimas lėmė sunkėjančią ekonominę ir socialinę miesto padėtį. 10 dešimt­metyje sistema neatlaiko: 1989 m. įmonė „Italsider“ priversta mažinti gamybą, persivadina į ILVA, bet ir toliau išlieka valdoma valstybės. Darbo netenka 8 tūkst. darbuotojų. Bet ir to nepakanka gamyklai išsaugoti, tad pasukama privatizavimo keliu. Jei dauguma 50-mečių darbininkų išeina į pensiją anksčiau nustatyto termino dėl valstybės paskatų dirbusiems su gyvybei pavojingu asbestu, tai įsidarbinantiems siūlomos prastesnės darbo sąlygos ir sutartys, varžančios dalyvavimą profesinių sąjungų veikloje. Laukinės privatizacijos laikai: pelnas kraunamas darbuotojų teisių ir saugumo sąskaita, pats miestas suvokiamas kaip dar viena nukariauta žemė, be teisės į aplinką ir sveikatą.

Privatizavus įmonę, pradedamas fiksuoti stulbinamai didelis nelaimingų atsitikimų darbo vietoje skaičius: darbininkai apsinuodija dujomis, juos prispaudžia plieniniai lakštai, nudegina garai. Visuomenės dėmesį patraukia sveikatos apsaugos klausimas. 2012 m. Sveikatos apsaugos ministerija užsako du išsamius 2003–2009 m. tyrimus. Surinkti duomenys kelia nerimą: Taranto moterų mirtingumas 8 proc. didesnis už Apulijos regiono vidurkį, o vyrų – net 14 proc. Daugiausia gamyklos darbuotojai miršta nuo kraujotakos sistemos ir kvėpavimo ligų, vėžinių susirgimų, pvz., įmonės darbuotojų mirčių skaičius nuo plaučių vėžio trečdaliu didesnis nei Taranto vidurkis, o nuo mezoteliomos mirusių vyrų skaičius miesto vidurkį viršija 4 kartus, moterų – 2 kartus. Vaikų mirtingumas pirmaisiais gyvenimo metais 20 proc. didesnis už regiono vidurkį, vėžinių susirgimų skaičius 0–14 m. grupėje išaugo 54 procentais. Atskira kalba – gerokai padažnėję susirgimai dėl neoplastinių patologijų.

TV žiniose ir laikraščių puslapiuose pasipila reportažai apie masiškai dvesiančius apylinkių gyvulius, užterštus gruntinius vandenis, vietinių medikų draudimą gimdyvėms žindyti kūdikius. Buriasi tėvų ir mokytojų komitetai, daugėja medikų kreipimųsi į miesto ir valstybės institucijas, tačiau išryškėja radikalus šios teritorijos, paaukotos sunkiajai pramonei, konfliktas: teisės į darbą ir teisės į sveikatą nesuderinamumas. Ar įmanoma išsaugoti darbo vietą ir nesusirgti? Kas svarbiau: išmaitinti šeimą ar apsaugoti jos sveikatą? Daugelis sergančių vaikų tėvų patys dirba gamykloje, todėl protestas nepajėgia įsibėgėti ir įklimpsta prieštarų spąstuose. Greta susirūpinusių gyventojų į gatves piketuoti išeina ir darbininkai, reikalaujantys nestabdyti gamybos. Išsaugoti įmonę ir darbo vietas reikalauja profesinės sąjungos, vis sėdančios su darbo ministru ir įmonės atstovais prie derybų stalo.

 

Tarantas. Giovanni’o Chiaios nuotrauka
Tarantas. Giovanni’o Chiaios nuotrauka

 

„Tie, kurie pastaraisiais metais domėjosi Taranto atveju, nekart kėlė sau klausimą, – rašo A. Leogrande, – kodėl, nepaisant akivaizdžios taršos, nelaimingų atsitikimų ir mirčių darbe, nuodingų dūmų ir dulkių, tūkstančiai jaunų žmonių vis dar svajoja apie darbo vietą šioje gamykloje. Taip yra todėl, kad tokiame pramonės nuniokotame mieste kaip Tarantas ILVA tebėra dangaus mana, vienintelė užtikrinanti tai, kas šiandienos darbo rinkoje baigia išnykti: neterminuotą darbo sutartį.“

2012 m. į įmonės taršos reikalus įsikišo vietos magistratūra: areštuota dalis įrenginių, jie paskelbti kaip neati­tinkantys saugumo reikalavimų. Deja, tai leido įmonei vėl šantažuoti darbuotojus: dėl magistratūros kaltės sustabdyta gamyba reiškia būtinybę mažinti personalą. Vėl nervų tąsymas ir protestai, kol įsikišus vyriausybei įvairiais dekretais anuliuojamas magistratūros areštas ir galiausiai didžiausia plieno gamybos įmonė Vakarų Europoje už 1,8 mlrd. eurų perleidžiama metalurgijos milžinei „ArcelorMittal“, kurios būstinė Liuksemburge. Pagrindinė įmonės sąlyga: jos vadovai nebus persekiojami ir traukiami baudžiamojon atsakomybėn už aplinkosaugos pažeidimus.

Priėjome galą: Italijos Parlamente nubalsavus už minėtos sąlygos panaikinimą, „ArcelorMittal“ stabdo gamybą ir skelbia uždaranti įmonę (5 tūkst. darbo vietų). Vieni šią žinią sutinka su palengvėjimu, kiti organizuoja protestą ir skelbia bado streiką.

Bus matyti, kuo baigsis įmonės iškeltas ultimatumas. Galbūt prieš keletą metų šį sunkų ir taršų paveldą dar buvo galima permąstyti ir rasti alternatyvą metalurgijos monokultūrai. A. Leogrande viename straipsnyje rašė galvodamas ne tik apie Tarantą, bet apskritai apie Europą: „Mums būtina radikaliai permąstyti aplinkos ir miesto santykį, naujai interpretuoti gamyklos darbininkų klausimą, kurti toliaregišką viziją, mažinti socialinę nelygybę, mažinti demokratijos deficitą ir kalbėti apie ekologiją globaliu mastu.“

Nedovanotina, jog Taranto atveju šios temos buvo sumenkintos iki gamyklos uždarymo ar neuždarymo dilemos, supriešinant bendruomenę ir pasmerkiant ją rinktis tarp darbo ir sveikatos. Šiandien Tarantas nenori mirti nei nuo vėžio, nei nuo bedarbystės ir verčia paklausti: ar prasminga ir toliau remti su aplinka nesuderinamą verslą?


Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

Draugai