Šiandien protestuotojus dėl klimato kaitos meno galerijose galime smerkti. Kada nors, matyt, teks ir suprasti.

Ar iš tiesų taip blogai jaučiatės? Šį retorinį klausimą mintyse užduodu klimato aktyvistams, didžiuosiuose Europos muziejuose rengiantiems išpuolius prieš meno šedevrus. Ar iš tiesų tokiu būdu atkreipsite dėmesį į aštriausias pasaulio problemas? Gal galite to didesnio dėmesio sau ir šoko efekto visuomenei ieškotis ne muziejuose? Ar bent jau ne tokiomis drastiškomis priemonėmis? Juk ne susirūpinimas klimato kaitos padariniais, o pasipiktinimas vandalais bus pirmoji kiekvieno sveikai mąstančio stebėtojo reakcija į politinį veiksmą, kai apliejama be galo brangi (visomis prasmėmis) meno relikvija ar koks svarbus senovės artefaktas. Išterlioti ikoninį paveikslą maisto pramonės pusfabrikačių turiniu muziejaus lankytojų akyse? Skubu patikinti, kad patys kūriniai nebūna sugadinami, nors, žinoma, nukenčia jų eksponavimo sąlygos – visa ta specialaus stiklo apsauga, įmantrūs rėmai. O svarbiausia, sutrikdoma muziejaus ramybė, ne vienam lankytojui pasišiaušia plaukai; ant plauko galiausiai pakimba ir prestižinės institucijos reputacija. Pasirodo, būtent to ir norima. Kai estetinių patirčių ieškanti visuomenė garsiausiuose muziejuose šokiruojama išniekinant meną, kartu simboliškai parodoma, kad niekas, net mūsų civilizacijos stebuklai, nebėra saugūs. Net muziejuje.

Judėjimas „Just Stop Oil“ ne taip seniai parašė laišką, kuriame protestuotojai dievagojosi neneigiantys meno grožio, jokiu būdu neniekinantys jo dvasinės vertės. Jie paprasčiausiai siekia sugriauti iliuziją, kad viskas yra gerai. Pasak judėjimo dalyvių, „šiandien jus trikdo sriuba ir lipdukai, bet rytoj susidursite su kylančiais Temzės vandenimis ir mirtinomis karščio bangomis mieste“. Ar šie žodžiai pasako mums ką nors naujo? Apie ekologines problemas juk kalbama dešimtmečius, apie žmogaus veiklos daromą įtaką klimato kaitai ir neigiamus jos padarinius – taip pat. Vis dėlto mažiau apčiuopiami ir sunkiau pamatuojami dalykai, kaip antai klimato kaitos jau pakankamai akivaizdžių padarinių sukeltas poveikis dvasinei sveikatai (ekologinis nerimas ir psichologų aptarinėjama klimato krizė, ypač tarp jaunimo), į dėmesio lauką pateko palyginti neseniai. Maždaug nuo 2007 m. šiais klausimais atliekami tyrimai ryškiau atkreipė žurnalistų (taigi ir visuomenės) dėmesį dar po dešimties metų, kai nuo 2018 m. rugpjūčio penkiolikmetė Greta Thunberg pradėjo protestuoti prie Švedijos parlamento, ragindama imtis griežtesnių veiksmų dėl blogėjančios pasaulio padėties. Tais pačiais metais Amerikos psichologų asociacija paskelbė ataskaitą apie klimato kaitos poveikį psichinei sveikatai, o nepraėjus nė metams įsisiūbavo tarptautinis jaunimo judėjimas „Fridays for Future“.

Viešasis diskursas aktyvėjo ir Lietuvoje, kur klimato kaitos temą drąsiai į dienos šviesą traukė apžvalgininkai, visuomenininkai ir kultūrininkai. 2019 m. gegužę du pagrindiniai kandidatai į LR prezidento postą buvo prašomi atsakyti, ką galvoja apie klimato krizę (ne vien apie žmogaus gamtai daromą žalą ir panašiai). Tų pačių metų liepą „The New York Times“ muzikos kritikas Joshua Barone’as Venecijos bienalėje „Auksinį liūtą“ laimėjusį trijų Lietuvos autorių – Linos Lapelytės, Vaivos Grainytės ir Rugilės Barzdžiukaitės – šedevrą „Saulė ir jūra“ tiesiai šviesiai pavadino klimato kaitos opera (ankstesniais metais Vilniuje pristatant kūrinį, tiksliau, jo mažesnes versijas, minėtos kiek kitokios sąvokos). Lapkritį Aplinkos ministerija pakvietė visuomenę į pirmąją Klimato savaitę. Diskusijos ne tik apie klimato ar orų krizę, bet ir žmogaus savijautą globalių pokyčių akivaizdoje nejučia tapo savaime suprantamomis.

 

Opera-performansas „Saulė ir jūra“ buvusiame Vilniaus taksi parke gruodžio 15 d. Daivos Kairevičiūtės nuotrauka.

 

Žinoma, viešojo kalbėjimo būdų įvairovė pasaulyje neišnyko, nesusikalbėjimas taip pat. Nuoširdžių (pasak kitų – tiesiog naivių) treehuggerių ir juos pašiepiančių politikos realistų balsai skambėjo pramaišiui. Rūpesčio spektras pasirodė esantis neįtikėtinai platus, prie to prisidėjo iškastinio kuro ir elektros gamybos įmonių steigiamos „žaliųjų“ viešųjų ryšių agentūros. Didieji gamtos resursais mintantys verslai skubėjo saugiai apsikaišioti žaliosios ekonomikos atributika. O vadinamosios naujosios darbotvarkės ne kartą buvo tyliai „nulaužtos“ ciniškų lobistų ir virsdavo tradicinėmis. Apie oficialias tarptautinių institucijų rezoliucijas rašė žiniasklaida, o Gretos vardas ir veidas tapo susipriešinimo socialiniuose tinkluose iliustracija ir interneto memu. Kaipgi čia neprisiminsi moderniam viešajam diskursui būdingo žaliojo smegenų plovimo (greenwashing), kurį 2014 m. pasirodžiusioje knygoje „Tai viską keičia“ plačiai aprašė Nao­mi Klein („Kitos knygos“, 2017).

Jautresni kultūros pasaulio atstovai, žinoma, kreipė dėmesį į socialines bei ekologines įtampas ir apsimestinį susirūpinimą. Įvairiais protestais jie ne sykį reagavo netgi į žymiausių meno institucijų įtakingų korporacinių rėmėjų veiklą. Ne tik visuomenininkai, bet ir garsūs menininkai protestavo prieš Gugenheimo muziejaus globalią plėtrą (šio muziejaus padalinio statybos Abu Dabyje skandalingai nuskambėjo dėl užsienio darbininkų išnaudojimo). Vizualiai įspūdingos akcijos, nuo 2013 m. rudens iki 2014 m. pavasario įsisiūbavusios pagrindiniame Gugenheimo muziejaus pastate Niujorko Penktojoje aveniu, atkreipė dėmesį į pasibaisėtinas imigrantų darbo sąlygas kitame žemyne. 2015 m. gegužę susibūręs aktyvistų meno kolektyvas „Liberate Tate“ Londono muziejuje „Tate“ įgyvendino 25 val. trukusį nesankcionuotą performansą garsiojoje Turbinų salėje – teorinius aktyvizmo tekstus juodomis kreidutėmis ant grindų rašantys juodai apsirengę protestuotojai reikalavo, kad prestižinė kultūros institucija atsisakytų stambaus rėmėjo „British Petroleum“ – vienos didžiausių pasaulyje naftos įmonių.

Klimato krizės ir globalaus nerimo akivaizdoje šiandien jau skamba kitokios intonacijos, mat simboliškai sužalojami klasikinės kultūros šedevrai. Dabartinių akcijų vaizdo įrašai palieka slogų įspūdį. Tarkime, 2022 m. spalį dvi merginos metė „Heinz“ pomidorų sriubos skardines į Vincento van Gogho „Saulėgrąžas“ ir priklijavo rankas prie sienos po šiuo paveikslu Nacionalinėje galerijoje Londone. Ikoninis kūrinys, kaip teigta, akimirksniu tapo ikoniniu protesto dėl klimato pavyzdžiu. Panašiu metu „X“ (buv. „Twitter“) platformoje paskelbtame vaizdo įraše iš Hagos „Just Stop Oil“ marškinėlius dėvintis aktyvistas bandė priklijuoti savo nuskustą galvą prie garsiojo Jano Vermeerio paveikslo „Mergina su perlo auskaru“, kitas tuo metu apipylė kūrinį sriuba ir priklijavęs savo ranką prie sienos šalia paveikslo šūktelėjo: „Kaip jaučiatės matydami, kai jūsų akyse naikinama tai, kas nuostabu ir neįkainojama? Pasijuntate įsiutę? Puiku. O kur tas jausmas, kai matote, kaip naikinama planeta?“

Potsdame išniekintas Claude’as Monet, Vienoje – Gustavas Klimtas, Milane – Andy Warholas... Sąrašą galima tęsti. Puolami ne tik muziejuose po stiklu saugomi artefaktai, bet ir tokie priešistoriniai paminklai kaip Pietvakarių Anglijos pažiba Stounhendžas. Vaizdo įrašai rodo, kad beprotybei ryžtasi ne vien „žalias“ radikalusis jaunimas. 2024 m. gegužę drastiškai pasielgė dvi garbaus amžiaus – 82 ir 85 metų – „Just Stop Oil“ protestuotojos. Plaktuku ir kaltu jos pradaužė Britų bibliotekos Londone stiklą, saugantį reikšmingą viduramžių eksponatą „Magna Carta“. Laikydamos užrašą „Vyriausybė pažeidžia įstatymus“ moterys teigė, kad „Magna Carta“ išties yra labai svarbus teisės istorijos dokumentas ir pilietinių laisvių pradžios liudijimas. Deja, pasak jų, nebus nei laisvės, nei teisėtumo, nei teisių, jei ir toliau leisime, kad klimato kaita virstų katastrofa, kuri mus, deja, jau pasiekė.

2024 m. rudenį į Jungtinės Karalystės Nacionalinę muziejų direktorių tarybą kreipęsi aktyvistai tvirtino, kad atstovauja išsigandusiai ir įniršusiai, bet nelinkusiai pasiduoti visuomenės daliai. Judėjimo nariai neva yra žmonės, „nebijantys pasinaudoti savo nacionalinių institucijų kultūrine galia, kai šios institucijos nesugeba to padaryti pačios“. Destrukciją pasirinkusią organizaciją „Just Stop Oil“ kartais palaiko „Išnykstančiųjų maištas“ („Extinction Rebellion“), taip pat minėtasis „Liberate Tate“ judėjimas.

Kad ir kaip žiūrėtume, dėl šiuolaikinių institucijų negalios aktyvistai yra teisūs. Akademikai, ypač socialinių mokslų atstovai, nemažai rašo apie sunkiai apčiuopiamą mūsų laikyseną ir valdžios sutrikimą gamtos stichijų akivaizdoje. Pavyzdžiui, klimato atsakomybę analizavusi filosofė Danutė Bacevičiūtė minėjo šios atsakomybės stoką praktikoje. Institucijos, pasak mokslininkės, „yra priverstos pripažinti katastrofos artėjimą, tačiau sykiu ją neigia, slepia jos kilmę, užkerta kelią kompensacijai ir kontrolei“. Šitaip pasireiškia didysis paradoksas ir išryškėja nebetramdoma įtampa. Juk tikrosios politinės darbotvarkės ir jų palaikomi komunikaciniai diskursai – su visais tarpininkavimais, naujausiomis medijomis ir vadovų kalbomis apie klimato svarbą – yra kuriami taip, kad, pasak D. Bacevičiūtės, „klausimas apie atsakomybės subjektą yra pašalintas iš dienotvarkės“^*. Jei tuo netikite, siūlau pasitikrinti, iš ko gyvena (ir kaip apie žalą gamtai komunikuoja) Azerbaidžanas, šalis, praėjusį lapkritį organizavusi paskutinę Jungtinių Tautų klimato kaitos konferenciją COP29.

Tarpininkaujama tikrovė neturi skausmo pojūčio, sausų faktų ar meteorologinių modelių gausa akademiniuose tekstuose ir politiniuose dokumentuose mūsų kūnų neveikia tiesiogiai. Kataklizmai ekrane, žinoma, gniaužia kvapą, siaubingi griaunančių stichijų vaizdai kine (beveik) žavi. Matyt, neatsitiktinai žmonės vakarais žiūri serialus apie pasaulio pabaigą ar dokumentinius siužetus, tiesiogine prasme nuraunančius stogus. Deja, tie sunkiai prognozuojami blogi orai pasiekia jau nebe kokias nors tolimas Trečiojo pasaulio šalis, kur visuomet vyksta mums nesuprantami dalykai. Galima prisiminti rudens vaizdus iš Floridos arba iš Ispanijos. Valensijoje potvynio nuneštų sudaužytų brangių automobilių krūvos fotografuotos tuomet, kai dideli regiono plotai dar buvo po vandeniu; tada pranešta, kad žuvo daugiau nei 200 žmonių. Matyt, ne vienam kilo klausimas, kaip tai galėjo įvykti šalyje, turinčioje pakankamai saugos ir įspėjimo sistemų. Ispanų įsiūtis išaugo į protestus, regione pasirodžiusį šalies karalių su karaliene įpykę protestuotojai apmėtė purvu ir įvairiais daiktais. Žmonių neviltį ir pyktį suprasti nesunku – įvykus siaubingoms katastrofoms neišvengiamai ieškoma kaltų.  

Pastarųjų metų audros daugelio mūsų gyvasčiai dar negrasina, tačiau dažnos naujienos apie kataklizmus gretimose šalyse ima dirginti (pa)sąmonę. Tam tikru metu ateina neišvengiamas suvokimas, kad Žemei ir Dangui visiškai nerūpi mūsų žmogiškieji rūpesčiai, politinės kovos, šalių sienos, netgi didžiausios žmonijos katastrofos ar įspūdingiausios triumfo akimirkos. Įsisiautėjusios stichijos akibrokštų dievams neapskųsi, orams nepagrasinsi, debesų purvais neapmėtysi. Galbūt todėl aktyvistai griebiasi tokių beprotiškų ritualų? Beldžiamasi jau ne vien į globalios finansinės tvarkos būstines, ne tik į pasaulio turtingiausiųjų – to nenumaldomai pampstančio „vieno procento“ – sąžinę, kliaujamasi ne tik kreidelėmis rašinėjamais teoretikų tekstais ar skambiais šūkiais (kaip buvo „Occupy“ pobūdžio amerikietiškojo aktyvizmo atveju). Šiandieniai protestuotojai atrodo nekantresni ir įžūlesni, antikultūriniai teroristai demonstratyviai pamina bet kokį vakarietiškosios civilizacijos dvasingumą. Akiplėšišką šventvagystės aktą jie tyčia atlieka moderniose šventovėse, kur nutyla kasdienybės murmesiai ir prieš šedevrus pamaldžiai sustingsta mūsų akys. Jų savotiška „paskutinė išeitis“ tuo pačiu metu atrodo kone savižudiškai. 

Kai kurie aistringi teisybės ieškotojai klimato kaitos kaltininkų ieško ir juos randa nerdami į plačiai prieinamos informacijos jūras internete, įsisukdami į sąmokslo teorijų sūkurius. Faktų gausoje nesunku pastebėti taškus sujungiančius pasakojimus. Absurdiškų „įrodymų“ apie politinių priešų sukurtus cunamius, uraganus, nuošliaužas ir potvynius sklando nemažai – beje, apie Valensiją irgi. Kalbama, kad ir aršiuosius „Just Stop Oil“ atstovus tikriausiai kas nors pakursto, greičiausiai užkulisiuose veikiančios ypač nuodėmingos korporacijos, mėginančios sužlugdyti konkurentus.

Vis dėlto klausimas, kodėl žmogus klijuojasi prie nekaltos meno relikvijos, kelia kur kas daugiau nerimo. Muziejų lankytojai tarp kitų dalykų ieško ir psichologinio nusiraminimo. Galbūt naujieji ikonoklastai ten pat tikisi sulaukti savotiško antgamtinio teisingumo? Vietoj eilinio politinio pamokslo nuo kalno tariasi atliekantys žiaurų apsivalymo nuo politinių veidmainysčių ritualą nuplėšdami fariziejišką finansinę relikvijos aurą? Beje, gana iškalbinga detalė: viena iš minėtųjų kaltu ir plaktuku besidarbavusių senjorių yra Anglikonų Bažnyčios kunigė, kita – buvusi mokytoja. Sunku atspėti, kas dedasi tų žmonių galvose, nes pigaus populiarumo paieška jų neapkaltinsi (už vandalizmo akcijas vėliau tenka susimokėti tikrai nepigiai – teismais ir metais kalėjimuose). Šiandien juos galime smerkti, kada nors, matyt, teks ir suprasti. Kol kas darau išvadą, kad sveiku protu nesuvokiamą dėmesio atkreipimo priemonę pasirenka tie, kurie kaistančiame pasaulyje iš tiesų ima jaustis be galo blogai.

 

*      Danutė Bacevičiūtė, Ekologinė krizė ir asketizmo praktikos technikos amžiuje; Mintautas Gutauskas, Vaiva Daraškevičiūtė,  Gianluca Cuozzo, Danutė Bacevičiūtė, „Gamtos transformacijos. Modernybė ir antropocenas“, V.: Vilniaus universiteto leidykla, 2021, p. 274–275.