Pastarąjį dešimtmetį masiniai protestai, per kuriuos neišvengiama ir smurtinių veiksmų, Prancūzijoje kyla kone kasmet. Vyko protestai prieš Darbo kodekso liberalizavimą (2016), Nuit debout (2016), protestai prieš Emmanue­lio Macrono Darbo kodekso reformas (2017), prieš universitetų ir traukinių tinklo reformas (2018), „geltonųjų liemenių“ protestai (2018–2019) ir t. t. Nors kai kurie jų kėlė „paskiras“ problemas, tokias kaip policijos smurtas, sisteminis rasizmas ar kraštutinės dešinės iškilimas, dauguma pakrypo į bendresnes per brangaus pragyvenimo, socialinių paslaugų kokybės ir demokratijos temas.

  „Dieu est de gauche“ (liet. Dievas yra kairysis). Noémie Coissac nuotr.

 

Taip nutiko, pavyzdžiui, su „geltonųjų liemenių“ protestais, kurie prasidėjo E. Macronui įvedus neva ekologinį kuro mokestį. Nors protestai prasidėjo dėl vieno konkretaus regresinio (t. y. į skurdžiausią visuomenės klasę nukreipto) mokesčio, aplink juos susiformavęs judėjimas greitai perėjo prie gerokai platesnių socialinės gerovės reikalavimų. Prancūzijoje šis reiškinys vadinamas convergence des luttes – skirtingų kovų susitelkimu. Tai atspindi šalies visuomenėje gajų suvokimą, kad paskiros socioekonominės problemos iš tiesų nėra viena nuo kitos atsietos, jos kyla iš bendros neoliberalaus kapitalizmo politikos, tad skirtingų sektorių darbuotojai gali vienytis ir palaikyti vieni kitų reikalavimus. 

Taip pat nutiko ir prasidėjus dabartiniams mokinių protestams. Jie kilo Paryžiaus priemiesčiuose dėl ypač prastų mokymosi sąlygų: avarinės būklės patalpos, nuolatinis mokytojų trūkumas, nes valdžia panaikino daugiau nei 10 000 mokytojų darbo vietų, per didelės klasės, nelygus išteklių paskirstymas tarWp skirtingų ugdymo įstaigų. Tačiau protestai greitai peržengė mokyk­lų ribas ir tapo masiniai. Viena vertus, mokiniai pateikė dešimt reikalavimų, kurie apima ne tik ekonominius (pvz., panaikintų mokytojų etatų grąžinimas), bet ir politinius (demokratinės savivaldos mokykloje stiprinimas, policijos represijų prieš studentus stabdymas) aspektus. Kita vertus, prie studentų prisidėjo „geltonosios liemenės“, įvairios profesinės sąjungos ir nevyriausybinės organizacijos, kartu ir visuomenės dalis, protestuojanti „prieš per brangų gyvenimą“. Spalio 23 d. profesinės sąjungos, nevyriausybinės organizacijos, ekologiniai judėjimai paskelbė bendrą socialinės gerovės ir mokyklų sistemos gelbėjimo programą.

 

Protestas Marselyje. Gintarės Ankėnaitės nuotr.

 

Prancūzų pyktį galima paaiškinti glaustai apibendrinant kelias tendencijas. E. Macrono valdymo metais mokesčių sumažinimams stambiajam verslui ir turtingiems namų ūkiams mokesčių mokėtojams kainavo daugiau nei 207 mlrd. eurų (nevyriausybinės organizacijos „Attac“ pateikiami duomenys atspindi 2018–2023 m. periodą), 2018 m. panaikintas progresinis turto mokestis – apie 4,5 mlrd. eurų (bendra dėl šių ir kitų kapitalui taikytų nuolaidų valstybės prarastų pajamų suma siekia 308,62 mlrd. eurų), benamių skaičius nuo 143 000 išaugo iki 350 000. Nacionalinio statistikos ir ekonomikos studijų instituto vertinimu, ekonominė nelygybė pasiekė aukščiausią tašką per 30 metų. Tuo pačiu laikotarpiu sumažinta parama būstui, pensijos ir kitos socialinės išmokos, pavėlintas pensinis amžius, darbuotojų nenaudai liberalizuotas Darbo kodeksas, sugriežtinta nedarbo išmokų skyrimo tvarka, apkarpytas ligoninių, universitetų ir socialinių būstų finansavimas, apribotos geležinkeliečių ir kitų sektorių darbuotojų socialinės garantijos.

Iškalbingas E. Macrono vyriausybės sprendimas – „taupymo sumetimais“ 10 mlrd. eurų sumažinti 2024 m. valstybės biudžeto asignavimus švietimui, mokslui, užimtumo ir ekologijos programoms. Kitaip tariant, vykdyta paprasčiausia turto perskirstymo turtingųjų naudai politika: 1 proc. turtingiausių prancūzų šiuo metu valdo 27,4 proc., o 50 proc. neturtingiausių – vos 4,9 proc. viso gyventojų turto („World Inequality Report“, 2026). Prie to pridėjus rasistinę valdžios politiką, civilinių laisvių ribojimus ir bendrą panieką liaudžiai, tampa aišku, kodėl pasitikėjimo E. Macronu reitingas šiuo metu siekia 15–17 proc. Verta paminėti, kad abu kartus į prezidento postą E. Mac­ronas buvo išrinktas ne dėl išskirtinio populiarumo, o dėl iškilusios kraštutinės dešinės: kairiesiems nesugebėjus susivienyti, antrajame rinkimų ture jis du kartus priešinosi Nacionalinio susivienijimo kandidatei Marine Le Pen, prieš kurią tuomet nenoromis teko susiburti visiems sveiko proto žmonėms. 

Šiuo metu vykstantys protestai yra kryptinga prancūzų pykčio „išveika“ – spalio 17 d. protestavo daugiau nei 800 000 žmonių, t. y. daugiau nei aktyviausiomis „geltonųjų liemenių“ judėjimo dienomis. 

Valdžios atsakas į protestus – policinė represija. Gyvenant Prancūzijoje man, ko gero, didžiausią kultūrinį šoką sukėlė ne kas kita, kaip protestams malšinti sukurti Respublikos saugumo daliniai (CRS) – šarvuoti, kaukėti, ginkluoti ir kietojo plastiko skydais prisidengę policininkų būriai. Per „geltonųjų liemenių“ judėjimo protestus 5 žmonėms buvo nutrauktos rankos, 24 asmenys neteko akies, iš viso skaičiuojama apie 25 tūkst. sužalojimų – kaulų lūžių, smegenų sutrenkimų ir t. t.

Visa tai yra ne pagal paskirtį naudojamos CRS gink­luotės pasekmė. Gynybinių kulkų šautuvą (LBD), užtaisomą 40 mm kaučiuko kulkomis, galima naudoti tik iš didelio atstumo ir taikantis tik į krūtinę arba kojas, tačiau užfiksuota daugybė atvejų, kai dėl pareigūnų šūvių žmonės neteko akių, buvo pažeidžiama kaukolė, žandikaulis. CRS naudojamos riaušių malšinimo granatos turi 25–45 g trotilo – tai A2 kategorijos, t. y. karinis, ginklas. Jas naudojant netinkamai, aukos netenka galūnių arba žūsta. Dešiniųjų mitologijoje gajus įsitikinimas, kad protestuodami nukenčia tik tie, kurie patys puola pareigūnus ar kitaip to „nusipelno“, bet duomenys rodo visai ką kita. Ne veltui protestų dalyviai naudoja medicinines kaukes, respiratorius ir akių apsaugą (pavyzdžiui, plaukimo akinius), kad išvengtų ašarinių dujų, kuriomis gausiai vaišinami visi, net patys taikiausi, ir bent kiek pridengtų veidą nuo kaučiuko kulkų.

Ankstesniais metais tarptautiniu lygiu nuskambėjo ne vienas mirtimi pasibaigęs Prancūzijos policijos pareigūnų smurto prieš protestuotojus ir kitus gyventojus atvejis. 2018 m. Marselyje 80-metė Zineb Redouane pro savo buto langą ketvirtame aukšte stebėjo „geltonųjų liemenių“ protestą, kai CRS pareigūnas jai į veidą šovė ašarinių dujų granatą. Po kelių dienų nuo sužalojimų moteris mirė. 2023 m. Paryžiaus priemiestyje policijos pareigūnas nužudė 17-metį Nahelį Merzouką. Kilo masiniai protestai, per kuriuos Marselyje kitas pareigūnas paleido mirtiną kaučiuko kulką su protestu nesusijusiam, motoroleriu pro šalį važiavusiam 27 metų vyrui į kaklą. Vyro mirties išvakarėse jo pusbrolis dėl tokios pačios kulkos neteko akies. Per 2014 m. protestą 21 metų ekoaktyvistas Rémi Fraisse’as žuvo sprogus riaušių malšinimo granatai. Šį sąrašą galima tęsti.

Per dabartinius protestus preliminariais duomenimis žuvo jau 3 žmonės (artimieji pareiškė įtarimus dėl policijos smurto), dokumentuota beveik 30 policijos pareigūnų įvykdytų rimtų sužalojimų, dauguma aukų – nepilnamečiai. 14-mečiui Edenui pareigūnas iš arti į veidą šovė ašarinių dujų granatą – paaugliui sutrupintas žandikaulis, jis neteko beveik visų dantų. 17-metė Maïssa protestuose nedalyvavo, tačiau šalia restorano, kuriame valgė, vyko demonstracija, o merginai žengus pro duris policijos pareigūnas jai į veidą šovė granatą – Maïssa neteko akies. „Le Monde“ paskelbė spalio 24 d. vaizdo įrašą, kuriame matoma, kaip prie pat dviejų taikiai proteste stoviniuojančių jaunuolių sprogsta policijos granata, vienas iš jų patyrė rimtų sužalojimų. Spalio 17 d. Respublikos aikštėje sprogusi granata Ahmedui Benmezroua pažeidė šlaunies arteriją – jo gyvybę vos pavyko išgelbėti. Ahmedas pateikė ieškinį dėl pasikėsinimo nužudyti. 

Šiuos įvykius primenu siekdamas parodyti, kad policinė represija ir pareigūnų nebaudžiamumas yra viena esminių jau ilgus metus Prancūzijoje kylančio nepasitenkinimo ir vykstančių protestų dalių. Politinės, socia­linės ir ekonominės problemos toliau sprendžiamos smurtinėmis priemonėmis. Dar svarbiau, kad naudojimasis konstitucine teise protestuoti yra netiesiogiai ribojamas, šią veiklą paverčiant pavojinga sveikatai ir gyvybei. Daugybė pavyzdžių rodo, kad dalyvaujant proteste (ar atsitiktinai atsidūrus jo apylinkėse) taikus ar „protingas“ elgesys negali apsaugoti nuo policijos smurto, kartais mirtino. Socialiniuose tinkluose plinta šimtai vaizdo įrašų, kuriuose matomi pareigūnai, talžantys grėsmės nekeliančius protestuotojus, žurnalistus, protesto medikus. Grėsmė būti sužalotam Prancūzijoje tapo dalyvavimo protestuose kaina. 

 

Paryžius spalio 17 d. „Wikipedia Commons“ nuotr.

 

Represijos Prancūzijoje neapsiriboja tik policijos smurtu. Protestui įsibėgėjus, kilus neretai pačios policijos išprovokuotiems susirėmimams, pareigūnai linkę suimti pirmus pasitaikiusius po ranka. Atrenkant „nusikaltėlius“, kaip kriterijus puikiai tarnauja ir odos spalva – 2024 m. parlamento rinkimų antrame ture 67 proc. policininkų ir kariškių (dalis jų dalyvavo ir malšinant protestus) balsavo už Nacionalinį susivienijimą, rasistinę kraštutinės dešinės partiją. Juolab atsidūrus areštinėje netrūksta „nusikaltimų“, kuriuos galima prilipinti. 

2019 m., „geltonųjų liemenių“ judėjimo laikotarpiu, E. Macrono vyriausybė priėmė įstatymą, kriminalizuojantį „tyčinį veido slėpimą per demonst­raciją“ (pažeidimui kartojantis, bauda už tai siekia 1500–3000 eurų). Jeigu per demonstraciją ar jai pasibaigus pažeidžiama viešoji tvarka arba kyla akivaizdi tokio pažeidimo grėsmė, šis „nusikaltimas“ gali užtraukti vienų metų laisvės atėmimą ir 15 tūkst. eurų baudą. Kažin ar įmanoma tokia demonstracija, kur viešosios tvarkos pažeidimo „grėsmė“ nekiltų...  

Aptakiai suformuluoti ir įstatymo straipsniai apie sąmoningą dalyvavimą žmonių grupėje, besirengiančioje smurtauti ar niokoti turtą. Grupė gali būti „susibūrusi laikinai“, nėra aiškių kriterijų nustatant, ar asmuo jai priklauso, bet tai grupei priskirtas žmogus gali būti nuteistas, net jeigu pats neatliko jokio smurtinio veiksmo. Konkretumas svarbus tik bausmei – metai kalėjimo ir 15 tūkst. eurų bauda.

Europos Tarybos žmogaus teisių komisarė Dunja Mijatović, Tarptautinės amnestijos organizacija, Prancūzijos Žmogaus teisių lyga, Nacionalinė žmogaus teisių patariamoji komisija, advokatų ir magistratų profesinės sąjungos, taip pat daugybė Prancūzijos nevyriausybinių organizacijų smerkė šių įstatymų taikymą kaip neproporcingą ir iš esmės ribojantį protesto teisę. 

Pats sulaikymas taip pat taikomas kaip bausmė. Po spalio 17 d. protestų Senos-Sen Deni departamento advokatų kolegija atliko patikrą ir paskelbė ataskaitą apie sulaikytų nepilnamečių sąlygas Bobinji teismo areštinėje netoli Paryžiaus. Kai kurie jų čia buvo laikomi daugiau nei 56 valandas. Nustatyta, kad moksleiviai priversti nakvoti be čiužinių, t. y. šaldami ant betono grindų. Higienos sąlygos kamerose buvo antisanitarinės – mėtėsi šiukšlės ir ankstesnių sulaikytųjų palikti buteliai su šlapimu. Spalio 22 d. Bobinji prokuratūra tai pripažino. Prancūzijos areštinėse fiksuojama ir seksualinio smurto atvejų. Būtent Bobinji areštinėje 2025 m. spalį du policijos pareigūnai išprievartavo suimtą 26 metų moterį. Šios rizikos, kaip ir žeminančios ar sekinančios sulaikymo sąlygos, prisideda prie sunkumų, su kuriais susiduria bet kuris protestuoti pasiruošęs žmogus.

Be šio „atgrasymo priemonių“ rinkinio, protestus mėginama apriboti ir teisiniu keliu. Po spalio 17 d. protestų E. Macronas daugelyje miestų įvedė komendanto valandas ir pareiškė „bendrą rekomendaciją“ – „kad artimiausiomis dienomis demonstracijos apskritai nevyktų“. Taip pat žadėjo drausti demonstracijas, rengiamas „žmonių, kurie neturi legitimumo jų organizuoti“. Kaip „legitimias“ organizatores jis įvardijo profesines sąjungas. Tačiau jokio legitimumo, t. y. teisinio pagrindo, neturi ir paties E. Macrono pareiškimas: protesto teisę įtvirtina Prancūzijos konstitucija, joks įstatymas neskirsto šios teisės kokioms nors organizacijoms ar asmenims pagal jų „legitimumą“. Paryžiaus prefektūra uždraudė spalio 22 d. studentų protestą sostinėje, tačiau prieš pat planuojamą eiseną Paryžiaus administracinis teismas panaikino prefektūros draudimą kaip neteisėtą mėginimą riboti protesto teisę; eisena sėkmingai įvyko. Keliuose kituose miestuose administraciniai teismai irgi atšaukė įvairius vietinių prefektūrų įvestus ribojimus – komendanto valandą, apsauginių priemonių protestuose draudimą, draudimus protestuoti. E. Macrono vyriausybė kalba apie galimybę įvesti nepaprastąją padėtį, nors teisininkai ir žmogaus teisių organizacijos reiškia susirūpinimą dėl tokių autoritarinių tendencijų.

 

Paryžius spalio 17 d. „Wikipedia Commons“ nuotr.

 

Taigi į didžiulės visuomenės dalies nepasitenkinimą E. Macrono vyriausybė atsako įvairiopomis represinėmis ir policinėmis priemonėmis. Prancūzija nebėra „laisvių“ valstybė, bet tebėra laisvų žmonių šalis, – nes jie nesutinka, kad būtų kitaip.

Spaudoje mirgančius sensacingus klausimus, daugiausia susijusius su rasistine mitologija ir konservatyviu pasipiktinimu, aplenkiau ne dėl laiko trūkumo: jie tiesiog nenusipelno jokio rimto atsakymo. Steigiamasis Prancūzijos visuomenės mitas yra Revoliucija, kai trečiasis luomas nukirto karaliui galvą, – jokios kitos sumaišties į šią šalį „importuoti“ neįmanoma.

Stiklo šukėmis kiek paįvairintos milijardinių kompanijų vitrinos greitai vėl spinduliuos įprastą nuobodį ir beskonybę, o iš turistų šiomis savaitėmis nesurinktos valstybės pajamos tėra lašas jūroje, kurią E. Macrono vyriausybė supylė į milijardierių kišenes. Žinoma, kai gat­vėse protestuoja 800 tūkst. nuo neteisybės pavargusių žmonių, o policija juos gainioja kariniais ginklais, gali nutikti visko. Bet telkimės į svarbius dalykus.

Ekonomika yra sudėtinga mokslo sritis, kartais labiau primenanti astrologiją nei fiziką, tačiau joje esama ir elementarių tiesų: begalinės pinigų sumos ir turtai, kuriuos valdo turtingieji, tarpsta ne tuščioje erdvėje – tai iš žmonių darbo nusavintos pajamos, nepastatytos mokyklos ir ligoninės, nefinansuojamas kultūros ir mokslo sektorius, ribojamos socialinės išmokos ir visų pasaulio darbuotojų kasdien prarandamas gyvenimo laikas. Absoliučiai visą vertę ir naudą šiame pasaulyje sukuria darbuotojai – statybininkai, mokytojai, inžinieriai, mokslininkai, menininkai, taksistai, – o ne tie, kurių bedugnėse kišenėse nusėda didžiausia turto ir pajamų dalis, visiems kitiems paliekant trupinius. Didelė Prancūzijos visuomenės dalis su šia tvarka nesutinka. Mums jų pyktis gali pasirodyti nepatogus ir nesuprantamas. Galbūt šie protestai suteiks progą dar kartą susimąstyti, kodėl.