Šį Agotos Lukytės dokumentinių fotografijų ciklą galima pavadinti intymumo kartografija. Fiksuodama privačias menininkų darbo erdves autorė braižo nematomus jų kūrybos ir buities žemėlapius, kuriuose – trapios kasdienybės atodangos ir jose nusėdę asmeninių interesų sluoksniai. Čia savitai rimuojasi skirtingo laiko, gyvenimo vaidmenų ir kūrybinių praktikų detalės: radiatorių vargonai ir purškiamų dažų flakonėliai, ant palangės augantys krapai ir pravertos sukabintų replių žiotys, dienotvarkės skiautė iš liepos 16 d. ir asmeninės bibliotekos knygų nugarėlės... Atsitiktinės daiktų, įrankių ir meno kūrinių kompozicijos čia virsta netikėtomis konceptualiomis skulptūromis, liudijančiomis apie kūrybinio proceso svarbą.

Ciklo autorė šiomis, viena vertus, efemeriškomis, kita vertus, sunkiai pajudinamomis buities konsteliacijomis siūlo naudotis kaip subtiliomis koordinatėmis, kurios gali padėti naviguoti menininkų kūryboje. Tiesa, koordinačių ašys nėra griežtai simetriškos ir nepaklūsta nusistovėjusiam interjero fotografijos kanonui. Impulsyvus, kone atsitiktinis, akies mirksniu režisuojamas kadras veikiau orientuotas ne į konkrečios erdvės, o į jausminių nuorodų dokumentavimą. Taip kiekviena iš menininkų studijų čia virsta artima Michelio Foucault apibrėžtai heterotopijai – vietai, kurioje susitelkia įvairių paskirčių intensyvumai, atvirumo ir uždarumo sampynos, skirtingo laiko atkarpos. Šis A. Lukytės pastebimas erdvių bruožas tampa reikšmingas galvojant apie izoliaciją per koronaviruso pandemiją, kai šios nuotraukos ir buvo darytos. Šiomis aplinkybėmis namai ir studijos tapo daugiafunkcėmis buveinėmis, praradusiomis viešumo ir privatumo perskyrą, net jei viešumą sustiprino keli kiti šeimos nariai, intymios aplinkos fonas ar katino uodega „Zoom“ ekrane. Dėmesį sutelkdama į tam tikras detales ir nesivaikydama dokumentinio objektyvumo menininkė subjektyvų kadro lengvumą paverčia originalia metodologija, padedančia tyrinėti skirtingus intymumo registrus. Galbūt tai gali tapti būdu permąstyti intymumo įgyvendinimo būdus, pakeisiančius socialumo ir individualumo formas privačiose, viešosiose ir hibridinėse terpėse?

Amerikiečių kultūros teoretikė Lauren Berlant teigia, kad intymumas kuria pasaulius. Jei taip, po juos privalu keliauti. A. Lukytės fotografijų ciklas – tokių ankštų ir begalinių pasaulių žemėlapiai, kuriuos sekant intymūs prisirišimai gali peržengti namų-studijų slenksčius ir formuoti mūsų žvilgsnius bei susitikimus parodose.

 

Agotos Lukytės nuotraukos. Daugiau – www.artistworkplaces.lt 

 

Mortos Jonynaitės dirbtuvėse