Taib Abdulhamid. Surūdijęs pramogų parkas

Saugumo sumetimais teksto autorius pasirašo slapyvardžiu ir privalo daugiau nutylėti negu pasakyti. Tos pačios priežastys lemia ir tai, kad nenurodyta lietuvišką tekstą parengti padėjusi vertėja. Kviečiame skaitant pastebėti paraleles su Lietuvos istorija, kurias pastebi autorius. Taip pat įsiklausyti į kitas bėgančiųjų nuo itin prastų gyvenimo sąlygų patirtis ir ieškoti bendrybių. Palikęs savo šalį karo įkarštyje autorius Lietuvoje gyvena jau ketverius metus.

 

Taib Abdulhamid. Surūdijęs pramogų parkas

 

Penkta ryto. Išlipu iš taksi. Nedidelis armijai priklausantis biuras priešais mano namus Damaske, kuriuose nebuvau 8 metus, dabar virto vieta, kur kasdien susirenka geras šimtas šauktinių. Daugiausia iš nuniokotų Sirijos rytų, pabėgėliai savo šalies viduje. Jaunuoliai lūkuriuoja, kai kurie prisėdę ant šaligatvio. Akys padūmavusios – žino, kas jų laukia. Jie bus nusiųsti į šalyje išsibarsčiusius karinės kontrolės postus. Kepinami saulės atvers bagažines ir žiūrės, bet nieko nematys. Kontrastas tarp džiaugsmu trykštančių mano šeimos narių, išbėgusių į gatvę pasitikti, ir tuščių jaunuolių akių – neišmatuojamas. Skubiai suku į laiptinę, jiems matant sveikintis nenoriu.

Gyvenime pasitaiko tokių kritinių akimirkų, kai galima viską pradėti iš naujo. Šalys paprastai negali atsinaujinti nesugriovusios visko, kas buvo iki tol. Sirijos atveju sena neišnyko, nauja irgi nesusiformavo. Senoji gyvybingoji Sirija su visais tradiciniais amatais ir nedideliais šeimos verslais – išblyškusi, pageltusi, netekusi jėgų. Nuo 9 dešimtmečio iki 3 tūkstantmečio pradžios ji maitino augančią populiaciją. Po dešimties metų karo ant senųjų, kaligrafiškų parduotuvių iškabų nugulė storas dulkių sluoksnis. Jose dirba senukai, neturintys kam perduoti savo žinių ir įgūdžių.

Naujoji Sirija sukonstruota iš greitai ir pigiai įrengtų parduotuvių, pridengta plastiku ir blyksinčiomis lemputėmis. Nuolat visi kartoja: „Kad tik būtų galima užsidirbti.“ Ideologija, kokybė, pažiūros, praeitis – visa tai neteko prasmės. Vietinė valiuta per pastarąjį dešimtmetį nuvertėjo 65 kartus. Nuvargę, nebenorintys gyventi mašinoje kelias paras, kol lauks galimybės į baką prisipilti degalų, žmonės kartoja: „Kad tik būtų galima užsidirbti.“ Pusbrolis šmaikščiai manęs klausia, ar žinau, kad jam sunkvežimiu atvežė „Laimės šalį“. Į jo metalo dirbtuvę neseniai atsibeldė grupelė vyrų – tarsi kažkokios sukarintos organizacijos nariai, tarsi paprasti plėšikautojai. Pasiūlė įsigyti daug pigaus metalo, mat išardė didžiulio pramogų parko „Laimės šalis“ atrakcionus. Juose prieš karą pramogaudavo daugybė vaikų. Viena versli šeima šalia to parko netgi įrengė daugiau nei 6 tūkst. vietų kavinę, oficialiai anuomet pripažintą pačia didžiausia pasaulyje. Per karą „Laimės šalis“ atsidūrė fronto linijoje ir buvo apleista. Aukštos konstrukcijos tapo puikia vieta snaiperiams įsikurti. Dabar tie vyrai atsivežė parūdijusių, bet vis dar spalvoto metalo nuolaužų. Su palengvėjimu klausiausi, kad pusbrolis jas pirkti atsisakė – vis dar atsparus korupcijos vėžiui.

 

Taib Abdulhamid. Surūdijęs pramogų parkas
Aya Alazem nuotraukos

 

Ši istorija man labai įstrigo. Klaidžiojant miesto gat­vėmis – prastai apšviestomis, duobėtomis, tad prisimerkus, ėmė rodytis, kad viskas aplink dabar virto vienu surūdijusiu pramogų parku. Tokiu, kuriame dominuoja akimirkos malonumai ir bandymas užsimiršti kavinėse. Lyg ir viskas pažįstama, tačiau pakitę. Kaip ir mano paties namai, kuriuos mama visiškai atnaujino švariu, moderniu stiliumi – tarsi bandydama viso chaoso viduryje (jai renovuojant butą aplink mūsų namus vis dar nukrisdavo artilerijos sviedinių) sukurti prarastą tvarką. Tačiau naujuose namuose niekaip negaliu rasti šviesos jungiklio. Taip pat ir kai kurių savo daiktų, paliktų 2013 metais.

Kelionė prabėgo it spragtelėjus pirštais – dairantis, landžiojant po biurokratų koridorius, taip ir nespėjus sau atsakyti į klausimą, ką daryti su viskuo, ką pamačiau. Su visais savo prisiminimais esu čia, dabartyje, Vilniuje. Bičiulė sėdi mūsų svetainėje ir vaizdas už jos nugaros labai panašus į 40 metų senumo nuotrauką, kurią radau tarp tėvų daiktų. Ji sako: „Sapnavau, kad parsivežei kelionės dienoraštį ir man atidavei.“